facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2018 m. lapkričio 23 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus parengtą interviu su panevėžiečiu eksperimentinės fotografijos atstovu Žilvinu Kropu. Šį kartą siūlome skaityti savotišką tęsinį, kuriame profesorius aptaria menininko kūrybos braižą.    

Lengvai reprodukuojamų atvaizdų pasaulis jau yra tapęs mūsų kasdienio gyvenimo palydovu. Net nepastebėdami mes kiekvieną laisvą savo gyvenimo akimirką paaukojame vaizdo įrašų ir fotografijų kūrimui bei apžiūrinėjimui.

Tikriausiai dėl to aš labai dažnai pagalvoju, ar nors kartą tai darydami susimąstome, jog šiuo besaikio atvaizdų vartojimo gestu paprasčiausiai žudome atvaizdo meninę galią. Galbūt todėl kai kurie mano pažįstami menininkai, tvirtai ignoruodami tobulą šiuolaikinę fotooptiką, elektroniką ir atvaizdų apdorojimui skirtą taikomąją kompiuterinę programinę įrangą, ryžtasi revizuoti atvaizdų kūrimo istoriją ir vėl iš naujo išrasti fotografijos kalbą.

Būtent tokią kūrybos kryptį nuosekliai ir programiškai vykdo panevėžietis fotomenininkas Žilvinas Kropas.    

Verta pastebėti, kad nuo 2012 m. Žilvinas Kropas (g. 1982) aktyviai kuria alternatyviąją fotografiją (pinhole, soliaografiją, liumenogramą). Nuo 2015 m. jis yra Panevėžio fotografų draugijos valdybos narys, o nuo 2017 metų – VšĮ „Gabrielės meno galerijos“ narys (Kaunas).

2016–2018 m. kūrėjas dalyvavo devyniose grupinėse parodose, kurios buvo suorganizuotos Lietuvoje, Kolumbijoje, Baltarusijoje, Argentinoje, Jungtinėje Karalystėje. Kūryba pristatyta ir fotografijos publikuotos tarptautiniuose meno žurnaluose ir specializuotoje spaudoje JAV bei Meksikoje (Kropas, Ž., el. laiškas, 2018).    

Ž. Kropo kūryba mus nukelia į fotografijos medijos bei autentiškos fotomeno kalbos paieškas, kurios vyko dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, išvien kartu manifestuojant fotografijos atsiskyrimą nuo dailės.

Paminėtina, kad autentiškos kalbos paieškos buvo vykdomos dviem būdais: pirmasis – optinis / mechaninis eksperimentas, kuriuo buvo siekiama gauti tobulą vaizdo projekciją plokštumoje; antrasis – cheminis, leidęs išsaugoti „sugautą“ vaizdą (Jaškūnienė, E., 2018).

Šiuo atveju Ž. Kropui nesvetimos šios abi kūrybos kryptys. Jis gana drąsiai žvelgia į fotografijos esmę, kuri slepiasi pačiame jos pavadinime ir sugestijuoja vien tik atsitiktinumą, nepriklausantį nuo išankstinių žmogaus norų. Kas belieka menininkui? Tik iš naujo išrasti fotografavimo priemonę ir drąsiai kolekcionuoti šviesos pėdsakus.

Šiuo atveju apie fotografavimo priemonę ir procesą menininkas dalijasi patirtimi: „Mano fotoaparatas – tai tuščia alaus skardinė, viduje įdėtas šviesai jautrus fotopopieriaus lapelis. Vietoj objektyvo adatos pagalba skardinės sienelėje pradurta maža skylutė, pro kurią skverbiasi šviesa ir piešia vaizdą fotopopieriuje. Čia daugiau nieko nėra, nei elektronikos, nei baterijų, nei optikos.  Naudodamas skardinę tarą fotografuoju saulės kelią, kuris skirtingais metų laikais visada yra kitoks. Fotografavimo ekspozicija kartais trunka mėnesius, o kartais net ištisus metus. Šį fotografavimo būdą aš pasirinkau dėl to, kad man nepatinka visos tos dailios ir labai, labai preciziškai suredaguotos nuotraukos. Nepatinka ir tai, kad visi gali sukurti panašią nuotrauką į jau egzistuojantį atvaizdą. Norisi kitokio, unikalaus, tikro ir nevienalaikio pasaulio atvaizdo.“ (Kuizinaitė, G., 2018).    

Kodėl Ž. Kropui nepatinka tai, kad visi gali sukurti panašią nuotrauką į tą, kuri jau egzistuoja? Manau, kad atsakymą galima rasti Susan Sontag (1933–2004) knygoje „Apie fotografiją“ (1973), kur autorė teigia, kad fotografija būdama žinia tuo pačiu metu mums pasirodo ir kaip perregima, ir kaip paslaptinga. Šiuo atveju pats fotografijos supratimas esąs tik iliuzija, kur fotografinis matymas ugdo estetinę savimonę ir skatina emocinį atsiribojimą (Sontag, S., 2000).     

Taigi galima teigti, kad Ž. Kropas, bandydamas užfiksuoti autentišką šviesos kitimą, vykstantį tam tikrą nepertraukiamą laiką, taip pat signifikuoja ir savo atsiribojimą nuo gausiai reprodukuojamų vaizdų pasaulio. Jis mums parodo dėmesį sukaustantį gana objektyvų laiko tėkmės dokumentą.

Apie tai byloja ir fotografijų ciklo pavadinimas – „Saulėraščių iliuminacija“. Šis ciklas taip pat signifikuoja ir fotografijos kaip dedikacijos gestą.

Viena vertus, galima teigti, kad Ž. Kropas savo kūrybą tarytum dedikuoja saulei, kaip vienai iš pagrindinių gyvybės šaltinių, antra vertus, žiūrovas gali sugalvoti savo asociatyvius dedikacijos adresatus / objektus / subjektus (pavyzdžiui, Saulės dievui arba net astronomijai, Lietuvos saulės laikrodžiams, saulės kalendoriams ir panašiai). Visos šios dedikacinės asociatyvios. Jos tik sustiprina kūrinių paslaptingumą, o su ja kartu net svajoti kviečiančią nežinomybę (Kropas, Ž., el. laiškas, 2018).     

Atstovaudamas eksperimentinės fotografijos krypčiai, kuri vadinama soliaografija, menininkas kvestionuoja rašymo fenomeną ir žiūrovui suteikia intencionalias direktyvas, verčiančias apmąstyti net pačios fotografijos pavadinimo kilmę: graikiškas phos (φως) reiškia šviesą, o graphis (γραφις) – teptuką.

Vadinasi, pasitelkdamas minimalias priemones Ž. Kropas fiksuoja tai, ką rašo arba tapo gamta. Apie tai kūrėjas samprotauja: „Esu laiko metraštininkas, visas prabėgęs laikas susisluoksniuoja vienoje fotografijoje, mažai ką aš, kaip menininkas, galiu čia padaryti… Galutinėje fotografijoje labai daug netikėtumų ir neaiškumų, daug keistų dalykų. Fotografija būna nenuspėjama ir paslaptinga, kažkokia nežemiška, tarsi kitas abstraktus pasaulis. Norisi į jį žiūrėti ilgai ir pasinerti mintimis.  Mano kūrinius praktiškai sukuria saulė, oras, vanduo, t. y. visa natūrali ir nuo manęs nepriklausanti aplinka. Visi kūriniai yra vieninteliai, jų neįmanoma atkartoti“ (Kuizinaitė, G., 2018).
    
Kai žvelgiu į Ž. Kropo sukurtas nuotraukas, aš nenustoju savęs klausinėti apie tai, kas yra fotografija. Prieinu išvadą, kad, viena vertus, mes esame įpratę fotografijai priskirti atpažįstamo pasaulio dokumentavimo arba tikrovės pagražinimo funkciją, antra vertus, tokiu būdu mes užmirštame, kad nuotraukos gali būti įnoringos, charakteringos, bekompromisės – tarytum ryškios individualybės.

Šiuolaikiniame visuotiniame atvaizdo nuvertėjimo pasaulyje būtent Ž. Kropas ir jo kūrybos krypčiai neabejingi kiti menininkai į menų olimpą sugrąžina fotografijos charakterį.     

Ž. Kropo požiūrį į fotografiją iš dalies ir intuityviai galima susieti su William Henry Fox Talbot’o (1800–1877) išrasto negatyvo-pozityvo procesą apibūdinančio termino kilme. Kalotipija (angl. calotype) – tai fototechnikos pavadinimas, kurio evoliucija primena žavingą poeziją: pirma, išradimo pradžioje ši technologija buvo vadinama fotogeniniu piešiniu (angl. photogenical drawing) bei heliografija (pranc. héliographie) ,reiškiančiu šviesoraštį, antra, graikiškas kalos (καλός) reiškia gražus, o  tupos (τύπος) – įspūdį. Neabejotinai Ž. Kropo kūriniai taip pat sukelia gražų įspūdį.
    
Kitą intuityvią paralelę galime pastebėti ir su W. H. F. Talboto fotografijomis iliustruotos knygos „Gamtos pieštukas“ (The Pencil of Nature, 1844–1846) pavadinimu (žr. Talbot, W. H. F., 1969). Be abejo, Ž. Kropo ir W. H. F. Talboto paralelės labai intuityvios ir viena nuo kitos gerokai nutolusios, bet juos abu vienija be galo intymus ir jautrus požiūris į fotografijos fenomeną.

W. H. F. Talbotui, kaip ir Ž. Kropui, ramybės neduoda fotografijos esmės klausimai, kuris iškyla vos tik pamėginus susigrumti su neklusniu savo darbo įrankiu (fotoaparatu, fotopopieriumi ir fotochemija; Jeffrey, I. 1999).    

Kita ne ką mažiau įdomi Ž. Kropo paralelė gali būti nubrėžta kartu su fotogramų istorija. Fotograma – tai kūrybos metodas, kai ant šviesai jautrios medžiagos (dažniausiai fotopopieriaus) yra dedami daiktai, o šviesa pati pažymi daiktų kontūrus ir atstumus tarp jų. Tad fotogramų menininkai, panašiai kaip ir Ž. Kropas, rungiasi su natūralia šviesa siekdami ją sugaudyti ir mums pademonstruoti kaip patį autentiškiausią meno šedevrą.

Šiuo atveju S. Sontag mums primena apie tai, kad tokie fotoeksperimentai kaip fotogramos (arba Ž. Kropo „Saulėraščių iliuminacijos“ – R. V. pastaba) dažnai yra laikomi marginaliniais fotografijos istorijos laimėjimais. Šios srities kūrėjų pagrindinis tikslas visada buvo sąmoningas noras priešintis paviršutiniškam fotorealistiškumui (Sontag, S., 2000).
Apie fotogramų fenomeną ir jų aktualizuojamas problemas gana taikliai rašo Ian Jeffrey: „Laszlo Moholy-Nagy (1895−1946), Edmundas Kestingas (1892–1970), Theo Ballmeris (1902–1965), o Prancūzijoje – Manas Ray (1890–1976) gamino fotogramas, naudodami tik objektus (daiktus) ir šviesai jautrų popierių, be fotoaparato. […] rezultatai sunkiai numatomi ir dažnai stulbinantys. Sukurti fotogramą – tai tas pats, kas mesti kauliuką, – viską lemia sėkmė. […] fotogramininkai žvalgosi po eksperimentines dirbtuves ir montažines, juos taip pat domina objektai, kuriais lengva manipuliuoti, kurie čia pat po ranka. Kaip ir praėjusios amžių sandūros meninės fotografijos meistrai, jie idealizuoja, apibendrina. […] jie banalybę paverčia „švytinčiu neįprastu pasauliu“. […] jie, tarsi apsėsti priešybių traukos, linksta į subjektyvizmą, dvasią ir gamtą, jėgas, kurias ne taip lengva matuoti ir suvaldyti“ (Jeffrey, I., 1999).    

Galima teigti, kad Ž. Kropą ir fotogramininkus sieja poreikis demaskuoti paslaptį, kuri tūno anapus atpažįstamų daiktų, gamtos objektų kontūrų, tik, deja, paslapties demaskavimas sukuria dar vieną paslaptį, į fotoplokštumą sutraukiančią laiko tėkmę ir erdvės kitimą. Visus įkliuvusius dėmenis fotografija paverčia paradoksaliais dvimatės plokštumos įkaitais. Tikriausiai todėl į Ž. Kropo kūrinius norisi vėl ir vėl žiūrėti bei apie juos mąstyti kaip apie savitai išryškintas tikrovės dekonstrukcijos formas.     

Nors vis dar pasigirsta nuomonių apie tai, kad fotografiją galima suvokti kaip techninę tikrovės daiktų ir tvarkos reprodukciją, tačiau Ž. Kropas pabrėžtinai tampa artimas Walterio Benjamino (1892–1940) svarstymams apie fotografijos prigimtį (Benjamin, W., 2005). T. y. Ž. Kropas kuria originalius atvaizdus, kurie kasdienėje aplinkoje nėra prieinami žmogaus akiai. Jis fiksuoja vaizdus, kurių neįstengia sugauti ir užlaikyti ne tik natūrali, bet ir ištobulinta optikos ir elektronikos technika. Ž. Kropo nuotraukos, iš kurių yra pasitraukęs žmogus, vertę įgauna pati ekspozicija – ilgas ir kantrus laukimas, kol šviesa keliauja ir užrašo savo judėjimo trajektoriją.

Paradoksalu, bet šiandien galėdami naudoti labai kokybišką optiką ir nuotraukas atspausdinti pačiomis kokybiškiausiomis spaudos mašinomis vis tik žavimės eksperimentine Ž. Kropo kūryba. Kodėl taip yra, mums puikų atsakymą pateikia W. Benjaminas: „Kai techninio reprodukuojamumo amžius pašalino kultinį meno pamatą, jo autonomijos iliuzija užgeso amžinai. Tačiau dėl to atsiradęs meno funkcijos pakitimas liko už šimtmečio akiračio. […] Anksčiau dažnai ir bergždžiai kryžiuoti kardai dėl klausimo, ar fotografija esąs menas, bet nesumota paklausti: ar išradus fotografiją, nepakito viso meno pobūdis“ (Benjamin, W., 2005).     

Ž. Kropas griežtai puoselėdamas grynąją alternatyviąją fotografiją ir laikydamasis savo meninės kūrybos programos yra tas asmuo, kuris siekia reanimuoti reprodukavimo amžiuje pašalintą kultinį meno pamatą. Jis fotografijai suteikia tai, kas priklauso tradicinei dailei (Sontag, S., 2000): originalumą, autentiškumą ir gero skonio ugdymą!

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

2018 12 06 3

100 dienų. Iš serijos soliaogra ja. 2017m.
Ž. Kropo autoportretas.

2018 12 06 23

x dienų. Iš serijos soliaograja. 2018m..
Ž. Kropo autoportretas.

 

Į viršų