„Laiptų galerijoje“ – Algio Skačkausko (1955 – 2009) piešiniai ir tapyba bei Šarūno Saukos tapyba iš Lietuvos kolekcininkų asociacijos narių Antano Zabulio ir Violetos Jurgaitienės asmeninių kolekcijų.
Liepos 13 d. 18 val. „Laiptų galerijoje“ – susitikimas su Lietuvos kolekcininkų asociacijos nariais Antanu Zabuliu ir Violeta Jurgaitiene. Apie Algio Skačkausko ir Šarūno Saukos kūrybą – išsamiai, įdomiai, naujai. Algio Skačkausko eiles bus galima išgirsti ir išvysti videofilmo metu. O Šarūną Sauką jau atrandame kaip ironišką plunksnos meistrą.
Algį Skačkauską (1955–2009) karštai mylėjo dvi mūzos – dailės ir poezijos; jausdamas jų nekantrų alsavimą už nugaros, jis dirbo daug. Dažnai – skubėdamas. Matyt, tokia buvo menininko prigimtis, tokia yra ir jo tapybos, piešinių maniera. A. Skačkausko likimas susiklostė taip, kad jis išėjo, sulaukęs brandos ir pripažinimo. Daugybė drobių, šūsnys piešinių, dešimtys eilėraščių – gausus kūrybos palikimas.
Algio Skačkausko tapyboje sukurta visa neoekspresionistų pamėgtų dinamiškų spalvinių derinių skalė, kurios pagrindas – tamsių ir ryškių spalvų kontrastai. Jo drobėse juodame fone veržliai išnyra švytinčios geltonos, raudonos, violetinės figūros ar jų raudoni arba purpuriniai apsiaustai kontrastuoja su želdinių žaluma.
Algis Skačkauskas studijavo tapybą valstybiniame dailės institute. Nuo 1982 m. dalyvavo parodose. 1989–2000 m. dailininkų grupės „24“ narys. 1999 m. galerijos „Vartai” metų dailininkas. Gyveno Vilniuje, dirbo pedagoginį darbą dailės mokyklose. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Šarūną Sauką drąsiai galima vadinti kartos, kuri į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo devintajame dešimtmetyje, lyderiu. Nuo studijų metų puoselėjamas originalus siurrealistinis braižas išskyrė jį iš ekspresionistinės vietinės tapybos mokyklos ir tapo plačiai pripažintas. Š. Saukos pamėgtos temos – suasmenintos pragaro ar skaistyklos vizijos – iki kraštutinumo išvystė sovietinio „sąstingio“ laikotarpiu Lietuvos dailėje išryškėjusią tendenciją kurti uždarą individualų mitinį pasaulį.
Paveikslą Š. Sauka kuria, jungdamas vieną simbolinį pavidalą prie kito, kol drobė sklidinai prisipildo. Simbolius dailininkas skolinasi iš biblinių istorijų ir senosios dailės, juos keičia arba išranda savus. Simbolinių vaizdinių grupės formuoja sudėtingus siužetus, bylojančius apie nuodėmę ir apsivalymą, kuriuos dailininko pastūmėti žiūrovai turi apmąstyti ir interpretuoti patys. Autoportretas ar kompozicijos centre gyvenimo sužalotus bei pasmerktus žmones tyru žvilgsniu stebinti mergaitė – dažni Š. Saukos paveikslų dalyviai. Grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties kaimynystė, jų apsikeitimas – būdingi siurrealistinės Š. Saukos tapybos bruožai.
