facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus būdamas aktyvus eksperimentinės fotografijos kūrėjas nuolatos stebi fotografijos meno areną ir gausiai apie ją rašo. Kviečiame skaityti jo parengtą naują interviu su medijų menininku, fotografu doc. dr. Rimantu Plunge. Pokalbyje diskutuojama apie naujausią doc. dr. R. Plungės fotografijų parodą „Tylos“, kuri šiuo metu veikia  UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje. Atidarymas vyko spalio 11 d., o kūrinius apžiūrėti galima iki lapkričio 6 dienos.      

Dr. Rimantas Plungė yra Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Šiuolaikinių menų katedros docentas savo patirtimis ir įžvalgomis besidalinantis su menų, komunikacijos, IT studentais VDU, Lietuvos ir užsienio universitetuose.

Apie Menininką ir jo kūrybos braižą      
Parodos anotacijoje yra skelbiama, kad socialinių mokslų dr. Rimantas Plungė dažniausiai pristatomas kaip medijų menininkas, nes gana sunku apibrėžti jo kūrybos – tapybos, koliažo, fotografijos, videomeno, kompiuterinės grafikos, grafikos – lauką.

Neapsiribodamas vien menininko požiūriu R. Plungė pripažįsta, kad metodiškas, mokslinis pasaulio pažinimas dar nuo studijų metų jo kūryboje buvo itin svarbus. Jis dažnai remiasi filosofijos, aplinkos psichologijos, žmogiškosios geografijos, sociologijos žiniomis ir šių mokslų tyrimo metodais, savo kūryboje labai dažnai taikydamas meninių tyrimų inovacijas.

Vizualinės etnografijos žinios ir metodai daro autoriui didelę įtaką – kameros padėtis, judėjimas erdvėje jam yra ne tik meninių raiškos priemonių kūrimo, harmonizavimo būdai, bet ir atspindimo pasaulio tyrimo strategija. 

Pasirinkta technologinė prieiga – karpomi, raižomi, plėšomi negatyvai intriguoja daugiasluoksniškumu, kuria vizualinę įtampą tarp netikėtai šalia įsiterpiančių vaizdų. Analoginiai vaizdai iš fotojuostelių persikelia į skaitmeninę erdvę ir nugula popieriaus lakštuose. Sensatyvus interpretavimas į vieną visumą sulieja technologinį patyrimą, aplinkos fiksavimą, laiką, erdvę, tampančia vieta, ir asmeninį patyrimą.       

Viena vertus, kuriami vaizdai diskutuoja vienas su kitu, vienas kitą papildo arba atstumia, o kita vertus, jie tarsi „sulimpa“ į nedalomą visumą, transformacijoje išryškėjusią istoriją. Taip autorius kuria asmeninės mitologijos naratyvą, diskutuoja su aplinka, „pasveria“ suvokiamas vizualines prasmes.

R. Plungės kuriami vaizdai liudija laiką, jo tranformacijas ir koncentruojasi ne į kiekybinę laiko tėkmę (chronos), bet į potyrio pilnatvę, atspindimą kokybiniame laike (kairos). Parodos „Tylos“ fotolakštai – tai tarsi trumpa akimirka (Kodak moment), įrašoma į amžino laiko tėkmę.    

Pokalbis apie Tylas      
– Jūsų išsilavinimas labai įvairus, esate baigęs tapybą, vėliau apgynęs socialinių mokslų daktaro laipsnį, kuriate eksperimentinę fotografiją ir videomeną. Rimantai, kaip skirtingos kompetencijos, įgautos kartu su skirtingais išsilavinimais, jums padeda kurti? Kaip visa tai lemia jūsų kūrybos temas ir pačią kūrybinės veiklos programą?
– Prieš dešimtmetį būčiau suabejojęs, ką turėčiau atsakyti, nes meninė kūryba man visada buvo tiek pat svarbi, kaip ir tikslingas ir nuoseklus pasaulio pažinimas (kuris tapatinamas su mokslo racionalumu).

Šiuo metu tiksliai galiu atsakyti, kad menas, kaip ir mokslas, yra nuosekli aplinkos pažinimo ir įvaldymo strategija. Suprantama, kad daug kas nesutiktų su mano nuomone, bet drąsiai galiu teigti, kad negalima pasaulio suvokimo ir pažinimo skirstyti į mokslinį ar meninį.

Visos sąvokos, tyrimo strategijos ar metodologijos yra konvenciniai dalykai – juk ir skirtingos mokslo šakos skiriasi racionalumo laipsniu. Fizikui socialiniai ar juo labiau humanitariniai mokslai yra labai subjektyvūs. Dar prieš dešimtį metų terminas meninis tyrimas daug kam kėlė nepasitenkinimą. Todėl išgirsdavau, kad menininkai nieko tyrinėti negali… Šiuo metu meninių tyrimų gausa liudija, kad tai taip pat yra tikslinga veikla, padedanti pažinti natūros ir kultūros (plačiausia prasme) fenomenus. Bet kuris menininkas tiria ir reflektuoja savo aplinką ir dažniausiai tai daro racionaliai ir tikslingai. Svarbu pažymėti, kad mokslas padeda žmogui išgyventi, o menas gyventi…

Dėl įvairių medijų naudojimo – pasakysiu paprastai – kiekvienas iškeliamas kūrybinis uždavinys reikalauja specifinių įrankių ar technikų. Vieniems fenomenams atskleisti geriau tinka grafinės ar koloritą pabrėžiančios priemonės, kitiems – fotografinės arba videografinės.

Įvaldyti jas nėra lengvas uždavinys, tai – kaip išmokti naują kalbą. Reikia suprasti, kad net kalbant kita kalba raišką vienija pats kūrėjas, kuris neegzistuoja vakuume, bet dalyvauja kintančiame pasaulyje. Jis visada puoselėja vienokį ar kitokį santykį su aplinka, o aplinka yra mūsų inspiracijos šaltinis.

Svarbu suprasti, kad aplinkos pažinimas ir įvaldymas įmanomas tik pažvelgus į save. Mes patys esame savojo „aš“ įsisąmoninimo, tobulinimo, valdymo potencialas ir aplinkos suvokimo, interpretavimo ir transformavimo galia. Menas yra aplinkos įvaldymo strategija, tiesa, labiau kokybinė, nei kiekybinė.     
    
– Papasakokite kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Kas paskatino fotografuoti? Kuo fotografija artima jūsų puoselėtam tapybos braižui ir plėtotoms temoms?
– Fotografija visada, nuo pat vaikystės buvo mano gyvenimo palydovė. Prisimenu kaip vyresnis brolis dovanų gavo fotoaparatą „Smena“… Vėliau fotografija, kaip vaizdo fiksavimo ir interpretavimo technologija, man atrodė gana objektyvi (palyginti su daile), tačiau ji labai artima man tapo anuomet studijuojant tapybos magistrantūroje, kai kūryboje aktualizavau koliažą.

Koliažo principas man tapo artimas kaip postmodernistinio pasaulio sanklodos refleksija ir kaip reversinis (t. y. atvirkštinis, apsuktas, iš kitos pusės), daugiasluoksnis aplinkos atspindys.   

– UNESCO galerijoje pristatėte parodą, kuri vadinasi „Tylos“. Kaip šį pavadinimą turėtų suvokti skaitytojai? Ką pavadinimas „Tylos” turi bendro su jūsų kūriniuose gausiai išplėtotu kryžiaus motyvu?
– Mane visada domino ženklai ir simboliai, latentinės ar ženklų visuomenės formuojamos konvencinės interpretavimo tradicijos. Aš įžvelgiu konfliktą, nuolatinę įtampą tarp formuojamos tradicijos ir asmeninio pasaulio suvokimo. Tai ne tik mano, bet ir kiekvieno visuomenės nario, kiekvienos asmenybės nuolatinė būsena – mes negalime sugyventi su visuomene, bet taip pat mes negalime būti ir be jos. Vienas be kito mes negalime atskleisti savęs, nes siekiame ne tik individualizacijos (kaip konflikto su aplinka), bet ir individuacijos (kaip savitų bruožų įgijimo nesusipriešinant).

Kryžių kalnas (kurio įasmenintų vaizdinių pilnos fotografijos) yra pasaulinis, ne lokalinis fenomenas. Mūsų visų kuriama civilizacija  iš esmės krikščioniška. Visai nesvarbu, ką mąsto atskiras individas, jis gali radikaliai atmesti tokią interpretaciją, tačiau tai mūsų civilizacijos laimėjimas ir tragedija. Neįmanoma imti tik pozityvius ir atmesti negatyvius šiuolaikinės civilizacijos aspektus – jūs turite visą komplektą, nes kitaip visuma neegzistuoja.

Taip kaip mano žodiniuose, taip ir parodos fotovaizdiniuose atspindimas nuolatinis konfliktas – suvokimas, sutikimas ir atmetimas tuo pat metu. Pasirinkti fotovaizdiniai (pvz. Kryžių sankaupos vs modernistiniai daugiabučiai) yra visuma, nors struktūriškai, sociokultūriškai kontrastuoja ir reprezentuoja skirtingas ideologijas.       

– Jūsų nuotraukose pastebimas mechaninis juostos apdorojimas, atsitiktiniai brokai, nevengiate ir skaitmeninės technologijos teikiamų galimybių. Kaip vertinate analoginės ir skaitmeninės technologijos sintezę. Ką tai duoda fotografijai? Kokią fototechniką naudojate ir kaip ją derinate?
– Technologine prasme analoginis vaizdas priešpastatomas skaitmeniniam. Technologijos jungiamos (fotojuostos karpomos, plėšomos, vėliau skaitmenizuojamos…). Dažnai šį kūrybos gestą kartoju keletą kartų.

Kartais juostoje perfotografuoju kompiuterio ekraną. Tai darydamas visada galvoju, kaip riboti pikseliai išlaisvinami neribotos, chemijos procesais grįstos analoginės fotografijos. Ir tada vėl pradedu galvoti apie atvirkštinį procesą – kaip fotojuostoje užfiksuotas atvaizdas tampa pikseliais apribotu. Viskas veikia panašiai kaip trinant džinsus – kuo daugiau juos dėvi, tuo jie labiau tampa patogesni.      

Fotografavimui naudoju vidutinio formato senas fotokameras, kol dar jų dumplės nesuplyšo, skaitmenines kameras – viskas kas būna po ranka.

Analoginės fotografijos konfliktas su skaitmena man yra svarbus. Paliesti, plėšti, kirpti, kapoti, pjauti fotojuostą man visada yra malonu. Tai kūrybinio proceso dalis, bet tuo pat metu ir destruktyvaus, deviacinio sukilimo prieš socialumą, glūdinčio kiekviename iš mūsų, dalis.

– Kokie jūsų planai? Būsimi ciklai, parodos?
– „Tylos“ yra nauja, beveik niekur neeksponuota paroda (gal tik du ar trys kūriniai). Tai mano surengta nauja paroda Lietuvoje po keleto metų pertraukos. Šiuo metu savo kūrybą dažniau rodau svetur – Kroatijoje, Škotijoje, Italijoje, Meksikoje ir kitur. Matyt, tai lemia ir kūrybinių ieškojimų, ir darbų pobūdį, nes fotografijos darbus lengviau siųsti, videokūriniai tiesiog dažnai keliauja internetu ir kartais pamatau tik ekspozicijos nuotraukas.

Norėčiau surengti keletą parodų Lietuvoje ir tikiuosi kitą parodinį sezoną tai pavyks įgyvendinti.   

–Dėkoju už puikų pokalbį ir linkiu sėkmingų parodų Lietuvoje ir už jos ribų.  

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m.,galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

2018 10 25 11

Iš doc. dr. R. Plungės fotografijų parodos „Tylos“.

Į viršų