Safaris visureigiais Tuniso keliais
Trečiąją kelionės dieną po Tunisą mūsų laukė trijų dienų safaris visureigiais. Ankstų rytą iš Suso išvykome į kelionę. Mūsų laukė safario maršrutas su stotimis: El Džema, Matmatos kalnai, berberų urvai, Gabes, Chebika, Duga, Tauzaras, Nefta, Gafsa, Kairuanas, Sfaksas, Duzas, El Džerido druskos ežeras, oazės, alyvmedžių ir datulių palmių giraitės ir vynuogynų plantacijos, Sacharos dykuma, prižėlusios išdžiūvusių upių rėvos ir smėlynų kopos.

Keturių didžiulių baltų visureigių „Holiday service“ karavanas iš dulkėto Suso priemiesčio išvyko auštant – į tekančią saulę. Pro automobilio langus bėgo vaizdai – vis labiau afrikietiški. Pro akis slinko alyvmedžių ir citrinmedžių plantacijos, vynuogynai, baltųjų datulių, amžinai žaliuojančių rododendrų ir kaktusų giraitės ir krūmynai, pakelės medžiai, kamštinių ąžuolų miškai.

Kelias, pradžioje buvęs asfaltuotas, vėliau perėjo į suplukto smėlio vieškelį. Jo abiejose kelio pusėse ganėsi kupranugariai, avys, matėsi išdžiūvusi žemė, alyvmedžiai, lygių stogų balti vienaaukščiai tunisiečių namai, kur langai be stiklų, grindys išklotos plytelėmis. Dar matėsi padūmavusios kalvos ir kur ne kur laukuose salelėmis išsimėtę balti akmenų luitai – tunisiečių kapinės, kurių, pasirodo, čia niekas nelanko: rūpintis reikia gyvaisiais. Laukai išdirbti tarp medžių. Važiavome į pietus, ir peizažas tolydžio gelto ir rudo.

Kur ne kur matėsi dulkini kaktusų koridoriai. Jie rikiavosi abipus kelio palei plentą, tiesdami važiuojantiems dygliuotas savo šakų plaštakas. Šalikelėse kartkartėmis būriavosi ne tik pasišiaušę kaktusai, bet ir laukinės agavos. Jų Tunise yra daug ir įvairių rūšių. Šis augalas turi aštrius, į kardą panašius lapus, užaugančius sulig žmogaus ūgiu. Beveik visos jų rūšys yra monokarpinės – pražysta tik kartą gyvenime ir nunyksta, kai subrandina sėklas. Kadangi agavos alina dirvą, todėl Tunise jos kertamos ir naikinamos įvairiais būdais.

Tarp agavų driekėsi kaktusų sąžalynai, uždengiantys visą apylinkę – ir kalvas, ir horizontą siekiančias lygumas. Kaktusai bene labiausiai paplitę augalai Tunise. Mieste jie auga parkuose, skveruose, kaimo vietovėse valstiečiai apsodina sklypus kaktusais ir jie sudaro patikimą gyvatvorę, saugančią sodus, daržus ir plantacijas nuo kenkėjų ir gyvulių.

Lietuvių rašytojas ir žurnalistas Vincas Uždavinys (1902–1983), 1930 m. balandžio mėnesį kartu su kitais lietuvių keliautojais apsilankęs Tunise, apie čia matytus kaktusus rašė: „Turbūt kaktusai Kartaginos apylinkėse augo finikiečių laikais, augo romėnams čia įsikūrus, savo dygiais žiūrėjo į vandalus ir kryžiaus karų laikus matė... Esame mes Kartaginoje – kaktusai mus mato. Mūsų nebus – kaktusai augs ir kitus žmones ten matys...“ (Uždavinys V. „10 000 kilometrų: kelionė po Europą ir Afriką“, Kaunas, 1932, p. 198).

Važiuojant toliau į pietus pakelėse augančių kaktusų grandines ėmė keisti alyvmedžių paunksmės. Alyvmedis plačiai paplitęs medis Tunise. Tai vienas iš populiariausių Tuniso augalų nuo tų laikų, kai senovės finikiečiai atvežė čia pirmuosius sodinukus. Dar romėnai sugalvojo alyvmedžius sodinti eilėmis. Alyvmedžiams nereikia daug vandens, jų šaknys paviršiuje. Tiek kiek gauna drėgmės iš dirvos, tiek ir užtenka šiam medžiui. Alyvmedžių yra daug rūšių. Sakoma, kad Tunise auga apie 60 milijonų alyvmedžių. Vienoje šios šalies vietovėje plyti didžiausia alyvmedžių plantacija Afrikoje – daugiau kaip 350 tūkst. medžių. Alyvmedžių šaknys auga ne gilyn į žemę, o horizontaliai, taip sudarydami natūralų karkasą.      

Alyvuogės nuimamos rankomis. Alyvuogės čia iki šiol dažniausiai renkamos rankomis su žambu, padarytu iš laukinių avinų ragų.  Aliejaus spaudimui iš alyvuogių Tuniso kaimuose naudojami rankiniai presai. Miestuose – mechaniniai ir elektros varikliais varomi presai. Iš mažų juodų ir žalių alyvuogių spaudžia aliejų. Didelės alyvuogės valgomos. Kiekvienais metais iš surinkto alyvuogių derliaus spaudžiamas aliejus, kurio didžioji dalis eksportuojama į užsienį. Didelės alyvuogės naudojamos maistui. Iš juodų ir žalių mažų alyvuogių spaudžiamas aliejus.

Alyvuogės labai naudingos žmogaus sveikatai, jos suteikia fizinių jėgų. Tuniso dainininkai dėl balso skambesio alyvuogių aliejumi rytais vilgo balso stygas, o motinos nuo gimimo vaikams sugirdo po lašelį aliejaus, nes tiki, kad jis gydo nuo visų ligų. Alyvmedžio šakelė simbolizuoja taiką, gyvybę, visais metų laikais alyvmedis būna žalias. Alyvmedis – šviesos simbolis, jo aliejus pilamas į lempas, naudojamas namų apšvietimui.

Kelias toliau vinguriavo vietovėmis, kuriose nenutiesti keliai, kalnų oazėmis ir kitomis dykumų vietomis. Netikėtai užklupo lietus. Afrikoje lietus taip ir prasideda – iš nieko, šiltas ir storas – vilnoniai lietaus siūlai iš kiauro dangaus. Lietus truko neilgai ir vėl dangus buvo švarus, be mažiausio debesėlio.
     
El Džemo amfiteatras
Atvykome į El Džemą (El Jemą), nedidelį arabišką miestelį Tunise, kuris įsikūręs maždaug 60 km į pietus nuo Suso ir jame šiandien gyvena apie 20 tūkst. gyventojų.

Miestas pastatytas ant punų gyvenvietės liekanų. Romėnų laikais tai buvo Thysdrus miestas. Jame yra išlikęs įžymusis El Džemo amfiteatras – vienas didžiausių romėnų statinių Afrikos žemyne, kurio apžiūrėti atvyksta tūkstančiai turistų ir keliautojų. El Džemo amfiteatras išsilaikęs geriau už Romos koliziejų. Tai trečias pagal dydį pasaulyje romėnų amfiteatras, kuriame vykdavo žiaurios gladiatorių kovos su žvėrimis ir lenktynės su vežimais.

Lietuvių diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis (1890–1952), 1934 m. kovo mėnesį keliavęs po Tunisą ir apsilankęs El Džemo amfiteatre, rašė: „Jis, žinoma, daug mažesnis negu Romos, bet tokiais pat gerai išsisaugojusiais požeminiais urvais. Vienoje pusėje – kaliniams ir gladiatoriams laikyti, kitoje – liūtams. O reikalui esant – suleisti drauge. Čia, be kitų, buvo nukankinti taip pat, – plėšriųjų žvėrių sudraskyti, – du garsūs krikščionys krikščioniškosios eros pradžioje.

Amfiteatro aikštėje juodas kryžius stūkso. Saturno rūmai. Eskulapo rūmai. Tačiau minėtame tiek įspūdingame ir tiek praeitį primenančiame romėnų teatre dabartiniai prancūzai rets iš reto pasikviečia „Comedie Francaise“ iš Paryžiaus suvaidinti „antikos komedijų“ prancūzų kalba čionai... O pačiame amfiteatre yra įsteigta katalikų bažnyčia bei iškilmingais atvejais laikomos tenai katalikų pamaldos ir apeigos“ (Jurgis Savickis. Raštai. T. 3, 1995, p. 133).

Amfiteatre gladiatorių kovos užtrukdavo kelias dienas, tad aplink šurmuliavo didžiulis turgus, vykdavo artistų pasirodymai. El Džemo amfiteatras, statytas II-III amžių sandūroje, 240 m. pr. Kr., dar ir šiandien yra puikios būklės. Jo ilgis – 149, plotis – 124, aukštis – 36 metrai. Arena yra 65 metrų ilgio ir 39 metrų pločio. El Džemo požemiuose yra mažutės kameros, kuriuose buvo laikomi gladiatoriai, kaliniai ir gyvūnai.  Amfiteatre pasirodymų metu ant akmeninių suolų sutilpdavo apie 35 tūkst. žiūrovų.

Akmenys amfiteatrui statyti buvo gabenami iš Salakta miestelio, esančio 30 km nuo El Džemo.  Sakoma, kad akmuo, iš kurio pastatytas amfiteatras, užkalbėtas nuo skorpionų įkandimo. Iki XVII a. amfiteatras išliko beveik nesugriautas, vėliau akmuo buvo naudojamas El Džemo miesto statyboms. Amfiteatrui labai pakenkė turkų naudotos patrankos, kai vyko sukilimo malšinimas. Dėl nuostabios akustikos šiame amfiteatre rengiami klasikinės muzikos koncertai, statomos operos, vyksta vaidinimai. Amfiteatre kiekvienais metais rengiami tarptautiniai simfoninės muzikos festivaliai, į kuruos suvažiuoja garsiausi pasaulio muzikos kolektyvai ir atlikėjai.  

Nuo amfiteatro, kuris 1979 m. įrašytas į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą, galima apžvelgti visą miestelį. Romėnai jame paliko ir daugiau pastatų – didelių termų griuvėsių ir vilų liekanas.

El Džemo amfiteatras.
JONO NEKRAŠIAUS nuotr.

El Džemo amfiteatro arena.
JONO NEKRAŠIAUS nuotr.