facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete. Paskutinį kartą lankydamasis Šiaulių mieste doc. dr. R. Venckus, kaip įprasta, apžiūrėjo meno galerijų ir muziejų parodas. Jis buvo gerokai nustebęs ir sužavėtas menotyrininkės ir dailininkės dr. Salomėjos Jastrumskytės sukurtomis akvarelėmis, kurios buvo eksponuotos autorinėje parodoje „Vynuogynas“. Paroda veikė „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83).  Išvydęs parodą doc. dr. R. Venckus nusprendė apie kūrybą pasikalbėti su menininke dr. S. Jastrumskyte. Prieš pateikdami pokalbio įrašą norėtume skaitytoją supažindinti su dr. S. Jastrumskytės parodos „Vynuogynas“ koncepcija: „Vienaip ar kitaip nieko keisto, kad mano tapyboje įžiūrimi simboliai. Iš kolektyvinės pasąmonės pasisemiam daug dalykų. Mus supantys kultūriniai sluoksniai milžiniški, o juose slypintys ženklai bei simboliai persipina. Tuomet vieni klausia „kas tai?“, kiti – „kodėl?“ O tų paaiškinimų ir atsakymų į tuos klausimus yra begalė. Tuos paaiškinimus stengiuosi numanyti vedina smalsumo, tačiau kai tapau, atsiriboju ir eksperimentuoju su tuo, kas yra mano viduje. Stengiuosi atsiriboti nuo įvairių aksiomų. Tai laisvas žaidimas formomis, jausmais, bet ir ne tik tai. Tai – tarsi bandymas apčiuopti geometrines, parageometrines pozicijas iki jų tapimo būtybe: objekto, daikto, kūno. Tai tarsi apybraižos. Net man pačiai atrodo, kad savo paveiksluose apčiuopiu būtybes. Nustembu ir ilgai žiūriu bei nagrinėju tas būtybes savo kūryboje…“            

Reto talento ir gilaus mąstymo menotyrininkė ir dailininkė dr. Salomėja Jastrumskytė yra viena seniausių mano šiaulietiškų pažinčių. Likimui esu dėkingas už tai, kad jis mus suvedė, kad anksčiau abu gyvendami Šiauliuose ilgais žiemos vakarais ir dar ilgesniais savaitgaliais burdavomės į bendrą kompaniją ir diskutuodavome ne tik meno, bet ir pačiais plačiausiais kultūros klausimais. Šios diskusijos mus mokė taip, kaip moko geras mokytojas savo pameistrius.
Tad vos tik išvydęs dr. S. Jastrumskytės parodą nusprendžiau su ja susisiekti ir išplėtoti nuoširdų dialogą, kokio jau neturėjome ilgą laiką.     

Prieš pateikiant mūsų diskusijos įrašą skaitytoją noriu supažindinti su esminiais dr. S. Jastrumskytės gyvenimo faktais. Dr. S. Jastrumskytė yra humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, dailininkė, menotyrininkė. Mokėsi Šiaulių universiteto Menų fakultete, vėliau – Vilniaus Dailės akademijos doktorantūroje, kur 2011 m. apgynė daktaro disertaciją „Konceptualiosios sinestezijos fenomeno transformacijos XIX–XX a. Vakarų meno teorijoje ir praktikoje. Kritinė analizė“. Ji taip pat stažavosi Belgijoje, Gento universitete.

Dr. S. Jastrumskytė yra 40 akademinių publikacijų autorė, anksčiau dėstė Vilniaus Dailės akademijos Vilniaus ir Telšių fakultetuose, Šiaulių universitete. Nuo 2004 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė; surengė 23 autorines parodas Lietuvoje ir Vokietijoje. Dalyvavo 50 grupinių parodų Lietuvoje, JAV, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje. Jos kūrybos yra įsigiję meno kolekcininkai Lietuvoje, Belgijoje ir Vokietijoje. Dr. S. Jastrumskytė dalyvavo „ArtVilnius 2015“, „Lietuvos šimtmečio kolekcija“ ir kt. reprezentaciniuose projektuose.   

– Salomėja, esate išskirtinis žmogus. Jus pažįstu kaip giliai mąstančią filosofę, puikią poetę ir dailininkę bei fotografę. Kaip visos šios veiklos yra susijusios tarpusavyje, kiek jos viena kitą papildo? Ar niekada nekilo noras koncentruotis į vieną iš šių veiklų? Kaip apibūdintumėte savo vystomų veiklų sintezę?
– Kartais keliu sau klausimą, kokią dalį manęs sudaro menininkė ar mokslininkė, ir nors keistai atrodo toks kiekybinis savęs svėrimas, veikiausiai jis yra metafora, visgi tokio klausimo nuolatinis radimasis manyje jau yra ir atsakymas.

Kai po ilgos pertraukos pradėjau grįžti ir vis intensyviau įsilieti į meninę kūrybą ir meno pasaulį, apėmė nerimas ir abejonės, jog nepakaktų man buvimo vienoje kurioje srityje. Tai tarsi lyginti kambarius, kuriuose vienas langas, du, keturi, o gal tai veranda… Kiekvienas raiškos būdas man yra lyg komunikacijos kanalas ir aš jaučiu didžiulį suvaržymą, netgi prievartą, kai mane mėginama sugrūsti į vieną sritį (o tokių mėginimų būta man studijuojant doktorantūroje ir ypač ją baigus). Apskritai vienas iš pamatinių mano gyvenimo principų yra nesitapatinti su jokia išorine veikla, profesionalumais ir profesijomis. Juokaudama vadinu tai tik savo emanacijomis, ir išties tos mano veiklos ir sritys tarsi gyvena be manęs ir net nustebina, ką jos nuveikia. Tai tarsi lygiagretūs pasauliai, juose skirtingos aplinkos, žmonės, emociniai ryšiai, trukmės, kalbos, atmintys, tikslai, nostalgijos ir kt. Dažnai tie pasauliai nesusikerta, žmonės iš vienos mano aplinkos nepažįsta žmonių iš kitos. Ir tai labai įdomu, kitaip nemokėčiau būti.

Nors pastaruoju metu mažai rodžiausi viešumoje, mokslinis darbas yra gana aklina klauzūra, ir tik per meninę kūrybą vėl susigrąžinau savo agorą, bet tos emanacijos nepaliovė gyvuoti. Tarkim, nustebino vienas pakvietimas į konferenciją jos organizatoriui radus ir labai įvertinus mano prieš 10 metų publikuotą straipsnį. Panašiai nustebina kažkur po parodas vis dar keliaujantis seniai nutapytas ir seniausiai pamirštas paveikslas arba iš kelis dešimtmečius dūlėjusių mano archyvų iškeltas ir aktualiu tapęs piešinys, tekstas, eilėraštis.

Taip jau nutiko, kad mano kūrybinėje biografijoje nėra tiesinio laiko, yra lygiagretės, tai viena, tai kita tampa labiau ištęsta, išplėtota, pavykusi, bet nė vienos jų negalima nutraukti, nes kaip man Belgijoje sakė menotyrininkas Frank Mayes, jei apleisi vieną sritį, užges ir kita, jos viena kitą maitina, tad pink jas į vieną darinį.   

– Esame labai dažnai diskutavę apie šiuolaikinį meną ir nuolatos bandydavome užčiuopti jo esmę. Salomėja, ar jums pavyko užčiuopti šiuolaikinio meno esmę ir kada nors įvardyti? Kas jums yra šiuolaikinė meno kalba?
– Sakoma, jog niekas taip greit nesensta, kaip epitetas „šiuolaikinis“. Jeanas Baudrilardas sako dar ir taip: kažkas, tarkim, mada, būdama madingumo viršūnėje, jau yra retro.

Kartais ima atrodyti, kad dabarties menas darosi įdomesnis, nes jo pastangos būti šiuolaikiniam tiesiog pavargo. Tačiau vis dėlto yra savotiška „kontekstų pažanga“ ir ją lengviau pastebėti ne važiuojant į Kaselio Dokumentą ar Venecijos bienalę, bet tarkim pereinant galerijas Tbilisyje, Kijeve ar Minske.

Kartais lokalumas gali būti ir unikalus, ir žymiai vertingesnis už tariamą pažangą, tačiau dažniausiai šiuolaikinis menas veikia pagal tokį pažangos algoritmą, kuris tiesiog ima kartoti deklaratyvius šviežumo pavyzdžius, ilgainiui šie iš tiesų tampa konkretaus laikotarpio modeliu.

Iš tiesų buvo net nejauku pamatyti, jog, tarkim, XX a. 8 dešimtmečio abstrakcionizmas tipinio olandų ar prancūzų tapytojo darbuose niekuo ne geresnis už tyliojo modernizmo abstrakcijas Lietuvoje. Tuo tarpu dabarties šiuolaikiškumo – paradoksaliai skamba – sūkuryje menas tampa daugialypiu momentinių atspindžių žaismu, o keistenybės ir anachronizmai jo atžvilgiu išsidėsto priešingose dekartiškos koordinačių sistemos pozicijose.
     
– Jūsų kūryba yra ryškiai eksperimentinė ir nuolatos griaunanti bet kokias matymo ir suvokimo taisykles. Būtent griaudama taisykles Šiauliuose surengėte parodą „Vynuogynas“, kuri yra mįslė ir tikriausiai daugumai lankytojų vis dar lieka neįminta. Kas inspiravo sukurti šį kūrinių ciklą?
– Niekada nieko nepradedu nuo griovimo, niekada nesuponuoju kitoniškumo kaip aksiomos. Tačiau kartais taip gaunasi. Nežinau, kas tai yra. Man neretai sako, jog tai, ką darau, neįprasta, ne tas visiems įprastas eurostandartas, čia kažkas kita ir panašiai.

Kažkada daug mąsčiau apie kitokybę, apie galimą Archimedo tašką pajudinti įprastinei vaizduotei, bet nesitikėjau ir dabar netikiu, kad tai galėčiau realizuoti. Mano darbuose taip jau būna, kad tradicinė ir net labai asketiška technika (anglis, analoginis fotoatspaudas, o dabar štai akvarelė) tampa media plačiąja prasme, pernešanti prasmes, kurios dažnai būna net ne meno dispozicijoje.

Iš pradžių stebėjausi, kodėl mano kūryba pritraukia interpretacijas ne vien iš menotyrininkų, net drovėjausi to, kad neužgaučiau kolegų menotyrininkų, bet ilgainiui tapo dėsninga, kad mano darbams gilias įžvalgas pateikia filosofai, fizikai, psichologai, rašytojai, net kompozitoriai.

Antai konpozitorius Šarūnas Nakas apie šią akvarelės parodą sako, jog tuose tapiniuose yra kažkas laukinio, betarpiško, lyg visa tai tvertųsi anapus bet kokio akademizmo rėmų, tarsi šių net nebūtų buvę.

Tiesą sakant, aš visada suvokiau, kad darau ne meną, o tarsi kokią dvasios dokumentiką, kad mano darbai veikiau yra pastabos vientiso mąstymo proceso paraštėse, potencialiai patirtinių tikrovių brėžiniai, ir jie būna/tampa patys savaime.

Gal todėl ir meno kontekste man keblu susirasti vietą ar mane kokiai vietai priskirti. Kartais atrodo, kad darau perdėm tradiciškai, nemodernistiškai, nemadingai, o tada kas nors Belgijoje ar Vokietijoje ima ir pasako man, kad esą žiūrovo akis nepripratusi dar prie to, ką darau.

O iš kur man žinoti? Jei žinočiau, nebūtų tiek abejonių. Tačiau kitoniškumas, keistumas, curiosite ir angažuotas naujumas yra skirtingos kreivės, kažkuriuose taškuose sutampančios, bet iš esmės skirtingos. Kai dabar skaitau ar klausau savo parodos interpretacijas, stebiuosi, viena, kad kažkas gal ir paimta iš to nesuvokiamo keistumo, kuris iš tiesų yra žmogaus buvimo būdas, kitaip tariant, nežinojimas yra vienintelis buvimo būdas pasaulyje. O kitas dalykas, man nuostabu, kad tie darbai tampa perskaitomi, įdomiai ir drąsiai, sukuriant naujus, savarankiškus, bet su mano darbais teberezonuojančius interpretacijų pasaulius. Užuot tiesiog juos atmetus ar nurašius į patogią subjektyvią nišą.

Vynuogynas. Net negalėčiau pasakyti, kada tiksliai atėjo būtent toks pavadinimas. Tačiau suvokiau, kad jis yra nepakankamas. Pastebėjau įdomų dalyką: daugelis mano parodų turėdavo pavadinimus, kurie ilgainiui žiūrovų mintyse ir kalbėjime imdavo žymėti ne tiek konkrečią mano parodą ar kūrinių ciklą, o būtent tą menamą, bet substancialią būtį, kažką, apie ką galima kalbėti kaip apie autonomišką, vientisą, esantį sau pačiam. Taip apsigyveno „Pijus Amorfinis“, „Cistersų cisternos“, „Metafizinis namas“, „Euklidai“.

Aš nežinau, ar tai įprastinis tapsmas, kaip menotyrininkė aš negaliu prieiti prie kitų menininkų kūrybos autonomiškų visatų ir pasižiūrėti į ten veikiančius dėsnius. Savo kūryboje, t. y. šiapus menotyros, aš matau tokius savotiškus dėsningumus, jie man įdomūs, tinkami apmąstyti. Tad dėl „Vynuogyno“ pavadinimo paprastumo labai suabejojau, dar iki parodos rašiau viename laiške, ar tikrai šis pavadinimas pakankamas pernešti visą mentalinį krūvį. Abejoju ir dabar.

Po šios parodos numatyta Vilniuje veikiausiai bus didžiąja dalimi nauja kolekcija ir pavadinimas turės būti kitas. Koks – dar nežinau. Tačiau „Vynuogynas“, nepaisant mano abejonių dėl jo paprastumo, ėmė gyventi lygiai taip pat, kaip ir tie kur kas labiau metafiziškais pavadinimais pašaukti meniniai dariniai.     

– Kai stebiu abstrakčiąją kūrybą, aš visada keliu klausimą, kaip ją galėtų perskaityti žiūrovas? Aš dažnai pastebiu, kad kiekvieną kartą žvelgdama į savo kūrinius juos skaitau naujai. Jūsų „Vynuogynas“ man sugestijuoja atsigręžimą į rašmenis, gal net į pirmąjį ir sunkiai racionaliai paaiškinimą raštą arba raštą, kurio paaiškinimui reikiamas žinias jau esame praradę? Ar jūsų kūrinių ciklas turi ką nors bendra su rašto ir rašymo fenomeno analize?
– Mane kūryboje visada domino abstrakčios žmogaus minties raiškos būdai. Kaip antai geometrija, braižymo judesys. Arba ta nesuvokiama riba, kuri skiria pabirus grafinius elementus nuo staiga įvykstančios jau substancialios grafemos, kurios reikšmė nebūtinai turi tapti atverta, bet gali būti nujaučiama, kaip antai nujaučiame lietų ar perkūniją jai kaupiantis.

Įdomu, kad nutapius keletą pirmųjų grafemų šiame akvarelės cikle, gavau labai įdomių interpretacijų nuosekliai iliustruojančių tai, kas nutapyta, pavyzdžiui, mistiniais sufijų tekstais, specifinėmis raidžių reikšmėmis ten, nors aš apie tai nieko nežinojau, bet nutapiau net ne pavienius fragmentus, bet ištisas dėsnio aglomeracijas.

Pradėjus tapyti iš pradžių galvojau tik apie pačią akvarelę, apie specifinius potėpius, labai seniai atrastus, bet iki šiol nepritaikytus. Tačiau po kelių paveikslų suvokiau, kad ima vertis ištisa sistema, kad pavieniai darbai nieko nereiškia. Tam tikra ikirašmenybė ir ikikalbystė, jei šie laukiniai naujadarai galėtų atspindėti mano nelabai kontroliuojamą tos savaiminės vizualios sistemos plėtrą. Tad jei pagal Th. Mitchelą mėgintume kalbėti apie vaizdo ir teksto sampynas šiuose tapiniuose, atsidurtume keistoje ir turbūt labai nejaukioje teritorijoje, kur vaizdas ir rašmuo susisaistęs tokiame lygmenyje, kad jį artikuliuojant reikia gerokai pasirausti ir paieškoti instrumentų.

Apie tuos dalykus esu mąsčiusi labai seniai, kažkada net mintinai mokiausi Liudviko Vitgenšteino knygas, bet paskui viską pamiršau ir štai dabar tiesiog tapant ir būnant labai nepatenkinta savo tapiniais pastebiu, kad tos mintys išlindo taip aiškiai, jog jas ėmė atpažinti net žiūrovas.             

– Tuo pačiu metu, kai „Laiptų galerijoje“ eksponuojama paroda „Vynuogynas“ aš aplankiau kitą parodą Šiaulių fotografijos muziejuje „Archyvas“, kurioje mačiau eksponuojamas jūsų fotografijas. Kiek šiose fotografijose yra to paties jūsų konceptualaus žvilgsnio, susijusio su „Vynuogyno“ koncepcija?
– Parodoje „Archyvas“ eksponuojamas fotografijų ciklas „Kailio giesmės“ ir greta jo eilėraščių ciklas. Tai ne pirma ekspozicija, kai mano darbus palydi eilės, 2015 m. Vilniuje galerijoje „Menų tiltas“ buvo eksponuota monochrominė tapyba „Euklidiada“, šalia ant baltų plastikinių plokštelių eilėraščiai. Parodoje „ArtVilnius 2015“ taip pat tapybos ir šviesos instaliaciją pristatė ne paprastas tekstas, bet eilėraščiai.

Šiuo metu leidykloje ruošiama mano poezijos knyga, delsiau su šiuo leidyklos pasiūlymu nei daug nei mažai – 7 metus, per tą laiką parašiau naują rinkinį, tad senasis lieka. Apskritai, kol kas mano beveik visa kūryba yra archyve, iškeliant į dabartį vieną ar kitą ten tūnančią idėją ar kompoziciją dar labiau sujaukiamas chronologinis linijiškumas ir greta pernai ar šįmet sukurtų dalykų gali atsidurti tai, kas sukurta kokiais 1995 m. Visada apie savo kūrybą galvojau kaip apie vientisą plastinę sistemą, kai įvaldžiau teoriją, sistema persikėlė keliais aukštais kitur, bet iš esmės liko vientisa.

Menotyrininkai kartais įvardija tai kaip mano kūrybos atsišakojimus, kad tai ir skirtinga, ir vientisa, taigi, patvirtina, jog savaiminis sistemiškumas gyvuoja.

O Fotografijos muziejus jau kelintą kartą išpildo mano mažas svajones, štai ir dabar vienu metu vyko ir mano autorinė paroda „Laiptų galerijoje“, ir fotografijų ciklas kabėjo parodoje „Archyvas“. Esu svajojusi atidaryti parodą būdama tuo metu užsienyje ir tai būtent įvyko Fotografijos muziejuje, tuo metu, kai stažavausi Gento universitete ir iš šio miesto siunčiau išryškintus nespalvotus analoginės fotografijos negatyvus. Apskritai, bet kokia kūrybinė sritis prisodrinta atsitiktinumų ir sutapimų, veikiausiai tai atspindi jos dialogišką ar netgi polilogišką prigimtį.   

– Manau, kad jums archyvas kaip žmogui, filosofei, poetei ir menininkei yra labai svarbus, nes jame galima atrasti ir prarasti save, susitikti su savo nuogybėmis ir jas uždengti. Galiausiai – esu įsitikinęs, kad keliaudami archyvais mes visada grįžtame prie tų, kurie mus ko nors išmokė, kurie buvo šalia, padėjo augti, įkvėpė žengti gilios kūrybos ir mąstymo keliu. Žiūrėdamas į savosios kūrybos archyvus aš tarsi vartau savo patirčių katalogą. Maža to, man atrodo, kad archyvuose yra užkoduojami, tarsi užkalbami lyg savotiškais burtais ne tik tolimesni kūrybos planai, bet ir paliekami laimės pėdsakai, kuriuos seku su pačiu didžiausiu malonumu… Tad šio mūsų pokalbio pabaigai noriu paklausti apie jūsų tolimesnius gyvenimo planus? Ar jūs tikrai esate laiminga kurdama ir mąstydama bei kas jums yra laimė?
– Laimė man yra emocinė ir dvasinė pilnatvė būnant ir rezonuojant su stipriai ir giliai artimais žmonėmis. Tai ypatingas tapatumas, pranokstantis visus kitus tapatumus, kokie jie socialiai naudingi ir patrauklūs beatrodytų, šie yra laikini ir paviršutiniški, o pilnatviškas rezonavimas su kitu žmogumi yra itin retas ir todėl neįkainojamas jokiu patogumo ir kasdieniškos naudos matu.

– Dėkoju jums už galimybę ir vėl pabendrauti bei išgirsti jūsų savianalitinius pamąstymus, kurie verčia ne tik sustoti prie jūsų kūrybos, bet ir ją dėmesingai apžiūrint dar kartą patikrinti ir savąjį mąstymą bei kūrybą. Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2018 02 16 05

Salomėja Jastrumskytė „Vynuogynas“.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Į viršų