facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

A. Razvadauskas, gimęs 1885 metais ūkininkų šeimoje, Charkovo universitete įgijo farmacininko diplomą. Jis 1917 metais grįžo į Lietuvą, dirbo privačiose Kruopių, Žagarės, Šiaulių, Radviliškio ir Kelmės vaistinėse. Mirė 1957 metais Kelmėje. Dukros Reginos iniciatyva tėvėlio palaikai perkelti ir palaidoti Rokantiškių kapinėse, Vilniuje.

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna brangių prisiminimų. Mano gyvenime patys šviesiausi, gražiausi prisiminimai apie tėvus, gimtuosius namus, vaikystę.

Todėl sužinojusi, kad ruošiamasi išleisti knygą apie Šiaulių krašto farmacininkus, nutariau parašyti apie savo tėvelį, farmacininką A. Razvadauską.

Tėvelis gimė 1889 metais ūkininkų šeimoje. Būdamas smalsus mokslui, baigęs gimnaziją, kartu su draugu Antanu Gaška, toliau mokytis išvyko į carinės Rusijos valdomą Ukrainą (Charkovą).

Prasidėjus 1917 metų revoliucijai jie grįžo atgal į Lietuvą, turėdamas farmacininko diplomą pradėjo dirbti privačiose vaistinėse. Tėvelis dirbo Latvijoje (Liepojoje), taip pat Žagarės mieste (Lietuva). Vedė akušerę Agotą.

Sudėję savo santaupas nusipirko Šiaulių apskrityje Kruopių m. (valsčiuje) nedidelę vaistinėlę. 1934 metais pasistatė savo namą ir į jį perkėlė vaistinę. Ten 1934 metais gimiau aš.

Nuo tada liko jau prisiminimai apie savo vaikystę, mielą gražų namą, didelį sodą, jame stovinčius bičių avilius, vaistais kvepiančią vaistinę.

Kadangi mama buvo akušerė ir jai dažnai tekdavo išvykti į aplinkinius kaimus padėti gimdyvėms, vėliau, gimus broliukui, ji daugiau būdavo užimta vaiku, aš visada daugiau laiko praleisdavau su tėveliu. Prisimenu, kad ryte, vos atsikėlę su juo apeidavome sodą, paskui pusryčiaudavome ir eidavome atidaryti vaistinės. O į ją žmonės ateidavo ne tik pirkti, bet ir gauti įvairių patarimų apie ligas. Matydavau, kaip tėvelis gamindavo įvairias mikstūras, kaip ruošdavo aviečių sirupą, kad galėtų pagardinti vaistus vaikams.

Tėveliui dažnai tekdavo vykti į Šiaulius atsivežti patentuotų vaistų, pateikti ataskaitas, tai kartais veždavosi ir mane.

Rytą išvažiuodavome autobusu, nueidavome į savivaldybę, kuri buvo šalia Sukilėlių kalnelio, o iš ten – į vaistų sandėlį. Kol laukdavome atgal į Kruopius važiuojančio autobuso, dar aplankydavome tėvelio pusbrolį, taip pat farmacininką, Edvardą Razvadauską, dirbusį Vilniaus g. vaistinėje.

Prasidėjus pirmai sovietinei okupacijai 1940 metais vaistinė buvo nacionalizuota. Vaistinės vedėja buvo paskirta R. Rikienė. Tėveliui buvo leista dirbti kartu.

1941 m. birželio mėnesį, prasidėjus trėmimams į Sibirą, tėveliui buvo slapta pranešta, kad mūsų šeima bus ištremta 1941 m. birželio 22 d. Tėvelis netikėjo, kad jis su žmona yra kalti, jog už savo santaupas nusipirko vaistinę. Tačiau mama, pasiėmusi visus vaikus, pasitraukė į tolesnį kaimą. Ir kaip tik tada birželio 23 d. (sekmadienį) prasidėjo karas, išgelbėjęs mus nuo tremties. Grįžę iš kaimo radome gyvą ir tėvelį, ir sveikus namus. Vokiečių kariuomenė miestelyje atsirado tik po savaitės ir be jokių mūšių nužygiavo toliau.

Likę gyvi džiaugėmės, bet karas sudrumstė ramų gyvenimą. Tuo labiau kad į Sibirą buvo suspėta ištremti ne tik pažįstamų, bet ir giminaičių. Nuvykę į Šiaulius pamatėme, kaip vokiečių kareiviai gatvėmis varė geltonomis žvaigždėmis pažymėtus žmones. Juos lydėjo šunys.

Visos tos nelaimės pakirto tėvelio sveikatą. Įvyko širdies infarktas, po kurio pasveikęs tėvelis vėl dirbo vaistinėje. Bet tai buvo jau nacionalizuota vaistinė.

1944 metų vasarą tėvelis gavo pranešimą, kad jam grąžinama vaistinė, bet jis turi atvykti ne į Šiaulius, bet į Vilnių. Nuvykęs į Vilnių pamatė, kad vokiečiai jau evakuojasi ir tarsi patyčias grąžino vaistinę. Grįžus iš Vilniaus greitai prasidėjo Šiaulių bombardavimas. Naktimis matydavome raudonas degančių Šiaulių pašvaistes ir girdėdavome mūšių garsus. Artėjant frontui, nieko nelaukdami pasitraukėme iš Kruopių į Žemaitiją. Ten apsistoję pas gimines sulaukėme karo pabaigos. Į gimtuosius Kruopius su tėveliu jau nebegrįžau. Pradėjau mokytis Kaune, o tėvai dar metus gyveno pas gimines.

1946 metais atvykome į Šiaulius, tėvelį įdarbino Šiauliuose, Aušros al. vaistinėje (netoli turgavietės), o mamą paskyrė dirbti į Kelmę, ten ji turėjo akušerinį punktą. Tik po poros metų tėvelis gavo paskyrimą dirbti Kelmės vaistinėje.

Apsigyvenę Kelmėje tėvai pasistatė čia nedidelį namelį, pasodino vaismedžių. Bet tai jau nebuvo toks namas ir sodas, koks buvo Kruopiuose. Tačiau į Sibirą nebeišvežė, užaugino mus, vaikus. Su tėveliu taip pat dažnai kalbėdavome apie vaistinę, net norėjau studijuoti farmaciją, bet galiausiai įstojau į Kauno medicinos institutą, o prieš egzaminus tėvelis dar tikrino mano chemijos žinias.

Kai būdama II kurso studente atvykau praktikai į Šiaulių respublikinę ligoninę, apsilankiau ir Aušros al. vaistinėje, bet ten kartu su tėveliu dirbusių farmacininkų jau neberadau.

Dar Šiauliuose tėvelis buvo dirbęs „Galen“ vaistų gamyklėlėje. Esu ne kartą ten buvusi, buvo įdomu stebėti, kaip iš pakalnučių, valerijono ir kitų vaistažolių buvo gaminami vaistai, kvepėdavo ne tik visa patalpa, bet ir gatvė.

Kelmėje tėvelis dirbo iki pat mirties 1957 m. balandžio 2 d. Dar 1956 m. gruodžio 5 d. įvyko antras širdies infarktas. Be to, nuo išsiplėtusių venų turėjo neužgyjančias žaizdas ant kojų. Jokie tepalai jų neužgydė, bet vasarą, atostogų metu, sėdėdavome sodelyje pakelta koja ir per tą laiką žaizda opitelizuodavosi.

1951 m. balandžio 1 d. vakare išėjo į darbą į naktinę pamainą, nes po to infarkto leido dirbti tik naktimis, jausdavosi gerai, o ir naktį apsilankantis žmogus vaistinėje net nepagalvojo, kad tėvelis gali jaustis blogai. Tik ryte atėję į darbą bendradarbiai rado jį mirusį. Gydytojas spėjo, kad mirtis įvyko nuo venų trombozės arba plyšus širdies raumeniui.
Taip ir išėjo iš gyvenimo doras, mielas žmonėms, mylintis šeimą žmogus. Daug gerų žodžių apie jį mums papasakojo ir kaimynai, ir bendradarbiai.

1979 metais mirus mamai ir ją palaidojus Vilniuje, perkėliau ir tėvelio palaikus į Rokantiškių kapines. Jie abu kartu ilsisi Vilniuje ir taip mylėtoje Lietuvos žemėje.

Rašydama apie tėvelį noriu kartu geru žodžiu paminėti ir Kelmėje dirbusius farmacininkus: p. Renienę (ištremtą į Sibirą), vaistinės vedėją K. Navickaitę (jau mirusi), p. Simanavičienę, Alenčikienę, Beržinienę, kitų jau ir pavardžių neprisimenu. Iš Šiauliuose dirbusių prisimenu p. Valdytoją. Visos paminėtos farmacininkės buvo pasišventusios savo darbui ir nuoširdžios žmonėms.

2018 04 12 21

1955–1956 m. Kelmės vaistinėje stovi A. Razvadauskas, dešinėje – vaistinės vedėja K. Navickaitė ir D. Aleniškienė, antroje eilėje – farmacininkė Simonavičienė.
Liudviko RULINSKO archyvo nuotr.

2018 04 12 20

2018 04 12 19

1946 m. Šiaulių Aušros al. vaistinės darbuotojai: trečias iš kairės A. Razvadauskas, šalia vaistinės vedėjas ir svečias iš Vilniaus, kraštinė dešinėje – vaistininkė Volskytė.
Liudviko RULINSKO archyvo nuotr.

Į viršų