Kas yra Stasys Gliaudys?
Maždaug prieš pusmetį „Šiaulių naujienose“ rašyta: „Gamtininkas, Lietuvos pedagogas, knygų ir kelių šimtų straipsnių autorius, žymiausias Lietuvos drugių tyrinėtojas, Šiaulių miesto garbės pilietis Stasys Gliaudys šiemet švęs gražią 90-ies metų sukaktį. Sveikata, žinoma, nebe ta, tačiau ir šiandien galima jam pavydėti energijos, smalsumo, optimizmo, meilės gamtai ir žmogui“ (R. Baliutavičius, Stasys Gliaudys. Šviesuolis, gamtininkas, patriotas, žmogus, 2018 05 05).

Prieš savaitę buvę bendradarbiai, draugai žiedų puokštėmis ir linkėjimais sveikino jubiliatą 401 universiteto auditorijoje, kur l. e. mokslo ir meno prorektoriaus pareigas prof. dr. Diana Cibulskienė įteikė sukaktuvininkui LR Švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštą. Botanikos sodo direktorius Martynas Kazlauskas sveikinimo kalboje užsiminė, kad sodas turėtų vadintis Stasio Gliaudžio vardu.

Atsakymus į paantraštės klausimą bandžiau skirstyti grupėmis leidinio „Stasys Gliaudys. Bibliografijos rodyklė. 1958–2018“ pratartyje (ŠU bibliotekos dovana S. Gliaudžiui 90-mečio proga; sudarė vyr. bibliotekininkė Vida Vertelienė, 2018): pagal profesinės veiklos sritis – zoologas (entomonologas, vienas žymiausių Lietuvos lepidopterologų), zootechnikas, agronomas ir ekologas; pagal darbo karjerą – vyriausiasis zootechnikas (1954–1956) Tytuvėnų rajono mašinų ir traktorių stotyje), Šiaulių agrozootechnikumo dėstytojas (1957–1961), Šiaulių pedagoginio instituto Biologinės stoties, dabar Botanikos sodas, vedėjas (1961–1974), Šiaulių universiteto vyr. dėstytojas (1974–2000), Šiaulių universiteto Gamtos muziejaus steigėjas ir darbuotojas (2000–2017). Kiti keturi poskyriai sudaryti pagal mokslinių tyrimų kryptis, mokslinę karjerą, nuveiktus darbus ir visuomeninę veiklą.

Gražių gražiausius žodžius jubiliatui tarė ŠU emeritų klubo prezidentė Gražina Augienė, Lietuvos Ir Šiaulių miesto savivaldybės politinis ir visuomenės veikėjas Mindaugas Stakvilevičius, Vydūno draugijos tarybos narė Jurgita Gedminienė, buvusi dekanė Adelė Skalandienė. Šiaulių senjorų draugijos narė Cecilija Lapkuvienė ne tik savuosius išsakė, bet ir Stasės Grakauskaitės iš senosios Akmenės linkėjimus perdavė, o universiteto dėstytoja Janina Balčytienė užsiminė, kad jos tėvas vadovavęs „Nemuno“ kolūkiui, kuriame Stasys 1952 m. praktiką atlikęs.

Dviejų leidinių tiražas – po vieną egzempliorių
Minėtoji ŠU bibliotekos dovana – „Stasys Gliaudys. Bibliografijos rodyklė. 1958–2018“ – jo parašytų knygų, straipsnių metrikų archyvas, kuriame nurodyta daugiau negu 417 pozicijų.

„Gerbiamas Stasy, pirmiausia noriu viešai prisipažinti, kad pastaraisiais mėnesiais melavau, aiškindama, kad tvarkome šeimos fotoarchyvą, kuriame nemaža nuotraukų, susijusių su jumis, kad dėl to reikia gausių jūsų paaiškinimų ir patikslinimų, nes archyvas be duomenų – niekas. Kad nerūstautumėte buvęs apgaudinėjamas, atsiprašymo ženklan priimkite knygą, kurioje tarsi nuo apžvalgos rato matomi svarbiausieji jūsų gyvenimo momentai“, – kalbėjo Birutė Musneckienė šventiniame renginyje.

Toji dovana – „Gamtininkas Stasys Gliaudys“ (20 x 21 x 1 cm, „Bruknės“ spaustuvė, 2018) – sudaryta iš dviejų tipų elementų: jubiliato asmeninio, Algirdo bei Birutės Musneckių fotografijų archyvų ir Stasio Gliaudžio prisiminimų / straipsnių ištraukų (kompiuterinis maketas B. Musneckienės, nuotraukas kompiuterinėmis programomis publikavimui parengė A. Musneckis). Knygoje per 20 puslapių skirta vaikystės epizodams Graužikuose, perpus mažiau Kelmės gimnazijos laikams, toliau – apie studijas Kaune, akcentuojant svarbiausius dalykus iš 1949–1954 metų laikotarpio. Autentiškai pateikiamos gamybinės praktikos (1952–1953) pamokos, kaip antai, „Pažintis su fermomis“, „Pamoka Telšių rajono partijos komitete“, „Kaip kūrėsi kolūkiai“, „Dėstytojo patarimai“, „Pirmūnės paieška“.

Knygos „Stasys Gliaudys. Bibliografijos rodyklė. 1958–2018“ pratartyje rašau, kad jubiliatas paskirtame sklypelyje-pelkyne septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje  įkūrė Botanikos sodą. Jo steigimo epizodai ir dalykiniu, ir žmogiškuoju aspektu gana jaudinantys, pvz.: „Daugumą sodmenų gavome Šiaulių miškų ūkio direktoriaus A. Stonio dėka. Šiaurinėje pusėje šaknis į žemę sukišo glaustašakės tuopos, paprastasis uosis, paprastasis klevas. Vienas kitas paprastasis ir sodinis kaulenis, putinas, ligustras paįvairino tų medžių bendrystę. Gretimais – totoriniai klevai, švedinis šermukšnis, kelios lanksvų ir gudobelių rūšys. Gudobeles sodinome grupelėmis po tris, kad susidarytų palanki aplinka smulkiems paukščiams perėti. Tik ne šarkoms! Eglaičių pasirinkimu nusivylėme, nors galinio griovio pakraščiu įsodintos spygliuotukės ir paaugo, ir išgražėjo... Mūsų ir tų medelių nelaimė – artėjant žiemos šventėms, vagys per porą naktų iškirto 60 eglaičių.

Perpykęs parašiau straipsnį „Eglaičių vagims – per nagus“ („Raudonoji vėliava“, 1969-12-20). Redakcijoje kiek užkliuvo žodis „vagis“. Anot partijos ir vyriausybės nutarimų, vagių Sovietijoje neturėjo būti. Neradome kito atitikmens – taip ir paliko. Negi rašysi visiems įprastą terminą „sukombinavo“?“

Paklebinti ką nors pasakyti iš Geluvos ežero tako istorijos, ne vienas mūsų, matyt, tik papurtytume galvą: „Pamenu, A. Stonis paprašė padėti įrengti pažintinį taką aplink Geluvos ežerą. Su studentų gamtos būrelio pirmininku Z. Ripinskiu surengėme talką, kurią vaizdžiai aprašė to meto spauda: „Išgirdome, kad miškininkai aplink Geluvos ežerą nori įrengti pėsčiųjų taką, bet neįveikia medžių. Pasisiūlėme mes, pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos 3 kurso trečiosios grupės studentai, turintys daugiausia sporto meistrų ir kandidatų. Pasitiko mus Šiaulių miškų ūkio direktorius A. Stonis. „Ar nebus, vyrai, per daug iki čia“, – parodė nedrąsiai. „Nebus“, – sakome. Ir, pasispjaudę delnus, stvėrėmės kirvių. Po valandos visi medžiai „iki čia“ buvo išguldyti ir dailiai sukrauti į krūvas. Direktorius A. Stonis pasijuto nepatogiai, matyt, pradžioje mus palaikęs baltarankiais. „Vyrukai, – sako, – gal galėtumėt dar iki ten?“ Padarėm „iki ten“. O užbaigėm dar toliau. Takas pravers. Gal mes patys, gal mūsų vaikai vaikštinės ir gėrėsis gražiais reginiais. Kas žino?“ („Raudonoji vėliava“, 1983-11-11).

Ar žino šiauliečiai, kur yra Gliaudžio piliakalnis? Atsakymas: „Visi Botanikos sodo didesni ir mažesni kalneliai supilti S. Gliaudžio ir jo studentų rankomis, o piliakalnis – jo lėšomis (buldozerininkui ir ekskavatorininkui už darbą mokėjo iš savo atlyginimo)“ ir t. t.  Kaip klostėsi piliakalnio ir sodo reikalai toliau, pasakojama knygos skyriuje „Darbai tęsiasi“ („Žemės „užgrobimas“, „Sodiname apsaugines juostas“, „Gundymai“, „Tiesiame kelią“, „Laikini autoriteto praradimai“, „Miesto centre gulbės peri“ ir kt.).

Daug įdomios informacijos skyriuose „Zoologijos muziejaus kūrimas ir plėtra“, „Gamtininkas Stasys Gliaudys ir akmenys“, „Stasys Gliaudys ir knygos“...

Garsinis skaitymas – gimtadienio šventės dalis
Ši šventės dalis neturėjo didaktinės (teksto pažinimo, suvokimo ir kt. panašių strategijų) paskirties. Visiems smalsu prisiliesti prie sukaktuvininko vaikystės, jaunystės, įsijausti į asmenybės formavimosi detales. Tam geriausiai tiko ištraukos iš B. Musneckienės dovanotos knygos, kurioje gausu sodria sukaktuvininko kalba parašytų prisiminimų (čia pateikiamos tik skaitytų tekstų santraukos):

* Indėnai Graužikų dvare. „Vaikystės metais knygos mums buvo vienintelis langas į platų pasaulį. Ypač mėgau pasakas ir tolimų kelionių nuotykius. Susidraugavau su dvarininko V. Putvinskio sūnumi Algiu. Rišo pomėgis knygoms. Žavėjo indėnų kova prieš skriaudikus, kilnumas, laisvės troškimas. Užsikrėčiau „indėniška“ liga, užkrėčiau ir Algį. Iš lazdyno pasidariau lanką, strėlių. Algis atsinešdavo plieninį lanką. Šaudydavome į įvairius taikinius. Per tą įkarštį mano strėlė iškūlė kaimynų kamaros langą. Kita – pataikė gaidžiui į galvą. Gaidys krito negyvas. Tik mamos užtarimu išvengiau tėvo diržo.

Vieną pusdienį nusprendėme pagyventi Graužikų kalne kaip indėnai. Lankus turime. Reikalingas plunksnuotas galvos apdangalas. Galima ir patiems jį pasidaryti, plunksnas pritvirtinus prie kepurių. Labiausiai tiktų iš gaidžio uodegos, būtų ilgos, spalvotos. Dvare daug vištų ir gaidžių, bet visos baltos, leghornų veislės. Nutariam – tiks ir tokios.  

Aptarėme susitikimo dieną. Pavalgę pietus, susitiksime pamiškėje, prie ąžuolo.

Kol suradome miške tinkamą vietą, kol iš šakų surentėme palapinę (vigvamą), praėjo nemažai laiko. Sėdime vigvame, užkandžiaujame atsinešta duona, galvojam, ką toliau veiksime. Saulutė gerokai pakrypusi į vakarus. Algis ima nerimauti. Tėvai pasiges…

Bandau atkalbėti, įkvėpti indėniškos drąsos, dar pabūti, dar likę neiššautos strėlės. Mano pastangos bevaisės. Algis pakilo ir, leisdamasis žemyn, pranyko tarp medžių. Nė į galvą neatėjo mintis, kad matau jį paskutinį kartą.

Po kelių dienų, birželio 14-ąją, Algis su šeima buvo ištremtas ne į išsvajotą indėnų šalį, bet į rūsčią šiaurę, į Komiją. Po daugelio metų iš septynių šeimos narių grįžo tik du – Algis ir Giedrė.“

* Visų mokslų mokslo egzaminas. „Atėjo VKP (b) dalyko, visų mokslų mokslo derliaus nuėmimo metas – egzaminas. Vartėme tik, pasak dėstytojo, neišsenkamą žinių šaltinį – VKP(b) trumpą kursą. Eidami į egzaminą, su draugu Alfonsu užsukome pakeliui į Katedrą, sukalbėjome poterėlius, kad Dievulis padėtų marksizmo-leninizmo egzaminą išlaikyti.
Pirmas klausimas man: „Leninas apie kooperaciją“. To veikalo nebuvau nei matęs, nei skaitęs. Pasakiau, kad genealų planą sukūrė Leninas, o įgyvendinti ėmėsi Lenino bendražygis drg. Stalinas. Tuo metu už akademijos sienų tebevyko trėmimai ir varymas į kolūkius. Spaudoje pilna liaupsių apie būsimo kaimo šviesų, gražų, turtingą ir laimingą gyvenimą. Tai tą kolūkinę kooperaciją gražinau kiek beišmanydamas. Užbaigiau patosiškai – „daug rankų didžią naštą pakelia“. Dėstytoją pavyko užliūliuoti.

Antru klausimu įkritau į „duobę“. Bolševikų nepajėgiau atskirti nuo menševikų. Pagal pavadinimą vienų buvo mažiau, kitų – daugiau. To nepakako.

Atsakinėdamas trečią klausimą, pakartojau drg. Stalino sukurtą labai svarbų dėsnį: „Įvykių grandinėje svarbiausia surasti tą grandį, į kurią įsikibus, bus galima ištraukti visą grandinę.“ Reikia pavyzdžio. Kadangi Veterinarijos akademijos svarbiausias objektas – naminiai gyvūnai, pavyzdžiu pasirinkau avių kaimenę. Svarbiausia grandis joje – avinas. Užtenka vesti aviną ir visos avys seka iš paskos. Dėstytojas nusišypsojo, bet tuoj surimtėjo: „Draugas, čia ne gamtos egzaminas.“ Prisiminiau dažną dėstytojo kartojimą apie didelį darbininkų klasės vaidmenį. Greitai susimečiau: „Svarbiausia grandis, einant į komunizmą, yra darbininkų klasė. Pati pažangiausia ir revoliucingiausia. Todėl genealaus vado drg. Stalino ir jo išmintingos komunistų partijos vedami, darbininkai pirmieji įžengs į komunizmą. O iš paskos temps ir mažiau revoliucingas klases ir kitus.“

Drg. Stalino grandinė ištraukė iš duobės. Nors pažymys liesokas, bet egzaminą išlaikiau. Išlaikė ir Alfonsas, ir dar keli. Visi kiti buvo pravaryti.

VKP (b) egzaminas nuvylė abi puses. Studentai dėstytoją laikė sukalbamu, minkštesniu. Dėstytojas taip pat mūsų žiniomis liko labai nepatenkintas. Stengėsi. Atrodė, buvo užmegztas glaudus ryšys, ir še tau... Neskiria bolševikų nuo menševikų! Žiemos rūmai esą Maskvoje, o šturmas – Petrograde! Svarbiausias Lenino veikalas – „Kapitalas“! Dvi studentės nusišnekėjo iki to, kad Leninas gyvena Kremliuje ir padeda Stalinui, sako kalbas.

Mat paskaitų metu dėstytojas dažnai kartodavo: „Leninas aiškiai matė, drg. Stalinas aiškiai sakė.“ Toms studentėms pasidarė neaišku, kuris iš jų sakė, kuris matė. Prisidėjus egzaminų jauduliui, susidarė abiejų didžiųjų vadų gyvos draugystės vaizdas. Abu gyvena Kremliuje, vienas kitam padeda. Dar veikė ir paplitęs šūkis: „Leninas gyveno, Leninas gyvena, Leninas gyvens!“

Ir taip Leninas tapo gyvas. „Gyvasis Leninas“ dar labiau suerzino dėstytoją –  po to sekė ir didysis pravarymas.“

* Pilvas – revoliucijų pradininkas. „Pati svarbiausia studijų sąlyga ir variklis – soti mityba. Svarbi visais laikais ir amžiais. Gyvenome trūkumų, nepasitenkinimo ir revoliucijų amžiuje. Vien Spalio revoliucija ką reiškia!

Mokslininkai suko ir suko galvas, kur tų neramumų pradžių pradžia, kokios priežastys... Tą vietą ir priežastis nustatė studentija, o po to patvirtino ir darbininkų klasė. Žinomas senas studentų posakis – „Svarbu nesijaudinti ir gerai maitintis“. Soti mityba – svarbiausias studijų veiksnys, o valstybei – stabilumo garantas. Nepasitenkinimai, neramumai prasideda tuščiame pilve ir tik po to išsilieja į išorę, gatves, aikštes, prie valdžios rūmų ir prasideda revoliucija.

Tuo atradimu pasinaudojo sukti žmonės, pasiskelbę liaudies vadais ir vedliais. Esą tik jie žinantys kelią į sotų rytojų. Anot marksizmo-leninizmo mokymo, drg. Stalino laikais žmonių masė pagal revoliucingumą buvo suskirstyta į grupes-klases. Studentija ir darbininkų klasė esanti pati pažangiausia ir revoliucingiausia. Svarbu nuolat stebėti, kad šios klasės pilvuose neprasidėtų neramumai.“

Taigi, gimtadieniui skirti skaitymai patvirtino „Šiaulių naujienų“ teiginį:  „S. Gliaudys turi ir dar vieną puikią savybę – subtilų humoro jausmą, dėl to bendrauti su garbiuoju gamtininku visuomet malonu ir lengva. Dar daugiau – nuo jo galima justi sklindant vidinę šviesą, kuri taip traukia žmones.“

Sukaktuvininko ataskaita iš viso gyvenimo
Dėkodamas abiejų vieno egzemplioriaus tiražo knygų sudarytojams, į gimtadienio šventę susirinkusiems bendraamžiams, draugams miestelėnams jubiliatas nuo „apžvalgos rato“ žodžiais apvedė ir savo vidinį pasaulį. Ir tai atliko ne bet kaip, o iš eilės komentuodamas, kaip suvokia ir laikėsi / laikosi Dievo įsakymų.

Pirmiausia pabrėžė, kaip svarbu žmonėms išmanyti ir vykdyti Aukščiausiojo reikalavimus. „Visos problemos išnyktų, jei Dievo įsakymų laikytumėmės sąžiningai, – sakė jubiliatas. Dievo nepripažįstantiems Jo paliepimus atstoja teismai, įstatymai. Deja, valdžios sukurtus įstatymus galima apeiti, apsukti, galima pralįsti, išlįsti... Tik pinigų reikia turėti“.

Aiškindamas, kaip laikosi antrojo Įstatymo, kalbėtojas garantavo jo nepažeidžiąs. „Aš vartoju keiksmažodžius, tik ne bet kokius, ne pirmus pasitaikiusius. Pvz., atnešė pensiją, reikia saugiai ją pasidėti. Mūsų amžius – užmaršties klestėjimas. Niekaip neprisimeni, kur toji pensija nukišta. Spaudžia širdį. Kaip tą sunkumą sušvelninti?“ – retoriškai teiravosi Stasys. Ir aiškino: „Jei sakysiu „Velniai rautų“, sukelsiu dar didesnę įtampą. Jei ištarsiu „Rupūs miltai“ – įtampa silpnesnė, bet visgi nervinė būsena išlieka. Jei ištariu „Rupūžė!“ – man visai palengvėja, juk su rupūžėmis susigyvenęs.

Trečiasis reikalavimas – „Švęsk sekmadienį“. Turbūt ne visada tai vykdžiau. Atsižvelgdamas į sezoniškumą, mokslo raidos vardan skubėdavau žiedadulkių rinkti ir skaičiuoti arba muziejui – vabalų, drugių ieškoti... Man tie rūpesčiai buvo didžiausias malonumas. Jei gerai viskas pavykdavo – diena virsdavo švente. Dabar net nežinau, ar tie sekmadieniai priklauso prie švęstųjų...

Gimiau Putvinskių dvare, kur dirbo abu mano tėvai. Juos labai mylėjau. Ir darbą sau rasti stengiausi arčiau jų. Tėvas garsėjo neeiliniais gabumais, bet buvo griežtas, Mama – švelnumo įsikūnijimas, labai mylėjo gėles, daug jų augino. Jokių ginčų šeimoje. Tad visada – ir vaikystėje, ir jaunystėje, ir vėliau – stengiausi neskaudinti jų, gerbti, godoti.

Nežudyk. Kaip jau paviešinta per skaitinius, žaisdamas indėnus, nušoviau gaidį. Dar esu netyčia pagaliu žvirblį užmušęs, kurio labai gailėjau – glosčiau, pūčiau iš burnos kvapą, bandydamas atgaivinti... Tėvo liepiamas dviem vištoms galvas nukirtau... Tik tų bestuburių gyvenime daug (per 1000) nugalabijau, muziejuje galite tiksliai suskaičiuoti.

Su žmona Birute (1928–2014; Šiaulių agrozootecnikumo dėstytoja – I. R.) susituokėme 1956 m. Po kurio laiko ji susirado darbą Anykščiuose. Skyrybos buvo be triukšmo, išliko nuolatinis ryšys ir su ja, ir su sūnumi Stasiu. Tikėjau ir laukiau, kad sugrįš, bet taip nenutiko. Dėmesio žmona stokojo. Vis rūpėjo žiedadulkės ir naktiniai drugiai skaičiuoti. O juk visi esame išsiilgę apkabinimo ir bučinio – tų širdies šilumos apraiškų, rankų švelnumo, „kai ateina sielon vienuma“... Atminty visam gyvenimui įstrigo dainos „Švelnumas“ žodžiai: „Kai aš būsiu vienas / Būki, būki žemėj netoli“ (muz. A. Raudonikio, žodž. E. Selelionio – I. R.).

Antroji žmona – buvusi mano studentė, 10-čia metų jaunesnė. Prasidėjo viskas nuo kambario nuomos, sustiprėjo – dėl jos pastangų padėti man. Po kurio laiko sūnus pasiūlė susituokti – nukaršins. Deja, ne ji mane, o aš ją palaidojau.

Gyvenime nenusikaltau įsakymams „Nepaleistuvauk“, „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries“. Anuomet kada ne kada pagalvodavau, kad vienam kitam kaimynui labiau pasisekė vedybos, retkarčiais žvilgtelėdavau į svetimas moteris, bet tik užmesdavau akį, ir viskas. Laiko nebuvo ilgiau akimis šaudyti. Antra, rimtų vyrų, gebančių priekabiauti, kompanijai nebūčiau tikęs: nei geriu, nei rūkau, nei keiktis rusiškai moku, gamtoje laužų nekuriu, šašlykų nekepu...

Nevok. Pirma vagystė – buvau 4 metų. Kai kurie vaikai turėjo spalvotų pieštukų. Labai jų troškau. Pavogiau nemačiomis vieną spalvą. Tik kaip namo parsinešti? Numečiau pieštuką kieme į sniegą, o po to rodau tėvui, kas ten guli. Tėvas leido pasiimti. Kai po kurio laiko tą patį scenarijų pakartojau, teko spalvas grąžinti savininkams ir atsiprašyti jų. Kita vagystė – Graužikų dvaro tvenkiny sugavau karpį, bet tėvai griežtai įsakė paleisti atgal. Iš Botanikos sodo aviečių esu parsinešęs valgymui. Daugiau nieko nesu nei iš jo, nei iš universiteto išsinešęs. Tik atnešdavau.
Tad ir įsakymas – „Negeisk svetimo turto“ – man neaktualus analizuoti.

Ypatingieji potraukiai / magmogiai
Keletas gamtininko atsivėrimų apie savo hobius. Tiesą pasakius, visi jie – jokia naujiena. Pirmoje eilėje – politika, dominusi jubiliatą nuo pat vaikystės. Ne veltui ir  B. Musneckienės dovanotoje knygoje yra skyrius „Politikuojam“, į kurį įdėta S. Gliaudžio straipsnių / pasisakymų. Prie šio šliejasi diskusinis tekstas „Ar Pedagoginis institutas raudonas?“ Kaip sakė pats jubiliatas, dabar iš visų mėgstamiausių užsiėmimų beliko tik ji – politika.

Antroje ypatingųjų potraukių sąrašo eilėje buvę bandymai. Rupūžės ir driežiukai gyvendavę šalia – bute, maitindavęs juos, pratindavęs prie žmogaus, stebėdavęs elgesį. Ir parsineštas žaltys  (= žaltienė) buvęs įdomus: šiltoje vietelėje tarp dvigubų lango rėmų susilaukęs būrio žalčiukų, kurie greitai išsilakstę po butą. Lietuviška egzotika  gamtininko namuose tebėra balinis vėžlys Anupras, maitinamas mėsa...

Pirmasis mokslinis darbas – mikroelementai ir jų įtaka ridikėlių, morkų, pupelių ir bulvių derliui. Po 3 metų tyrimų, vadovaujant prof. Jonui Dagiui, buvau kviečiamas dirbti Lietuvos žemės ūkio akademijos makroelementų laboratorijos vedėju. Atsisakiau. Neigiamai atsakiau į žurnalo „Mūsų sodai“ kvietimą, nes tyrinėjau ir kaupiau medžiagą būsimai disertacijai tema „Augalų išskiriami žiedadulkių kiekiai ir cheminė sudėtis“. Tuo metu nei Lietuvoje, nei Sovietų Sąjungoje tokios rūšies tyrimų nebuvo. Gal net ir užsienyje žiedadulkių tyrimo tema būdavo apeinama lanku. Kodėl? Pirma, tokios rūšies tyrimai reikalauja daug nenusakomai kruopštaus ir ilgai besitęsiančio darbo. Antra, ilgalaikiai kontaktai su įvairių augalų žiedadulkėmis gali sukelti alergines ligas.   

Kokia tokių tyrimų schema? *Nustatyti, pvz., rugių žydėjimo (žiedadulkių barstymo) laiką ir trukmę dienomis; *apskaičiuoti žiedadulkių kiekį vienetais vidutiniškai iš dulkinės, žiedo ir varpos; *nustatyti biologinį žiedadulkių derlių miligramais iš dulkinės ir žiedo, ir varpos; *apskaičiuoti vidutinį žiedų skaičių varpoje; *nustatyti rugių tankį, varpų ir žiedų skaičių augale ir hektaro plote; *apskaičiuoti biologinį žiedadulkių derlių iš augalo (g) ir hektaro (kg); *atlikti žiedadulkių cheminę analizę. Keletas tyrimo rezultatų: viena rugio dulkinė išbarsto 20875 žiedadulkes, varpa jų išbarsto 3,2–4, 5 mln.; žiedadulkių derlius iš ha – 548,93 kg.

Pagal analogišką schemą gamtininkas S. Glaudys ištyrė beveik šimto augalų rūšių ir veislių. Tie 15 metų virtę tikru kantrybės išbandymu. Tačiau įtemptu darbu parengta disertacija neatnešė gamtininkui nei džiaugsmo, nei naudos. Biologine tema rašytą mokslinį darbą reikėjo ginti Leningrade, Maskvoje ar Tbilisyje. Žinoma, viskas – ir disertacija, ir gynimo procedūra, ir dokumentacija – tik rusų kalba. Dėl šių priežasčių gynimą atidėjo neribotam laikui.

Nežinomomis aplinkybėmis, matyt, dėl nepakankamo apdairumo iš darbastalio stalčiaus kabinete dingo ir parašytas mokslinis darbas, ir aplankas su tyrimo duomenimis. Gal dingo kaip labai reikalingas jo vertę suprantančiajam? O gal kaip nudėvėtas, nušiuręs popierių pakas nieko nenutuokiančiam apie tokius dalykus?

Vis dėlto nemažai S. Gliaudį pažįstančių žmonių šimtu procentų įsitikinę, kad jis – gamtos mokslų daktaras, profesorius. Nors S. Gliaudys neapsigynė disertacijos, tačiau šį žmogų drąsiai galima vadinti gamtos žmonių profesoriumi.

Jubiliato pasveikinti atvyko emeritai. Stalo gale sėdi S. Gliaudžio sūnus Stasys, gyvenantis Kelmėje.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Knygelė „Gamtininkas Stasys Gliaudys“ (20 x 21 x 1 cm, „Bruknės“ spaustuvė, 2018) – sudaryta iš dviejų tipų elementų: jubiliato asmeninio, Algirdo bei Birutės Musneckių fotografijų archyvų ir Stasio Gliaudžio prisiminimų / straipsnių ištraukų (kompiuterinis maketas B. Musneckienės, nuotraukas kompiuterinėmis programomis publikavimui parengė A. Musneckis).
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Universiteto bibliotekos dovana – „Stasys Gliaudys. Bibliografijos rodyklė. 1958–2018“ – jo parašytų knygų, straipsnių metrikų archyvas, kuriame nurodyta daugiau negu 417 pozicijų.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.