Straipsnio pavadinimo kodas
Ištarus žodį „chirurgas“, mūsų sąmonėje bemat jis prisišlieja prie žodžio „ligoninė“, o žodis „pastoracinis“ – prie „bažnyčios“. Nors žodžiai „chirurgas“ ir „pastoracinis“ savo prasmėmis artimai „nedraugauja“, bet straipsnio pavadinimui suvokti nei dvejetainio, nei ketvirtainio kodo nereikia – tik paskaityti Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūro Kazimiero Almino parengtą prašymą ateiti: „Kviečiame į gydytojo, Šiaulių miesto garbės piliečio, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiauliuose įkūrėjo ir vadovo, Šv. Kazimiero ordino nario Alberto Griganavičiaus išėjimo amžinybėn paminėjimą 2018 m. sausio 25 d. po 17 val. šv. Mišių, kurias aukos JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Pastoracinio centro salėje žodžiais ir vaizdais prisiminsime Alberto Griganavičiaus šviesų gyvenimą.“

„Reikia tos Lietuvos“
Šis sakinys daugumos šiauliečių sąmonėje įsitvirtino 2006 m. pasirodžius  Alberto Griganavičiaus knygai „Reikia tos Lietuvos“, kurios anotacijoje aiškinama, kad ją autorius sudarė „iš savo straipsnių, parašytų sovietiniais, o daugiausia – Atgimimo metais ir šiais laikais“, ir akcentuojama: „Autoriaus atmintis talpiai aprėpia tautos, šviesių praeities asmenybių, jo paties šeimos istorijos tragizmą, painias visuomenės ir politikos peripetijas. Straipsniuose skausmingai kalbama apie žmonių ir valdžios vangiai suvokiamas (nesuvokiamas) blaivystės idėjas, lietuvių kalbos svarbą, sveikatos apsaugos bėdas.“

„Baigęs aštuonias klases Janonyje, A. Griganavičius perėjo į vakarinę, nes reikėjo valgyti, vadinasi, reikėjo ieškotis darbo“(Iš str. laikraštyje). Jo darbovietės ir pareigos 1950–1959 m.: Šiaulių srities Socialinio skyriaus darbuotojas, Šiaulių silikatinių plytų fabriko ekspeditorius, Šiaulių srities kooperacinės sąjungos revizijų skyriaus viršininko pavaduotojas, Kauno statybos-montavimo kontoros normuotojas, Kauno statybos-montavimo kontoros darbininkas.

Lygiagrečiai tęsti mokslai: 1953 m. sidabro medaliu baigta Šiaulių 2-oji darbo jaunimo vidutinė mokykla, 1953–1960 m. įgyta mediko specialybė. Bet ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Juozas Sabaliauskas „Šiaulių naujienose“  (1994 07 14) rašė: „Tada ir buvo bėda, kad Tu gimei ne vagių ir ne tinginių, o per kruviną savo prakaitą į gyvenimą išsimušusioje lietuviškoje šeimoje. Tiesa, jie Sibiro išvengė. Reikėjo sakyti, kad esi darbininko vaikas (Viešpatie, tartum tas, kas sąžiningu triūsu pripildė aruodus, buvo ne darbininkas!). Tave, sidabro medalininką (ir dar iš „darbininkų“), į aukštąją priėmė be stojamųjų egzaminų. Netgi, laikraščiai, atrodo, apie tai rašė, Tavimi didžiavosi. Priėmė, bet netrukus išmetė. Mat, labai greitai, po pirmojo semestro, suuodė, kad Tavo tėvai turėjo gerą gabalą žemės. Gal po to labai greitai ir išsikalė pirmasis Tavo žilas plaukas?“

Nuo 1960 m. A. Griganavičius – Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas,  Šiaulių poliklinikos Chirurgijos skyriaus vedėjas, Šiaulių ligoninės Neurochirurgijos skyriaus vedėjas ir gydytojas...  

Kaip tapo neurochirurgijos pradininku Šiauliuose? Spaudoje randame paties gydytojo atsakymą: „Apie 1966-uosius susidomėjau neurochirurgija. Tais metais buvo paplitusi mada lakstyti motociklais. Po kaimus važinėdavo girti jauni vaikinai ir užsimušinėjo be saiko. Kaip? Į žvyro krūvą, į daržą, į griovį ir – nebėra žmogaus. Kai kurių nespėdavome net į operacinę nuvežti: mirtis užklupdavo pakeliui. Kodėl taip?! Su skausmu galvojau apie tai...“ („Laikas“, 1994 10 29).

Žinant A. Griganavičiaus praktinės veiklos ir straipsnių (Jo kūrybos bagaže – daugiau nei 500 rašinių, 36 mokslo publikacijos)  reikšmingumą, bandant keisti posovietinės epochos tautiečių sąmoningumą, gana prasmingai 2018 sausio 25-osios minėjime skambėjo jam dedikuoti K. Almino posmai: „Raidės ridenasi, ritas, / Rodos, jos niekada nesustos, / Susijungia lietuviškuos žodžiuos – / Reikia tos Lietuvos“ arba „Jo ištartas žodis vis skrenda / Virš mūsų ir jo Lietuvos“; „Juk visiems reikia žodžio ir duonos, / Reikia tos Lietuvos...“

Kas dar rašyta kvietime?
Užsiminta, kad „dalyvaus Remigijaus Adomaičio vadovaujamas „Dagilėlis“, Šiaulių styginių kvintetas, jaunoji pianistė Kamilė, aktorė Nomeda Bėčiūtė“.

Ne tik žadėta, bet ir tesėta. Informaciniame pranešime „Dagilėlis“ koncertavo Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre“ (dagilelis.lt; 2018 01 25) rašyta: „Paminėjimą ypatingais žodžiais pradėjo valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė. Netrukus jaunoji pianistė Kamilė Kaučikaitė (mokytoja Raimonda Sližienė) fortepijonu atliko sudėtingą, bet širdis virpinantį kūrinį. Koncertą tęsė Šiaulių stygininkų kvintetas (vadovė Jūratė Stakvilevičienė), o po to į salę sugužėjo visada gausus berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Chorui dirigavo Šiaulių miesto Garbės pilietis ir Šv. Kazimiero Lelijos Garbės ženklo laureatas Remigijus Adomaitis. Kūriniams, kuriuos dieviškai atliko „Dagilėlis“, fortepijonu pritarė koncertmeisterė Daiva Šulcaitė ir Šiaulių stygininkų kvintetas“.

„Kad Albertas Griganavičius buvo iškili asmenybė Šiauliuose, rodo šiandien čia susirinkusių muzikos atlikėjų ir svečių statusas, – kalbėjo  Šv. Kazimiero ordino komtūras K. Alminas. – Pakako tik prašymą išsakyti... Iš didžios pagarbos neurochirurgo atminimui štai prieš mūsų akis tarptautinių chorų  konkursų Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje, JAV, Lenkijoje, Kinijoje (kai kuriose šalyse keliskart) laureatas, aukso medalių laimėtojas, mūsų visų pasididžiavimas „Dagilėlis“.

Ir tęsė toliau: „Šiaulių styginių kvintetas – Jūratė Stakvilevičienė (smuikas), Jolita Damaševičienė (smuikas), Lina Albrikienė (altas), Ilona Butkutė (violončelė), Arūnas Stankus (kontrabosas) – atliekamais kūriniais privertė darsyk susikaupti, dar sykį apmąstyti žmogaus būties žemėje prasmę, apie kurią pamokslo metu kalbėjo JE  vyskupas E. Bartulis, džiaugdamasis mūsų, susirinkusių maldai, gausa bažnyčioje.“

„Jaunoji pianistė Kamilė Kaučikaitė – 2016 ir 2014 m. Nacionalinio Balio Dvariono konkurso diplomantė, 2017 m. – V tarptautinio Sauliaus Sondeckio smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkurso laureatė, V tarptautinio konkurso „Olimpo musicale“ I vietos laimėtoja, nuo 2016 m. groja su Šiaulių kameriniu orkestru, akompanuoja trimitininkui Justui Drakšui, su juo dalyvauja konkursuose.“

Antrasis K. Kaučikaitės atliktas kūrinys – smuiko mokytojos Marytės Minčiūnienės aranžuotas M. K. Čiurlionio noktiurnas cis-moll – lyrinis, svajingas, paremtas nakties  motyvais. Jaunoji pianistė, rinkdamasi kūrinį, tikrai nežinojo apie nostalgiškus motyvus   dar niekur neskelbtų A. Griganavičiaus eilėraščių cikle:
Dienąnakt svajonės kinta ir kinta
Tarsi grūdas tarp girnų sutrintas.
Minkštu patalu švelniai užkloja
Vakar, šiandien ir net rytojų.
Jau sunkiau vis išeiti į gatvę
Jau sunkiau slegia dūšią vienatvė.
Televizorius jau nepaguodžia,
Nei žurnalas, išspausdintas suodžiais.
O tos snaigės vis krinta ir krinta,
Lieka tik nesuvaldomos mintys. (2013 01 10)

„Neblėstantis Alberto Griganavičiaus prisiminimas! Ačiū Jums, kad esame, galime būti kartu ir kad mus jungia šita dvasia“, – po koncerto kalbėjo K. Alminas.

 Aktorės skaitytų kūrinių sužadintos asociacijos
Kodėl Šv. Kazimiero ordino narė, aktorė N. Bėčiūtė pasirinko skaityti Marcelijaus Martinaičio eiles, galiu tik spėlioti. Pirmiausia dėmesys nukrypo į eilėraščiuose minimus vakaro, senyvo žmogaus, tėvo motyvus...

Po to kilo mintis, kad poetas Marcelijus ir gydytojas Albertas – abu kaimiečiai ir bendraamžiai, kad jiedviem betarpiškai teko susidurti su skaudžiomis pirmosiomis  tremčių ar kolektyvizacijos pasekmėmis...    

Apie to meto išgyvenimus A. Griganavičius knygoje „ Kū ašen da atamenu“ rašo: „Kitų metų birželį prasidėja žmanių vežymus Sybiran. Yšveže Mamytes ir Teveliūka seseris, atajeme vaikus, a vyrai žūva nuo bada, šalče ir nepakeliamų darbų. Naktym ir mės aidavom megot parugės ravan, kad atvaževį išvežt nerastų“.

Likimo rykštė 1944 metų liepos 1 dieną išvaikė Griganavičių šeimą. Karas, artėjo bolševikai. Namuose likti nebuvo nė minties, tad, viską metę, išsiskirstė kas kur. Albertas atvyko gyventi į Šiaulius pas seserį. „Manau, tėvai pasielgė labai teisingai: išgelbėjo vaikus ir patys išsigelbėjo – išvengėme Sibiro. Likome Lietuvoje, tačiau du broliai visgi persikėlė per Nemuną ir vienas išvyko į Australiją, o kitas – į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo tos liepos 1-osios visa šeima nebuvo nė karto susitikusi“, – šie neurochirurgo žodžiai atpasakojami  L. Abromavičienės straipsnyje „Albertas Griganavičius – gydytojas, kuris rašo knygas“ (www.snaujienos.lt).

Antra, M. Martinaičio poezija sklidina jautrumo skriaudžiamiems, silpnesniems. Jie apgaubiami gerumu. Ryški atjauta liūdinčiajam. Visa tai plaukia iš poeto patirties.

Tą patį galima pasakyti ir apie gydytoją. „A. Griganavičiaus žmoniškumas neturi ribų.

Jis niekada nebuvo abejingas kitų skausmui, pats pirmasis išties pagalbos ranką. Daug gero apie šį žmogų buvau girdėjusi jo net nemačiusi. O susitikome pirmąsyk 1991-ųjų vasarą Ginkūnų kapinėse. Tuomet laidojo sovietinėje armijoje tragiškai žuvusį lietuvį kareivėlį Aleksandrą Kurkudelį. Nusišovė pats ar buvo nušautas?“, – rašė Birutė Kybartienė straipsnyje „Žmogus yra žmogus, nemesi jo į skiedryną“ („Laikas“, 1994 10 29).

Pratartyje būsimai (iki šiol nepublikuotai) knygai A. Griganavičius paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais rašė: „1947 metais okupacijos negandos atnešė mane į tolimąjį Krinčiną Puko pavarde. < ... > Mano šeima jau buvo išsiblaškiusi po pasaulį, jaučiaus labai vienišas...“

Akivaizdu – dramatiško likimo patirtis suaudrintoje  paauglio sieloje paliko žaizdų, kurios net ir po septyniasdešimties metų dar  buvo  gajos: eilėraščiuose ryškėja trokštamo tarpusavio ryšio su žmogum, į kurį galėtų kreiptis šiltuoju „tu“, stoka,  uždengianti gyvenimo džiaugsmo saulę: „Šiandien dar per pusnynus brendame, / Nuo šalčio slepiam skruostus. / Kur dėti ilgesį – nerandame, / Kuo širdį liūdinčią paguosti“ (2012 02 16). Pastarųjų metų eilėraščiuose  nesyk į paviršių prasibrauna  įprastas dvasinės vienatvės palydovas – liūdesys: „Ne kas dieną lietus žemę merks / Ir kris ašaros iš dangaus... / Per ilgąsias naktis širdis išsiverks / Ir mažiau skaudaus liūdesio jaus (2012 10 26).

Čia išsakytos asociacijos, kilusios man besiklausant N. Bėčiūtės skaitomų eilių. Kitų dalyvių jos, be abejo, visai ne tokios, bet viena tarp mūsų bendra – įsivaizdavimas ir suvokimas nukreiptas į  neseniai su mumis kartu buvusią neurochirurgo asmenybę.

Prisiminimai žodžiais ir vaizdais
Neurochirurgo A. Griganavičiaus paminėjimas baigtas kino įrašo, sukomponuoto iš jo paties filmuotos medžiagos, peržiūra. Dalijantis pastebėjimais apie šiauliečiams žinomą asmenybę, skaitytos ištraukėlės iš būsimai knygai renkamų prisiminimų:

* Albertas Griganavičius – vienas iš tų, kurių svarbiausias gyvenimo tikslas buvo Lietuva. O tas gyvenimo kelias nebuvo lengvas – pirmieji pokario metai su visomis savo materialinėmis ir dvasinėmis bėdomis, tolesnės aukštojo mokslo paieškos ir pastangos gydytojo specialybei įsigyti. Apie gydytojo neurochirurgo veiklą prisimena daugelis pacientų, teigiamai vertina kolegos. Šios asmenybės svarbą Šiaulių krašto žmonėms liudija Šiaulių miesto ir Joniškėlio garbės piliečio, profesoriaus Vitolio Trušio sukurtas  monumentalus akmens mozaikos portretas Šiaulių ligoninės garbės galerijoje šalia kitų nusipelniusių medikų (Vytenis  Rimkus, 2018).

* Gyvenime vadovaudamasis principu „Jei aš neisiu, nedarysiu, kitas neis, nedarys, tai kas gi eis ir darys?“, be tiesioginio sunkaus, sekinančio darbo ligoninėje, visur aktyviai dalyvavo (ypač nuo Sąjūdžio laikų), nepaprastai daug nuveikė ir eidamas visuomenines pareigas (jų ir paskutiniaisiais gyvenimo metais turėjo arti dešimties).

Jis buvo ir tikras kalbos bičiulis. 1989 m.  Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Šiaulių skyriaus susirinkime buvo išrinktas valdybos nariu (įpareigotas rūpintis specialiąja terminija), kartu su kitais 23 šiauliečiais dalyvavo atkuriamajame LKD suvažiavime Vilniuje. Ir vėliau į Draugijos suvažiavimus mielai vykdavo kartu su kitais LKD nariais  (būtinai su vaizdo kamera, fotoaparatu), viską filmuodavo, tardavo žodį. Man ypač įsiminė Jo parašyti išsamūs apžvalginiai straipsniai, iliustruoti autoriaus nuotraukomis (Algirdas Malakauskas, 2018).

* Kai išvysdavau naują gydytojo Alberto Griganavičiaus rašinį laikraštyje ar jį patį pamatydavau tarp veikliųjų kokio sambūrio dalyvių, kiekvienąkart iš kažkur atskambėdavo poetiška frazė: neramuolė aukštaitiška siela...

Iš tikrųjų. Nepaprasta buvo jo veiklos įvairovė. Ir nepaprasta buvo tos įvairovės vienybė – jis buvo ten, kur siekta auginti dorą, gėrį, grožį gimtajame krašte, kur reikėjo grumtis dėl nepraeinamų žmogaus vertybių, dėl to, kad Lietuva būtų graži savo gamta ir žmonėmis, savo kalba, svarbiausia – savo dvasia (Kazimieras Župerka, 2018).

* Stebino kolegos Alberto operatyvumas, dalykiškumas, gebėjimas spręsti ir išspręsti įvairaus lygio problemas / klausimus, bendraujant su Vilniaus arba Kauno neurochirurgijos vadovaujančiais specialistais-mokslininkais.

Didžiuodamasis galiu tvirtinti, kad su gydytojo  A. Griganavičiaus nuomone ir išvadomis visi be jokių išlygų skaitėsi, vertino jo patirtį, intuiciją... O juk šie gebėjimai savaime neatsiranda, iš dangaus nenukrinta. Nė aiškinti nereikia, kaip patyros žinios ir įgūdžiai be galo svarbūs kiekvienam medikui. Neurochirurgas A. Griganavičius nesipuikavo profesiniu pranašumu, nesididžiavo metų metais rankioto ir surankioto praktinio darbo lobiais. Dalijo jauniems kolegoms, pasisodinęs juos prie kompiuterio ir po skaidulėlę analizuodamas ligonio nervinės sistemos sutrikimus. Tad lengvos ir atlapos širdies A. Griganavičius kolegų buvo gerbiamas ir godojamas kaip specialistas. Visada paisyta jo pamokančių, nurodančių, įspėjančių žodžių (Algimantas Baublys, 2018).

* Mano kolegė žurnalistė Birutė Ž. prisimena, kaip ji paralyžiuota koja buvo atvežta į ligoninę: „Pamačiau daktarą Griganavičių nesiskutusį, pajuodusiais paakiais. Mat, jau buvo dirbęs per naktį. Suleido vaistus. Stuburo operacija vyko penkias valandas. Mane išoperavęs, dar ilgai nesitraukė. Jam reikėjo kiekvieną minutę žinoti, ar atsistatė kraujo spaudimas, kaip dirba pulsas. Supratau, jog tas žmogus savimi rūpinasi mažiausiai“. Tai buvo viena iš daugelio operacijų (Juozas Sabaliauskas, 1994).

* Pasak mediko A. Griganavičiaus, jo gyvenime labiausiai trūko miego. Kartais be poilsio išdirbdavo net 36 valandas ir daugiau, o tai labai vargindavo. Kartais neturėdavo net galimybės namie pamiegoti, nes, suskambus telefonui, vėl reikėdavo lėkti pas pacientus. Taip buvo dėl to, kad trūko medikų. Tokiu tempu dirbta per 20 metų (Lina Abromavičienė).

* Su žmona Laimute susipažino dar mokykloje, kai šoko mokyklos šokių rateliuose. Deja, kartu pagyveno tik 25-erius metus. „Gal ją ta chemija ir pražudė... Dirbo „Elnio“ fabrike, kuriame prižiūrėjo gaunamas chemines medžiagas ir skyrių, kuriame buvo verdami klijai. Jos bendradarbės buvo keturios moterys, iš kurių 3 – mirė nuo vėžio“ (Lina Abromavičienė).

*Po žmonos Laimutės mirties, grįžęs iš darbo, Albertas Griganavičiuas užsidarydavo tuščiame bute, užtemdydavo langus – perfotografavo visas jos nuotraukas. Padidino. Nupirko keturis albumus. Į vieną nuotraukas suklijavo. Kitų nepajėgė. Praėjo penkiolika metų, iki šiol albumai tušti.

„Nėra žmogaus gyvenimo be vargų, ligų, nelaimių. Tai natūralu. Vienam vienokie vargai, kitam kitokie. Aš savo likimo nekeikiu. Kodėl mane turi aplenkti nelaimės. Ką, aš kitoks?“ (Jūratė Masalskytė, 1994).

* Važiuoja Griganavičius Architektų gatve didesniu negu leidžiama greičiu. Sustabdo policija.
 – Prašom dokumentus! Kur dirbate?
 – Toje pačioje sistemoje kaip ir jūs.
 – Kaip tai!?
 – Taip jau išeina: ko jūs nespėjate ir ko  nepadarote – aš pabaigiu (Papasakota  A. Griganavičiaus, 2013).

* 2014 12 30 Šv. Kazimiero ordino nariai Pastoraciniame centre Jubiliejaus proga sveikinome gerb. Vyskupą. Daktaras Albertas tąkart labai prastai atrodė. Ir pats padejavo, kad nekaip jaučiasi. Pastoracijos centro kavinukėje  dar padiskutavome apie azartinių žaidimų ir lošimo namų daromą žalą. Daktaras tada labai įdomiai pasisakė apie alkoholio pasekmes. O po 17-os dienų išėjo... Liūdna. Tačiau laimė, kad teko pažinti, bendrauti.

Per laidotuves dalyvavau šv. Mišiose už a. a. Albertą Griganavičių. Daug žmonių susirinko į Šv. Jurgio bažnyčią. Už nugaros girdėjau dvi moteris tyliai kalbantis, koks nepakartojamas gydytojas Velionis buvęs, kad tokių gydytojų su žiburiu tenka ieškoti, kad jis buvęs išskirtinis, ligonius glostydavęs kaip savus, per budėjimus prisėsdavęs šalia pasikalbėti... (Jolita Donelienė, 2018).

Padėka
Neurochirurgo Alberto Griganavičiaus dukra Rasa  už gražų Tėvo atminimo pagerbimą nuoširdžiai dėkoja JE Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, visiems šv. Mišių dalyviams už maldas, paminėjimo organizatoriui Šv. Kazimiero ordino komtūrui K. Alminui, choro „Dagilėlis“ vadovui R. Adomaičiui, aktorei N. Bėčiūtei, kino režisieriui A. Mateliui, visiems meninės dalies atlikėjams, artimiesiems, parašytų ir teberašomų prisiminimų autoriams.

Šiaulių styginis kvintetas (vadovė Jūratė Stakvilevičienė) ir „Dagilėlio“ choristai. Diriguoja Šiaulių miesto Garbės pilietis ir Šv. Kazimiero Lelijos Garbės ženklo laureatas Remigijus Adomaitis.
A. ir B. Musneckų nuotr.

Neurochirurgo dukra gydytoja Rasa Grigienė kino filmo kadro fone.
A. ir B. Musneckų nuotr.