Lietuvos varpai
Varpas – Lietuvai šventas simbolis, laisvės ženklas. Vinco Kudirkos „Varpas“ budino lietuvių tautinę savimonę. Jis eilėraštyje rašė: „Tai skambink, „Varpe“! Tegul gaudims tavo  išilgai, skersai eina per Lietuvą!  Budink ir šauki graudžiu balsu savo, / O tas šaukimas perniek tenežūva!  Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...“

Vydūnas, aprašydamas varpo reikšmę žmogaus gyvenime, pabrėžė: „Tavo siela yra varpas.. Jis rašė: „Senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdydavo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo artomos bažnytėlės varpo gausmai“, 1914 m.  Vydūnas sukūrė dramą „Jūrų varpai“, kurią Tilžės giedotojų draugija buvo numačiusi parodyti 1914 m. rugpjūčio 2 d. miesto parke, bet tam sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas (Vydūnas. „Jūrų varpai. Triveiksmė misterija. Tilžė, 1920. Išleista Vydūno draugijos užsakymu 2013). Tąkart, pasak Vydūno, „sumušiau kelis kartus didįjį Gongą. Ypatingai virpėjo vakaro tamsoje gramzdūs jo skambesiai po parką. Atsisveikinome. Vyriškių dauguma nebegrįžo iš karo.“ (Vydūnas. Tautinė mano amžiaus veikla. „Aukuras“, 1937, Klaipėda, p. 70). Minimas gongas primena tematika analogiškoje apysakoje „Slėpiningasis gaudulas“ aprašomą gaudulą – tai didelis metalinis diskas „skritulio pavidale, kur rytų žemėse vartojamas dievnamiuose kaip varpas“ (Vydūnas. Slėpiningasis gaudulas. Apysaka. „Naujovė“, 1915, nr. 1, p. 11).

Kaip priesaiką tautiečiai gyvenantys Amerikoje, 1919 m. už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, kurio šone įrašyti žodžiai: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, / Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šis laisvės šauklys padovanotas Lietuvai ragino neužmiršti kelio į laisvę ir išlikti budriems. Varpai atgiję bažnyčių bokštuose, miesto rotušėse ir varpinėse skambantys varpai ir kariliono garsai žadina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus, perduoda religines tiesas.

1991 m. Lietuvos ryšių ministerijos valstybinė įmonė „Pašto ženklas“ išleido voką su įrašu „Kovo 11 ATKURTA NEPRIKLAUSOMA LIETUVOS RESPUBLIKA“ ir pašto ženklą su Laisvės varpo atvaizdu.

2018 metai yra išskirtiniai – švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šiam nepaprastos svarbos įvykiui pažymėti Lietuvos Monetų namai sukūrė bronzos medalį „Šimtmečio varpas“, kuris nuliedintas Karališkoje Nyderlandų kalykloje. Dvipusio gilaus reljefo medalio averse pavaizduotas varpas, užrašas ant jo skelbia: „SKAMBINK PER AMŽIUS VAIKAMS LIETUVOS, KAD LAISVĖS NEVERTAS, KAS NEGINA JOS“; medalio kraštuose išlietas užrašas: „SKAMBINK PER AMŽIUS  VAIKAMS LIETUVOS“. Medalio reverse – išlietas užrašas „LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMUI“, ąžuolo vainikas, kurio viduryje – „100 METŲ“, apačioje skaičiai – „1918–2018“. Medalio apskritimo dydis 38,61 mm.

2018 m. vasario 16-ąją projekte „Gloria Lietuvai“ Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga suskambės 100 vertingiausių Lietuvos bažnyčios varpų. Tikimės, kad ir Šiaulių bažnyčių varpai prisidės prie šios akcijos.  

Varpai Šiauliuose (XV a. – XXI a. pr.)
Šiaulių bažnyčių varpai
Šiaulių varpai turi savo istoriją. Jie daug ką gali papasakoti apie mūsų praeitį, dabartį, ateitį. Laimingas miestas, kuris gali mėgautis tikrų varpų skambesiu savo bažnyčių bokštuose, laimingi tie žmonės, kurie klauso ir girdi varpų skambesį ir atsiliepia į jų kvietimą. Prieš daugiau kaip 570 m. Šiauliuose atsirado pirmoji varpinė ir varpai. Seniausias žinomas Šiaulių varpas buvo nuliedintas 1516-aisiais. Jis kabojo senojoje medinėje Šiaulių bažnyčioje ir buvo perkeltas į 1634 m. pašventintą Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus mūrinę bažnyčią.  

Šiaulių varpai, ypač bažnyčių, turi savo istoriją. Apie juos yra užrašyta įvairių pasakojimų, legendų, padavimų. Viename iš jų – „Bažnyčios varpai ežere“ – pasakojama, kad Šiaulių bažnyčioje buvo du dideli varpai, du bičiuliai, kurie turėjo vardus Jonas ir Kundrotas. Švedai norėjo išvežti varpus į savo kraštą. Vežė vieną varpą, Joną, žiemos metu per ežerą ir įlūžo. Kai bažnyčioje imdavo skambinti likęs varpas, jis sakydavo: „Jonai, Jonai, Jonai...“ Ežere kitas varpas dusliai atsiliepdavo: „Kundrot, Kundrot, Kundrot...“ Kartą klebonui prisisapnavo: jei surengtų iškilmingą procesiją su visomis bažnytinėmis apeigomis, paskendęs varpas išplauktų į ežero pakrantę. Ir išėjo kunigai su bažnytiniais rūbais, kryžiais ir žvakėmis laukti pasirodančio varpo. Varpas trumpam iškilo iš vandens, bet ir vėl nuskendo. Pasirodo, procesija viską turėjo, tik žvakių gesintuvą buvo pamiršę. Kai naras nusileido į ežero dugną, pamatė, jog ant varpo šerdies apsivijęs žaltys tūno, iškelti neleidžia (Prieiga internete http://grazitumano.lt/wikiindex.php/Padavimai).

Tarpukariu kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas užrašė padavimą apie bažnyčios varpus, išgirstą iš netoli Šiaulių gyvenusio 90 metų dievdirbio Norvaišos. Šis pasakojo: „Šiaulių ežero vietoje stovėjo puiki bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčios garsūs varpai girdėdavosi per dvi tris mylias. Kartą atsitiko baisi nelaimė, mat to vienuolyno vienuoliai labai sunkiai nusikalto Dievui ir jau niekaip nebegalėjo jo permaldauti, todėl jie visi kartu su ta bažnyčia nugrimzdę skradžiai žemės. Toje vietoje, kur stovėjo vienuolių bažnyčia, atsirado Talšos ežeras. Kai kada gerai įsiklausius, sako, galima esą girdėti vandenyje varpais skambinant. Žuvininkų kaimo piemenys, kai tik nusivaro karves paežerėn, tai visada klausosi, bene išgirs ežere graudų varpų skambėjimą“ (Buračas B. „Pasakojimai ir padavimai“. Vilnius: Mintis, 1996, p. 188).

Vienas seniausių Šiaulių krašto varpų (iš XV a.), papuoštas gotikinio stiliaus užrašu su smulkiu ornamentu, skamba Kelmėje, Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, bet jis buvo nulietas ne Lietuvoje. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo uždrausta skambinti varpais. Dekoratyviniais frizais, ornamentais, figūriniais reljefais ir kartušais išpuošti varpai – didelė kultūros vertybė, reikšmingas meno ir technologijos istorijos paminklas. Svarbiausios varpo dalys: pakaba, karūna, liemuo, liežuvis, burna ir kt.  Sakoma, kad, jei varpo skambėjimo trukmė dvidešimt dvi sekundės, varpas vertas savo vardo, jei skamba mažiau nei aštuoniolika sekundžių, jis prastas, o jei siekia trisdešimt – puikus. Katalikai siūbuoja patį varpą, ortodoksai – varpo liežuvį. Varpus veikia staigios oro permainos, temperatūrų svyravimai.

Pirmoji varpinė ir pirmieji varpai Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje
Bene pirmosios žinios apie varpus Šiauliuose siekia XV a. Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. pastatydino pirmąją medinę Šiaulių bažnyčią. Ji buvo be aukšto varpinės bokšto. Medinė varpinė stovėjo atskirai, prie pat mūrijamos naujos bažnyčios. Joje buvę du mažesni varpai, o trečias, didžiausias, kabojęs šalia, prie mūrinės bažnyčios, kuriai ir buvo skirtas šis varpas 1621 m. vizitacijos akte dar nurodoma, kad šis varpas išliedintas 1619 m. Šiaulių valdytojo, pastangomis (Jurkštas V. P. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios varpai  ir vargonai. „Varpai“, 1993 (7), p. 67–69; Šiaulių katedra: istorija, architektūta, dokumentiniai ir ikonografiniai šaltiniai (sud. Tomas Butautis, Vilija Ulinskytė-Balzienė). Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2009,  p. 17).

1634 m. iškilmingai pašventinta mūrinė Šiaulių bažnyčia ir jai suteiktas šv. Petro ir Pauliaus vardas. Mūrinės bažnyčios aukštame bokšte nuo miesto pusės kabojo keturi varpai. Be varpo, skirto šv. apaštalams Petrui ir Pauliui, 1635 m. įtaisytas varpas, nulietas kun. P. Tarvainio lėšomis, turėjo užrašą: „Petrus Tarvaynia, Parochus Szaulensis decanus Sam[o]g[it]a“ („Petras Tarvainis, Šiaulių klebonas, žemaičių dekanas“). Trečiasis varpas buvo be užrašo, tik su 1516 m. data. Bokšte buvo dar ir ketvirtas varpas, vadinamas signatūra (Jurkštas V. P. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai ir vargonai. Varpai, 1993 (7), p. 66–67).       

1676 m. dokumente užrašytas didysis varpas, dovanotas J. Valavičiaus ir pavadintas bažnyčios globėjo vardu. Bokšte glaudėsi ir valandas mušantis įrenginys su varpu, vadinamu cimbalum.  1676 m. vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčioje už Didžiojo altoriaus paskliautėje kabojo „besisukiojantis geležies gabalas, kuriuo anksčiau skambindavo per liturgines apeigas ir iškilmingas procesijas“, „geležinis ratas su 24 varpeliais, seniau skambinamais per Švč. Sakramento išstatymą“. Kaip nurodo V. P. Jurkštas, tai unikalus, kitur Lietuvos bažnyčiose XVII a. nesutinkamas muzikos instrumentas. Šiaulių bažnyčioje tuo metu turėtas ištisas varpų komplektas, kurio pakako patenkinti įvairiausius liturginių apeigų reikalavimus. 1682 m. suremontuotas didysis bažnyčios varpas.

Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacijos aktuose dar smulkiai išvardijami ir mažesnieji žalvariniai varpeliai, vartoti įvairių liturginių apeigų metu: 1725 m. be 5 bokšto varpų, dar buvo 1 pora varpelių prie altorių, 3 mažesni varpeliai, 1 pusvarpelis, 1 varpelis prie aukų dėžės, 1 prie mokyklos (bursos), 1 prie ligoninės (špitolės), 1 didesnis, bet sugadintas varpelis. 1738 m. buvo keturi varpai. Dar bažnyčioje buvo: 1 pora varpelių prie altorių, 2 poros didesnių, po vieną prie aukų dėžės, mokyklos ir ligoninės, signatūrinis varpas (sudvejintas) sugadintas ir nevartojamas (1676 m. vasario 23 d. Šiaulių bažnyčios aprašymas, parašytas Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos metu, l. 183; Jurkštas V. P. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai ir vargonai“, p. 68–69;  Šiaulių katedra, p. 19, 34).

1762 ir 1795 m. Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios inventoriuje minimi 5 bokšto varpai, o šeštasis, matyt, „signorėlis“ (bažnyčios varpelis), kabojo prie zakristijos (1762 m. Šiaulių klebonijos inventorius, įrašytas į Žemaičių žemės teismo knygą, LVIA, f. SA, b. 14985, l. 1550. 1800 m. vizitacijos akte rašoma, kad naujai suremontuotame bokšte yra 3 varpai ir „signorėlis“11. (1800 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių parapinės bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap., b. 264, l. 198).

1820 m. minimi vėl 5 bokšto varpai. Dar vienas kabojo prie zakristijos. 1836 m. Šiaulių parapija už 140 rublių įsigijo du bažnyčios varpus. 1841 m. bažnyčios bokšte buvo 5 varpai. 1844 m. vizitacijos akte buvo 4 varpai, nurodyti netgi jų dydžiai. Didžiojo apimtis (apskritimo ilgis) – 6,5 uolektys (apie 3,6 m), o skersmuo – 2 uolektys (apie 1,2 m). Mažesnio varpo dydžiai – 3,5 uolektys (apimtis) ir 1 uolektis (skersmuo). Kitų dviejų varpų nurodyti svoriai – 415 ir 280 svarų. Taip pat buvo minėtas signatūrinis varpas ir 14 mažesnių įvairaus dydžio varpelių zakristijoje ir prie altorių (1844 m. Šiaulių parapinės bažnyčios vizitacijos aktas, Lietuvos valstybės centrinis archyvas (toliau – LVCA), f. 1671, ap. 4, b. 44, l. 198; Jurkštas V. P. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai ir vargonai, p. 68–69).

M. Hriškevičius 1850 m. rankraštyje „Šiaulių ekonomijos...“ apie šiuos varpus rašo: „Šiaulių bažnyčia turi ant savo bokštų keturis didesnius varpus ir vieną signaturką. Ant didžiausio varpo liudija, kad po gaisro jis buvo taisomas klebono M. K. Liauksmino. 1682 m. – signaturka nuo tų pat metų – vieni varpai turi ant savęs 1689 m. – Du perlieti iš senesnių varpų 1817 m. administratoriaus kunigo Jurgio Tverijonausko rūpesčiu (Hriškevičius  M. Šiaulių ekonomijos kada tai karališkų stalavų gėrybių (dvarų) istoriškas aprašymas, 1850. M. Davainio-Silvestravičio 1905 m. vertimas iš lenkų k. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 267, b. 3709).

1880 m. liepos 8 d. per audrą žaibas trenkė į bažnyčios bokštą ir sudegino medinę viršūnę. Tada buvo smarkiai sugadintas laikrodžio mechanizmas, nukentėjo ir varpai (Budreika E. Pirmasis pokarinis architektūros paminklo restauravimas, „Statyba ir architektūra“, 1969, nr. 11, p. 24–26).

1912 m. išlietas naujas varpas, kuris, kaip ir kiti, pražuvo ar buvo išgabentas per Pirmąjį pasaulinį karą. Karo metu iš Šiaulių rusai išgabeno visus senuosius bažnyčios varpus ir jų negrąžino Šiaulietis mokytojas Jaroslavas Rimkus, J. Šiliečio slapyvardžiu, 1922 m. Kaune išleido savo piešinių albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. Paveikslėliuose ir trumpuose aprašymuose“. Jame jis prie piešinio „Nepaprasti tremtiniai“ vaizduojančio kaip iš Lietuvos išvežami varpai, rašo „Aibėj Lietuvos turtų, evakuojamų Rusijon, buvo ir bažnytiniai varpai, kuriuos reikėjo gelbėti nuo vokiečių, kad šie neperlietų jų į šovinius. Tūkstančiai tų varpų, kurių buvo labai senų ir brangių, išvežta į Rusiją ir sumesta įvairiose vietose be pastogės ir priežiūros“. Taip Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia liko visiškai be varpų.

Tik 1936 m. Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonas kanauninkas Stanislovas Sarapas (1872–1953) užsakė nulieti bažnyčiai skirtus du varpus: vieną 1280 kg, o antrą 500 kg. (Kronika. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 rugsėjo 21, p. 3). 1936 m. pabaigoje išlieti du nauji varpai buvo atgabenti į Šiaulius. 1937 m. balandžio 8 d. Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios šventoriuje buvo pakabinti nauji varpai. Varpai buvo pakabinti ant paprasto rąsto, kuris buvo pritvirtintas tarp dviejų medžių. Iki rudens varpai į bokštą nebuvo keliami (Nauji varpai. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 balandžio 11, p. 3). Pasak G. Žalėno, Šiaulių katedros varpai buvo nulieti 1936 m. Kaune ir jie buvo skirti Šiaulių bažnyčiai, antro varpo vardas ne Steponas, bet Stanislovas. Varpų tyrinėtojas R. Dūda nurodo, kad Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros dveji varpai yra nulieti Juozo Masalco (Masaicevo) liejykloje 1936 m. Kaune. Varpo Šv. Petras ir Šv. Paulius liemenyje lotynų kalba išlieta: „CAMPANA IN HONOREM  SS APP. PETRI CT PAULI“ (Varpas Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus garbei), o varpo graiže išlieta: „LIEDINTAS KAUNE JUOZO MASALCO LIEJYKLOJE. ŠIAULIAI 1936 ANNO“. Varpo Šv. Stanislovo liemenyje išlieta: „CAMPANA IN HONOREM S. STANISLAI  E. M.“ (Varpas Šv. Stanislovo garbei), o varpo graiže išlieta: „LIEDINTAS KAUNE J. MASALCO LIEJYKLOJ KLEBONAUJANT KAN. S. SARAPUI. ŠIAULIAI 1936 ANNO“.

1937 m. balandžio 25 d. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios šventoriuje buvo iškilmingai pašventinti naujieji varpai. Pašventinimo apeigas atliko ir pamokslą pasakė kanauninkas S. Sarapas (1872–1953). Varpai pakabinti šventoriuje, abu varpai svėrė 1708 kg. Didžiajam varpui duotas Petro ir Povilo vardas, o mažesniajam – Stanislovo. Spaudoje buvo rašoma, kad „Į bažnyčios bokštą varpai bus įkelti netrukus, ar varpus išlaikys bažnyčios bokšte esą varpams pakabinti įrengimai. Buvo pakviestas miesto inž. Vladas Bitė, kuris įrengimus apžiūrėjo ir konstatavo, kad įrengimų konstrukcija yra tiek gera, patvari, kad ir sunkesnius varpus išlaikytų“. (Pakrikštyti naujieji varpai. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 gegužės 2, p. 3). 1937 m. vasarą naujai išliedinti varpai buvo įkelti į bažnyčios bokštą (Šiaulių katedra, p. 218).

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečių okupacinė valdžia 1942 m. pareikalavo, kad bažnyčių bronziniai varpai ir kiti reikmenys būtų atiduoti Vokietijos karinės pramonės reikalams. Visų bažnyčių klebonams buvo išplatinta anketa „Lietuvos bažnyčių varpų žinios“. Šiaulių klebonui Stankevičiui ir parapijiečiams baiminantis, kad varpai gali būti konfiskuoti, klebono iniciatyva, varpai buvo nuimti ir užkasti netoli bažnyčios.

1944 m. bažnyčia stipriai nukentėjo, varpai taip pat. Nuo 1953 m. bažnyčios restauravimu rūpinosi klebonas Liudvikas Mažonavičius (1919–1983). 1955–1956 m. buvo restauruotas bažnyčios bokštas (inž. B. Kriščiūnas, archit. S. Ramunis). Vienas iš paslėptųjų varpų atkastas 1956 m. ir įkeltas į bokštą (nuo 1961 m. juo buvo uždrausta skambinti) (Tarvydas B. Šiaulių katalikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kronika (rankraštis), Šiauliai, 1970, Šiaulių „Aušros“ muziejus (toliau – ŠAM), l. 133, 276). Kitas varpas aptiktas tik 1971 m., bekasant pamatus penkiaaukščiam namui. Jis irgi įkeltas į bokštą, bet neįmontuotas. Varpo korpuse išlieti Gedimino stulpai ir užrašas lotynų kalba: „CAMPANO IN HONOREM SS PETRI ET PAULI“ (Šiaulių katedra, p. 40). Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios varpais vėl pradėta skambinti 1977 m. Šv. Velykų rytą suskambo 20 metų tylėję varpai. Tačiau sovietų valdžia jais skambinti bažnyčios klebonui L. Mažonavičiui leido tik su sąlyga, kad prie altoriaus nebus leidžiami vaikai (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, t. IV, 1976–1978, p. 300).  

Šiaulių Katedros bokšte galima pamatyti du didelius varpus, vienas – didesnis, kitas – mažesnis. Didysis pakrikštytas Petro vardu, mažasis – Pauliaus. Ant didesnio varpo korpuso paviršiaus yra užrašas: LIEDINTAS KAUNE J. MASALCO LIEJYKLOJ. Šio varpo liežuvis surūdijęs, frizuose pavaizduoti gediminaičių stulpai. Mažesniojo varpo liežuvis aptrupėjęs. Varpai pakabinti atskirai - už asos, ant pakabos „jungo“. Pakabinimo būdas tradicinis, nejudamas. Ant vieno varpo paviršiaus matyti išlietas užrašas, liejyklos ar meistro ženklai. Varpas skambinant valdomas elektra. Skambinimo būdas elektrinis.       

Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios varpai
Bažnyčia baigta statyti 1908 m. Katalikams pastatą pritaikė pirmasis Šv. Jurgio parapijos klebonas Justinas Lapis (1884-1967). Pašventinta 1919 m. birželio 2 d. pašventinta. 1921 m. bažnyčia įsigijo nedidelį varpelį – signaturką (signalizuojantį, pranešantį varpelį). 1923 m. bažnyčia baigta įrengti. Kadangi Šv. Jurgio bažnyčioje nebuvo nė vieno varpo, klebonas kreipėsi į Žemaičių vyskupijos kuriją, prašydamas paskirti jai tris varpus. Kurija, oficialiai atsakydama 1925 m. gruodžio 24 d. raštu (Nr. 5551), pranešė, kad komisija iš Rusijos grąžintiems vargonams priimti, įkainoti ir išdalyti Šiaulių šv. Jurgio bažnyčiai paskyrė tris varpus, kurių vienas sveria 135 kg 100 g, antras – 790 kg 42 g, trečias – 257 kg 285 g. Juos reikia atsiimti iš Vidaus reikalų ministerijos ne vėliau kaip iki 1926 m. sausio 31 d. ir sumokėti transporto išlaidas. Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios bokšte, kuris kartu yra ir varpinė, 1926 m. buvo įrengti trys varpai. Visi trys varpai buvo įkelti į pirmąjį bokštą. Ant didžiausio varpo – išlietu užrašas: „Įteiktas iš vieno Žemaičių kunigo apieros metuose 1903 in honorem Sancti Mattiae“ svėrė 26 pūdus 30 svarų. Antras varpas – vidutinio dydžio, ant jo užrašyta: „in honorem Sancti Justini Martyris“. Trečiasis varpas – be jokio įrašo, sveria 8 pūdus 7 svarus, kartu pašventintas „in honorem Sancti Thadei Apostoli“ (Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia 1908 2008. Šiauliai: leidykla „Litera“, 2008, p. 76).

 Šv. Jurgio bažnyčios klebonas J. Lapis 1926 m. kovo 3 d. rašte Nr. 95 Žemaičių vyskupui rašė: „Šiaulių šv. Jurgio bažnyčiai gavau du varpus buvusios stačiatikių cerkvės. Šiuomi prašau Jūsų ekscelencijos duoti man leidimą pašventinti minėtus varpus“. 1927 m. kovo 5 d. gavęs iš arkivyskupo leidimą Nr. 1273 bei įgaliojimą, kunigas J. Lapis, dalyvaujant gimnazijos kapelionui kunigui Mykolui Grubiui ir kitiems parapijiečiams, 1927 m. rugpjūčio 24 d. pašventino varpus. Vienam varpui, sveriančiam 252 kg, buvo duotas šv. Justino kankinio vardas, antram, sveriančiam 128 kg, – apaštalo šv. Tadeušo vardas. Didysis varpas gautas ir pašventintas anksčiau. Buvo sudarytas oficialus pašventinimo aktas. Jame rašoma: „Aktas. 1927 met. rugpjūčio mėn. 24 dieną Šiaulių šv. Jurgio bažnyčioje dalyvaujant kun. Mykolui Grubiui ir kitiems parapijonams, pasiremdamas Žemaičių vyskupo leidimu N 1273 iš kovo mėn. 5 dien. 1926 metų, aš Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Justinas Lapis pašventinau sulig rimiško ritualo Šiaulių šv. Jurgio bažnyčiai priklausančius du varpus: vienam su užrašu: Москва. Завода П. Н. Финляндскаго. Весу 15 пуд. 30 фун., duotas vardas „Sanctus Justinus Martyr“, antrajam – sveriančiam 8 pud. 07 svarus duotas vardas „Sanctus Thadaeus Apostolus“. Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. J. Lapis“ (Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, p. 22, 82, 87).

Varpų tyrinėtojas R. Dūda aprašė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios dvejis varpus. Jis nurodė, kad pirmojo varpo liemens frize išlieta: „IN HONOREM SANCTI MATTHIAE  ĮTEIKTAS IŠ VIENO ZEMAICIU KUNIGO APIEROS METUOSE 1903.“ (Švento Mato garbei. Įteiktas iš vieno žemaičių kunigo aukos 1903 metais). Ant varpo graižto išlieta: „IZDELIE ZAVODA BR. UASTSNOVIX V VALDAIE NOVGORODSKOI GUBERNII. 26 П. 30 Ф.“ (Brolių Usačiovų gamyklos Valdajuje Naugardo gubernijoje dirbinys. 26 pūdai 30 svarų). Varpo vidinėje pusėje yra Pirmojo pasaulinio karo Rusijos kariuomenės evakuacinis užrašas aliejiniais dažais: „Р – каталического костела...“ (Romos katalikų bažnyčios...), toliau užrašas sunkiai perskaitomas.

Antrojo varpo liemens frize rusų kalba išlieta: „МОСКВА  ЗАВОДА П. Н. ФИНЛЯНДСКАГО В[Е]СУ 15 ПУД 30 ФУН“ (Maskva, P. N. Finliandskio gamykla, svoris 15 pūdų, 30 svarų) ir trys Rusijos herbo reljefai bei du Šventųjų reljefai. Nulietas XX a. pradžioje Rusijoje.

1976 m. kovo 17 d. Šv. Jurgio bažnyčią ištiko didžiulis gaisras, altoriai ir didysis bokštas nenukentėjo, varpai nukentėjo nežymiai. 1977 m. Šv. Jurgio bažnyčia buvo suremontuota.      

2013 m. pradžioje Šv. Jurgio bažnyčios varpas kurį laiką skambėjo ne taip, kaip įprasta. Paaiškėjo, kad, atsipalaidavus svyruoklei, varpo svirtis pakrypo į vieną pusę, todėl skambant šerdis atsitrenkdavo tik į vieną pusę. Matyt, tam pakenkė oro sąlygos – bokštas kenčia nuo vėjų, temperatūrų svyravimo. Pasitarus su specialistais, pavyko sutaisyti varpą, jis vėl skamba kaip anksčiau (Pakrypo šv. Jurgio bažnyčios varpas“, „Šiaulių kraštas“. 2013 sausio 9 d.).

Šiuo metu bažnyčios bokšte galima pamatyti tris varpus, iš kurių vienas didesnis, o kiti du mažesni. Manoma, kad šie varpai išlieti Rusijoje, Naugardo gubernijoje, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Skambinimo būdas rankinis ir elektrinis. Varpas padengtas patina. Skambinama trimis varpais – tam vieno žmogaus visiškai pakanka.

Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios varpas
1930 m. Šiauliuose įsikūrė jėzuitų misija. Kunigo Benedikto Andruškos, pirmojo rektoriaus rūpesčiu po penkerių metų pastatyta mūrinė Tėvų jėzuitų koplyčia. Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia pašventinta 1935 m. lapkričio 24 d. Pašventinimo apeigas atliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, kanauninkas S. Sarapas. 1948 m. bažnyčios kunigas Antanas Šeškevičius buvo ištremtas, o bažnyčia uždaryta. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, tų pačių metų gruodžio 23 d. atšventinta. Joje ant stogelio sienos buvo įmontuotas nedidelis varpas, kuris valdomas elektra. 1993 m. rugsėjį Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje ir jėzuitų centre lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
   
Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios karilionas
Ši bažnyčia buvo pašventinta ir maldininkams duris atvšrė 2009 m. gruodžio 6 d. Joje pakabinti ir sumontuoti Olandijos meistrų nulieti 8 varpai. Varpai pakabinti ant specialiai jiems įrengtų sijų vienoje iš lenktų bažnyčios sienų, jos gale. Šio kariliono didysis varpas yra iš Vaiguvos. Pasak G. Žalėno varpas rusiškas, ant jo nulietas lenkiškas įrašas, kuriame galima išskaityti tik pavardę – Rodowicz – greičiausiai tai Radavičių dovana.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios varpai kartu su didžiuoju centriniu varpu, atkeliavusiu iš Vaiguvos parapijos, sudaro 9 varpų ansamblį. Šie varpai – įspūdingas bažnyčios akcentas – pusšimtį melodijų, giesmių, net himną, priklausomai nuo švenčių, galintys skambinti Olandijoje lieti varpai. 2015 m. gruodyje apsilankius šioje bažnyčioje, kunigas V. Kadys pasakojo, kad varpų ansamblis yra elektroninis, vienintelis toks, jo elektroniką sukūrė Lenkijoje, Poznanės mieste esanti „Prais“ firma. Ateityje šį ansamblį dar turėtų papildyti nauji varpai. Aukos varpams įsigyti buvo surinktos Šiaulių Rotary klubo iniciatyva. Šiaulių „Vykinto“ Rotary klubas taip pat svariai prisidėjo (Bartaška R. Rotary organizacija Lietuvoje 1934–2014. V., 2015).

G. Didelytė. Ex libris V. Kudirkai. Varpas, varpas, varpas. 1988.
Iš J. Nekrašiaus archyvo