facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Tačiau jis yra rašęs  ir apie tapybą. Vargu ar daug kas žino, kad doc. dr. R. Venckus 2008 –  2016 m. buvo VšĮ „Artkomas“ organizuojamo tarptautinio vaizduojamųjų menų festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ kritiku. Šiame grandioziniame festivalyje jis pristatinėjo tapybą, rašė kritinius tekstus apie ją ir plėtojo atviras diskusijas su publika. Šiandien kviečiame skaityti jo straipsnį – interviu su Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje gyvenančia tapytoja Vilma Kundrotiene.

Straipsnio pretekstas ir trumpas įvadas        
Technologijomis grįstų medijų laikais kurti realistinius portretus yra be galo rizikinga. Ypač realistinio žmogaus portreto kūryba verčia konkuruoti su audiovizualinių medijų reprodukuojamais atvaizdais, su nuolatos tobulėjančia optika, aparatine ir programine kompiuterine įranga.

Šiandien tik galima žavėtis, kad vis dar yra tapytojų, neišsigąstančių naujųjų meninės raiškos priemonių, bet plėtojančių savitą realistinės tapybos programą. Šią programą nuosekliai ir metodiškai puoselėja Vilma Kundrotienė (g. 1971 m.).      

Paminėtina, kad V. Kundrotienė yra profesionali dailininkė. 2011 m. ji įgijo grafikės bakalauro specialybę, o 2013 m. baigė tapybos magistrantūrą Šiaulių universitete. 2011–2017 m. dalyvavo 15-oje grupinių parodų, kurios vyko Šiauliuose, Telšiuose ir Alytuje; per paskutinius penkerius metus menininkė surengė tris autorines parodas Šiauliuose ir Panevėžyje.  

V. Kundrotienė yra portretų tapytoja. Jai svarbesnės ne įžymybės, bet charakteringi paprastų žmonių portretai, kurie, mano manymu, sugestyviai atveria kūrėjos tikslą ne paprastai atkartoti formą, bet atlikti žmogaus sielos tyrimą, pabandyti į drobės paviršių iškelti gerokai nepažinų, giluminį ir paslaptimi vadinamą sluoksnį.

Maža to, dailininkė plėtodama portreto žanrą kvestionuoja atminties fenomeną. Vienas iš esminių portreto uždavinių (kurį pasigrobė fotografija) yra išlaikyti atmintyje gyvus artimus žmones. Tad dailininkė ieškodama šio intymaus artumo net kai kurių kūrinių spalvinėje gamoje, aiškiuose ir išraiškinguose potėpiuose intuityviai (ir galbūt nesąmoningai) sukuria savitas būties nuorodas, kur menas smelkiasi į žmogaus psichologinių būsenų gelmes.  
    
V. Kundrotienės atvaizdai, lyg prisiminimai, gimsta ir miršta čia pat – vienoje plokštumoje. Atrodo, kad nieko tikresnio nėra nei į mane (žiūrovą) žvelgiantis nutapyto „Kito“ žvilgsnis. Tikėtina, kad V. Kundrotienės tapyba susijusi su vitališku noriu analizuoti ir patirti tikrąjį kokybišką portretuojamojo pasaulį.

Pokalbis apie tapybą  
– Vilma, glaustai pristatykite save, savo kūrybinį kelią ir išskirtinius asmenybės bruožus.
– Gyvenu nedideliame miestelyje Gruzdžiuose (Šiaulių r.). Gimiau dar mažesniame kaime – Vizgirduose (Šiaulių r.). Dabar iš to kaimo liko tik viena sodyba, nes maždaug prieš 40 metų sovietinė melioracija masino žmones keltis į miestelius, miestus, naikino mažųjų kaimų istorijas.

Į profesionalią kūrybą atėjau gana vėlai. Studijuoti Šiaulių universitete pradėjau gerokai po trisdešimties. Tai  buvo didelis žingsnis svajonės įgyvendinimo link. Aš norėjau tapti profesionale dailininke.   

Baigiau grafikos bakalauro studijas, o po to – tapybos magistro studijas. Praėjus penkeriems metams po studijų baigimo jau galiu pasidžiaugti visomis parodomis, kuriose buvau pakviesta dalyvauti: nuolatos dalyvauju Šiaulių dailininkų parodoje, Alytaus bienalėje ir kt. Surengiau ir keletą personalinių parodų: Panevėžio bendruomenės rūmuose, Šiaulių universiteto bibliotekoje, kavinėje „Siela“, etc.

Be galo smagūs prisiminimai mane nuolatos lanko iš plenero Druskininkuose, kur teko bendrauti su puikiais dailininkais iš Izraelio, Lenkijos, Baltarusijos.  

Aš aktyviai dalyvauju bendruomeninėje kultūrinėje veikloje: dainuoju bendruomenės ansamblyje, bažnyčioje, lankau net kultūros namų tautinių šokių susibūrimus.  

– Vilma, pagal išsilavinimą esate dailininkė grafikė, bet man susidaro įspūdis, kad labiausiai jus domina tapyba ir link jos nuolatos linkstate. Kiek grafika padėjo jums, kaip tapytojai, žengti šiuo sudėtingu menininkės keliu?
–  Anksčiau labai norėjau studijuoti tapybą, tačiau mano stojimo į universitetą metais šios studijos nebuvo organizuojamos. Tad aš ėmiausi grafikos studijų ir dėl to visiškai nesigailiu. Juolab kad studijų metu turėjome ir tapybos paskaitų, kurias vedė puikūs dėstytojai. Grafikos studijos ugdė papildomą supratimą ne tik apie piešinį, bet ir apie aliejinį dažą, spalvotą ir juodą. Be abejo, labiausiai buvo ugdomi akademinio piešimo įgūdžiai.

– Tapybos objektas – žmogaus veidas. Neabejotinai veido studijoms skiriate labai daug dėmesio. Vakarų kultūros dailėje labai daug portreto žanro kūrinių. Ar tai nėra didžiulis iššūkis žengti daugelio autorių nužingsniuotu keliu? Kuo ypatinga yra portreto tapyba?
– Man patinka stebėti žmones, jų nuotaikas, veido išraiškas vienu ar kitu momentu. Manau, kad visoje dailėje nebėra temos, kuri dar nebūtų išplėtota skirtingame žanre: portrete, peizaže, natiurmorte, buitinio ar figūrinio pasakojimo atveju.

Nors visos temos daugiau ar mažiau kartojasi, tačiau nėra vienodai matančių aplinką žmonių. Juk kiekvienas individualus, turi išvystytą savo pasaulio matymą ir tapybos braižą. Tad galima teigti, kad vieną ir tą pačią temą kiekvienas suvokia ir išreiškia skirtingai.  

Ar portreto žanras man yra tikrai didelis iššūkis? Aš apie tai net negalvoju. Tiesiog kuriu taip, kaip man yra malonu.

Kuo ypatinga portreto tapyba? Galbūt tuo, kad dėl teptuko prisilietimų prie drobės žmogaus atvaizdas pradeda savotišką autonominį „gyvenimą“. Kai pavyksta pasiekti spalvos, formos, emocinio krūvio harmoniją, tada, manau, su iššūkiu būna susidorota.  

– Vos pažvelgus į jūsų kūrybą norisi diskutuoti apie portretuojamojo žmogaus charakterį ir įvairius psichologizmus; apie atpažįstamus įvaizdžius ir panašiai. Kuo veidas yra svarbus jums ir šiuolaikiniam tapybos mylėtojui? Ką jūsų sukurti veidų atvaizdai pasakoja dabartiniam žmogui?
– Sutikę gatvėje žmogų, nepažįstamą, dažniausiai mes  nusukame žvilgsnį. Paveikslai leidžia nebijoti žvelgti. Galime jaustis laisvai ir komunikuoti su atvaizdu. Paveikslai neįpareigoja. Jei kūrinyje nėra intrigos, galima jį tiesiog ignoruoti. Jei užfiksuotame veide yra pastebima kažkas artima ir pažįstama, tuomet galima ilgai stebėti atvaizdą lyg veidrody ir suvokti jį, kaip atspindintį ne realų pasaulį, bet kažką, kas glūdi mano ir kitų žmonių sielose…

Šiuolaikiniame pasaulyje klesti jaunystės ir grožio kultas. Televizija ir žiniasklaida  nesąmoningai, o gal ir sąmoningai reklamuoja sėkmingo, pasiturinčio, iki koktumo „gražaus“ žmogaus gyvenimą. Bet man visada trūksta kažkokio tikrumo įrodymo.

Kadangi masinių medijų atvaizduose nėra tikrojo grožio, todėl aš savo sukurtais paveikslais kviečiu įžvelgti grožį, besipuikuojantį negražume. Ne grožio grožį mes galime aptikti „Bėdučio“ ar seno žmogaus veide ir susimąstyti apie tai, kad jaunystę keičia senatvė, pasiturintį gyvenimą – skurdas. Noriu, kad mano paveikslai paskatintų žmones atsigręžti į tikrąjį grožį ir jo ieškoti.   

– Kokie menininkai, jų kūryba ir biografijos faktai jus įkvepia kurti? Kokie jūsų mėgstamiausi autoriai ir kodėl?
– Be abejo, mane žavi senieji Lietuvos dailininkai, tokie kaip Gudaitis, Švažas, Gečas, Karatajus... Jų paveiksluose kompozicija ir spalva sukuria tą tikrąją poeziją, turinčią išliekamąją vertę. Tą patį galiu pasakyti ir apie užsienio tapytojus; mane žavi senieji meistrai, tokie kaip Da Vinčis, Mikelandželas, Modilianis...  Žavi ir  rusų tapytojai Serovas, Surikovas,  Korovinas... Geras šiuolaikinio portretisto meistras ir autoritetas man yra Blochinas.

– Kas jūsų kūrybos didžiausias kritikas, kurio nuomonė jums yra svarbi? Kaip manote, ar kritika skatina kurti, ar priešingai – griauna bet kokius planus tobulėti kūryboje? Kokių susilaukiate komplimentų, o gal priekaištų iš savo žiūrovų? Kas ir kokie yra jūsų tapybos mylėtojai ir kolekcininkai?
– Kai studijavau magistrantūroje Šiaulių universitete, pagrindinis kritikas buvo vadovas doc. V. Zarėka. Aš jam buvau ir esu dėkinga už visas pastabas ir paskaitas įvairiomis tapybos temomis, kurios man leido augti bei tobulėti.

Nors šiuo metu mano kūrybos didžiausias kritikas yra žiūrovas, tačiau profesionalaus kolegos dailininko ar menotyrininko kritika  be galo reikalinga. Ji padeda pamatyti savo klaidas, patikrinti idėjas ir tobulėti.  

– Pabaigai noriu paklausti, ar esate laiminga, žengdama nelengvu meno kūrybos keliu? Kokie jūsų tolimesni kūrybinio gyvenimo planai?
– Esu laiminga galėdama kurti. Kartais būna dienų, kad nenoriu nieko nei matyti, nei girdėti apie meną, bet praeina kelios dienos ir rankos pradeda niežtėti. Tada labai norisi į rankas paimti teptuką, užuosti dažų kvapą ir ilgai tapyti.

Esu girdėjusi labai gerą posakį, tiktai aš nepamenu, kas pasakė, „Jei gali netapyti, netapyk.“ Kadangi aš negaliu sustoti tapyti, todėl ir visi tolimesni mano planai yra susiję su tapyba ir kūrybos stiliaus tobulinimu.  

– Dėkoju už puikias įžvalgas ir linkiu puikių kūrybinių idėjų įgyvendinimo.
Primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2018 04 19 08

„Senutė Zuzana‘‘.
A. Šerono nuotr.

2018 04 19 27

„Moters portretas“.
A. Šerono nuotr.

Į viršų