facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus dalijasi su dailininke iš Kauno Jurtgita  Ranceviene plėtotu puikiu dialogu apie tapybą.

Dailininkės biografiniai faktai     
Dailininkė Jurgita Rancevienė (g. 1976 m.) visą gyvenimą drąsiai žengia meno kūrybos keliu, kuris prasidėjo dar mokykliniame amžiuje. 1994 m. ji baigė Birštono keturmetę dailės mokyklą ir vaikų kūrybos klubą „Molinukas“, o 1998 m. – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą (anuomet – Kauno aukštesniąją meno mokyklą), kur įgijo dailiosios odos specialybę.

Kūrėja aktyviai dalyvauja meno projektuose, rengia tapybos parodas, iliustruoja knygas vaikams, dirba menine knygų redaktore, o tapybą viešoje meno arenoje pradėjo eksponuoti nuo 2009 m. Gausiai lankomos ir visuomenės įvertinimo sulaukusios personalinės parodos yra surengtos Kaune, Palangoje, Birštone, Pakruojyje, Kaišiadoryse, Tytuvėnuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Ukmergėje. Paskutiniu metu J. Rancevienė aktyviai dalyvavo grupinėse bei rengė personalines parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Birštone.    

Ypač aktyvi J. Rancevienės kūrybinė veikla yra pastebima šiais 2018 m. Ji dalyvavo tarptautinėse parodose Niujorke (JAV), Jerevane (Armėnija), Romoje (Italija), konkurse Londone (Jungtinė Karalystė), pleneruose Ukrainoje, Lenkijoje ir Indijoje.

Menininkės kūrybinės veiklos rezultatai išsamiai pristatomi asmeninėje interneto svetainėje ir meno kūrėjų internetinėje port folio platformoje „Behance“ (prieiga per internetą: https://www.behance.net/jurgitaran9f13; žiūrėta 2018-10-25).     
Paminėtina, kad J. Rancevienės kūriniai yra sėkmingai parduodami aukcionuose. Juos įsigijo Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Honkongo JAV kolekcionininkai bei meno mylėtojai.

Dailininkės biografijoje gausu faktų ir apie kitų meno kūrėjų parodų kuravimą. J. Rancevienė kuravo Betos Sudnikovič (Lenkija), Viliaus Ksavero Slavinsko, Rimvydo Pupelio, Raimondos Tamo, Rūtos Levulienės,  Ričardo Grigo bei kitų žymių menininkų parodas.

   Pokalbis apie kūrybą   
– Kas gyvenime jus pastūmėjo žengti meno kūrybos keliu? Kas buvo jūsų įkvepiantys pavyzdžiai?
– Manau, kad tai buvo neišvengiama. Gimiau dailininkų šeimoje. Abu tėvai studijavo Klaipėdos dailės institute. Jie atstovauja pirmajai baigusiųjų kartai.

Kūryba meno gyvenamojoje aplinkoje buvau tarsi išnešiota ir išvajota. Vaikystėje dažnai lankydavomės dailininkų dirbtuvėse šalia Klaipėdos turgaus. Kvapai, teptukai, kūriniai – mane visa tai be galo žavėjo kaip paslapčių ir pasakų istorijų kambariai.

Tėvų keliai gyvenime išsiskyrė, tačiau mama daugiau nei dvidešimt metų dirbo Birštono miesto dailininke. Man ant grindų tiesdavo vatmano lapą, ant kurio ropodavau ir duotomis priemonėmis keverzodavau –„kerzaverzalus“ – toks mano humoras, nuklausytas iš šiuolaikinės vaikiškos animacijos, kurią labai myli mano mažasis sūnus – Didžiojo Gerulio milžino leksikono.

Anuomet vatmano lapas man buvo toks didelis, kaip visas pasaulis. Atrodo, kad meno įsčios mane išstūmė į savo pasaulį ir nepaliko nė akimirkai, nebepaleido. Nors keturmetę dailės mokyklą Birštone lankiau su ožio priepuoliais, bet savęs gyvenimo perspektyvoje nemačiau niekaip kitaip – tik kaip menininkės vaidmenyje.  

– Jūsų tapyba primena savitą mito kūrimą. Kokios yra jūsų pagrindinės tapybos temos? Kas jas inspiravo?
– Žavėjausi majų ir actekų daile. Pietų Amerikos tapytojais domiuosi iki šiol ir stebiu jų kūrybą. Mano senelis rinko knygas apie geografinę dokumentiką bei meną. Mama – taip pat. Skaičiau, stebėjau, naudojau kūryboje akcentus, surinktus iš kultūros istorijos. Trylika metų lankiau keramikos klubą „Molinukas“.

Formos, ornamentai man visuomet buvo įdomesni tie, kurie būdingi tolimiems kraštams. Nors ieškant sąsajų galima rasti bemaž tuos pačius kodus tiek lietuvių, tiek skandinavų, taip pat ir indėnų ar Afrikos, ar Australijos šalių simbolikoje. Pradėjau konstruktyviau tapyti susipažinusi ir stipriai sužavėta popsiurrealizmo.

Iki šiol susiduriu su nuomone, kad tai – kažkokia „ne tapybinė“ kryptis. O mane stipriai sužavėjo Mark Ryden darbai. Saldus, šiurpus sarkazmas.    

Tapybos temas vėliau inspiravo tik gyvenimas ir pojūčiai. Prisipažinsiu – reikia nemažai drąsos tapti savimi. Būti sau pačiai įdomi. Turi praeiti tam tikri etapai. Be jų – nė iš vietos. Manau, kad šiuo metu stipriai ir be baimės atvirai einu kūrybiniu ir gyvenimo keliu. Mano istorijos – tarsi žinutė žiūrovui. Visi mes skirtingi, skirtingose gyvenimo bei savęs suvokimo stadijose.

Mano tapybos darbai vieniems kerta tiesiai į širdį, kiti praeina nepastebėję. Tai panašu į teksto nesuvokimą. Vieni žinutę perskaito, nes jų viduj jau subrendo jai, kiti tiesiog nepriima arba gimsta pasipriešinimas, atstūmimas. Pavadinčiau net dvasiniu „apsivėmimu“.   

– Esate knygų iliustratorė. Pasakokite, kada ir kodėl jūs susidomėjote iliustracija. Kas jus įkvėpė ryžtis kurti iliustracijas?
– Nuo vaikystės mane visur lydėjo pasakos. Pasakų knygos buvo tas pasaulis, kuris mane augino. Knygas vaikams kolekcionuoju iki šiol. Dar vaikystėje pastebėjau, kad piešdama kuriu istorijos tekstą savo mintyse. Tad tai, ką sukuriu – virsta į savotišką užrašą drobėje.

Ši patirtis man padėjo atrasti gebėjimą susitapatinti su knygos tekstą rašančiu autoriumi ir perteikti jo vizijas iliustracijose. Mano, kaip rašančio žmogaus, talentą Aukštesniojoje dailės mokykloje (dabar Kauno kolegija) pastebėjo mano dėstytojas a. a. Eugenijus Jovaiša. Svajojau tęsti studijas ir stojau į Dailės akademiją Kaune – grafiką; deja nesėkmingai.

Gyvenimas klostėsi taip, kad reikėjo prisidurti pinigų pragyvenimui. Prisiminiau, kad dar mokyklos laikais buvau padariusi žurnalą paaugliams. Taip suradau Dalios Teišerskytės įkurtą laikraštuką – „Tukas“. Sekėsi ne tik piešti, bet ir kurti istorijas komiksams. Vėliau žurnalų, užsakančių mano iliustracijas, komiksus, tekstus komiksams, pasakas vaikams, daugėjo.

Redaktorių ambicijos naudoti griežtai tik animuotus personažus nuvedė mane į animacijos kursus. Juose išmokau „judinti“ personažus. Manau tai buvo logiškai susiklosčiusi karjeros eiga.   

– Kiek iliustracija yra nepriklausomas žanras ir kiek ją nulemia pati literatūra? Ar jums pavyksta išvengti literatūros diktato ir kaip?
– Jei autorius, kuris iliustruoja knygą, yra ne tos knygos teksto autorius – tuomet tai didelis procentas literatūrinės, o ir leidėjo diktatūros. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar yra populiari komikso žanro, animacinė iliustracija. Ji geidžiama, lengvai nuskaitoma, populiari ir perkama.

Dažniausiai knygų iliustracijos yra mažai susijusios su grynu menu. Bijant, kad mažasis žiūrovas ar pirkėjas – tėvai – nesupras ir neįvertins meno prasmės bei reikšmės. Knygų leidybos versle – tiesa ta, kad intelektualus pirkėjų ratas, tas, kuris supranta meninę iliustraciją (nebent tai grandai, pvz.: kaip Stasys Eidrigevičius), yra per menkas, kad būtų verta leisti meninių iliustracijų padabintą leidinį.   

– Kaip jūsų kūrybą vertina artimieji? Kas yra kūrybos įkvėpėjai? Jūsų mėgstamiausi dailininkai, kodėl?
– Aš džiaugiuosi, kad turiu tokį paprastą, bet tokį nepaprastai brangų artimųjų priėmimą to, ką myliu ir užsiimu. Buvo visokių minčių, tarpais maniau, kad paprasčiau būtų dešras kimšti. Juokauju.

Iš tiesų man paprasčiau yra kurti, nes nekurti – negaliu. Ieškau, kuriu, keičiuosi – ieškau. Esu įvertinusi ir apkabinusi sau tai, kas esu. Kūrėjai yra bene labiausiai kritikuojami, o ir labai jautrūs žmonės.

Man jokia kritika – nebebaisi. Juk aš žinau, kad aš esu aš. Tai ką darau, kuriu, vaikštau, galvoju, esu aš. Esu stipri nepasėda ir ieškotoja. Norėčiau nesurasti „kaip tai daryti“ (kurti) niekada. Nes taptų neįdomu. Tarsi pasakyčiau, kad jau viską išmėginau ir pamėginau. Kad man viskas aišku.

O man neaišku niekas. Pasaulis kupinas informacijos, paslapčių ir neapčiuopiamumo. Man patinka, kad kai atsipalaiduoju ir nieko negalvoju, mano ranka ima vedžioti kažkokias mistiškai archetipiškas formas. Jaučiuosi tarsi „rašyčiau“ tapyboje ar piešiniuose net man pačiai nesuprantamą informaciją. Tikriausiai visa tai ir įkvepia mane.  

Autorių, kurių kūryba žaviuosi, sąrašas kinta ir plečiasi. Joselito Sabogal, Ixrael Montes, Mark Ryden, Jixin Wang, Eleanor Aidar ir tiek daug kitų, kad nepakaktų kelių puslapių, jei surašyčiau.  Beje, Sinan Hussein man yra labai svarbus autorius, kurio vos nepamiršau!  

– Ar esate laiminga žingsniuodama meno kūrybos keliu? Kas jums yra kūrėjo laimė?
– Jei jau visai išgryninti, tai kūrėjo laimė yra gyvenimo džiaugsmas. Mėgavimasis procesu. Aš laiminga būdama savimi. Man patinka daryti tai, kas man kelia malonumą. Man patinka veikti tai, kas yra ne melas man pačiai. Nesakyčiau, kad yra kūrėjo laimė. Tiesiog yra žmogaus branda, kurioje tu žinai, kas esi, nesiblaškai, nebemeluoji sau ir aplinkiniams.

– Kokie jūsų kūrybos planai?
– Planai yra kurti. Anksčiau aš neturėjau tikslo. Tačiau pati jį sau iškėliau. Ne todėl, kad norėčiau maitinti garbėtrošką, ambicijas ar egoizmą. O todėl, kad būtų aiški kryptis – kur tikslingai eiti. Kad išsigryninčiau mane lydinčią informaciją.

Manęs ne sykį klausė: „Kuri, darai parodą, kam? Kad pamaitintum savo pasiekimus, ambicijas, sulauktum pripažinimo?“ Ne, ne tam. Ciklas gali būti sakinys, gali būti visa knyga ar romanas. Kai dedi tašką – niekas nesibaigia. Taškas yra džiugus pranešimas apie naują pradžią.

Jei tave maitina ne kūrybos malonumas ir kasdienybė – tai tuščia ir juokinga. Arba tai sunki našta ir inkaras. Neišduosiu savo tikslų, galiu tik prasitarti, kad iškėliau sau labai aukštą kartelę. Taip padariau todėl, kad man tiesiog taip įdomiau. Ar bus lemta pasiekti ir peršokti – bus matyti.   

Taip pat jaučiu, kad artėju prie savotiško meninės išraiškos išsilaisvinimo. Iki šiol jaučiau, kad mano darbai įžeminti literatūros. Tarsi kalbėtų sakiniais su tvarkingai sudėliotais skyrybos ženklais; nesvarbu, kad kalbos nesupranti. Labai aiškios ribos, iki galo išsakyta, nubrėžta ir tik labai retai pamesta paslapčiai linija. Iki šiol paslaptis kalba galimoje reikšmėje. Stiprus apibrėžtumas. Taip pati manau.

Norisi to akvarelės atsitiktinumo, kur kūrėjas kuria kartu su pačios akvarelės technikos nenuspėjamumu. Naujausias komplimentas, kurį parašė  menotyrininkė – tarsi labai aiški nuoroda, kad einu tiksliai savo keliu. Ji mano kūryboje atrado panašumų su garsios dailininkės Marlene Dumas kūriniais. Kai pradėjau žiūrėti šios autorės darbus – loštelėjau iš nuostabos. Kai ką panašaus slepiu nuo žiūrovų akių. Bet manau – ne ilgam.

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

2018 11 09 2

2018 11 09 13

Į viršų