2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje. Rengdamas parodą autorius bendravo su inkubatoriaus rezidentais ir darbuotojais, susipažino su inkubatoriaus plėtra ir jo teikiamomis galimybėmis meno kūrėjams. Jo dėmesį patraukė vienas įdomiausių pašnekovų ir bendraminčių – inkubatoriaus darbuotojas Gintautas Kazakevičius. Šio penktadienio rubrikoje „Kultūros kirtis“ kviečiame susipažinti su dviejų bendraminčių pokalbiu.
Apie pašnekovą
Gintautas Kazakevičius gimė ir šuo metu gyvena Anykščiuose. Šiame mieste sukoncentruoti visi jo pomėgiai, draugai, nuotykiai. Gyvenimas nedideliame Lietuvos miestelyje teikia didžiausią malonumą, nes gamta čia yra labai arti. Ryšys su gamta auginamas ir stiprinamas nuo pat mažumės: pramogaujant, žvejojant, grybaujant ir panašiai.
G. Kazakevičius yra pagrindinės Antano Baranausko mokyklos ir Anykščių technologijų mokyklos absolventas. Technologijų mokykloje pašnekovas baigė dvylika klasių, įgijo technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybę. Mokykloje buvo gausu įtraukiančių renginių bei galimybių pačiam realizuoti savąsias idėjas. Nuo to laiko Gintautas groja ir bando įrašyti savo sukurtos muzikos albumą. Anot pašnekovo, muzika kaip tapyba, muzika leidžia paskleisti savo jausmus, muzika, net ta, kuri gimsta iš liūdesio gali nuo jo pagydyti.
Baigęs mokyklą G. Kazakevičius toliau netęsė studijų. Šiuo metu jis dirba Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje ir yra virtualios realybės projekto vadovas.
Anksčiau ilgą laiką pašnekovas šokdavo tautinius šokius, o šiuo metu vaidina Anykščių teatre, kuriam vadovauja Jonas Baziliauskas. Su teatro trupe G. Kazakevičius daug keliauja, rengia ir demonstruoja spektaklius, dažnai padeda įgyvendinti sumanymus modeliuojant šviesą ir garsą. Pašnekovas prisimena estų režisierių Tiit Atle, kuris lankėsi Anykščiuose ir kurį laiką bendradarbiavo su Anykščių teatru, jis vietos kūrėjus mokė meistrystės bei pastatė tris spektaklius pagal Samuelio Beketo kūrybą: „Teatro fragmentas 1“, „Ateina ir išeina“, „Naktis ir sapnai“. Spektakliai buvo demonstruoti festivalyje „Baltijos rampa-2017“ Jūrmaloje (Latvija).
– Lietuvoje įprasta girdėti, kad regionuose trūksta darbo vietų, kad kultūrinė veikla ir jaunimo užimtumas labai mažas. Gintautai, kuo gyvena Anykščių jaunimas? Kokios yra laisvalaikio formos ir erdvės? Kokius darbus galima dirbti Anykščiuose?
– Anykščių jaunimas panašus į kitų Lietuvos vietovių jaunimą. Jaunuoliai dar besimokydami mokykloje dažnai nežino, ko nori iš gyvenimo ir kokią veiklą norėtų plėtoti. Tad vienintelis kelias yra išbandyti įvairias kūrybines veiklas.
Vasaros laikotarpiu įprastas gyvenimo tempas pasikeičia. Jaunuomenė išvyksta į užsienį uždarbiauti. Kai kurie – trumpam, o kai kurie susigundo uždarbiu ir nebegrįžta. Kai kurie apsigyvena didesniuose miestuose. Yra ir tokių atvejų, kai grįžę namo sukuria nuosavą verslą. Tiesa, Anykščiuose yra įvairių darbų, tik klausimas, ar visi nori juos dirbti, pavyzdžiui, padavėjo darbą arba talkinti ūkininkui gyvulininkystės srityje.
Pas mus laisvalaikis panašus, kaip ir visos Lietuvos jaunimo aplinkoje. Anykštėnai eina sportuoti, savaitgalį lankosi baruose, dalyvauja viešuose renginiuose.
– Įgijęs vidurinį išsilavinimą netęsei mokslų jokioje kitoje mokykloje Lietuvoje ar užsienyje. Kodėl? Gal tai yra tavo „gap year“. Kaip manai, ar reikia baigus vidurinę mokyklą daryti pertrauką ir kodėl? Kokia tos pertraukos nauda?
– Šiuo metu mano pertrauka yra gana ilgoka. Aš tikrai žinau, kuriuo keliu noriu žengti, bet pats turiu gerokai apsvarstyti savo visus būsimuosius žingsnius. Noriu įsitikinti, ar mano planuojama profesinė kryptis tikrai yra skirta man.
Tiesa, yra pažįstamų, kurie taip ir neranda savojo kelio, nežino, ko nori iš gyvenimo, kokia profesine veikla užsiimti. Tikriausiai todėl dažnas mano amžiaus jaunuolis pasirenka migranto kelią ir tiesiog dirba, kad tik uždirbtų kapitalo. Manau, kad gyvenime ne viskas paremta uždarbiu…
Pertrauka tikriausiai yra naudinga. Galiu svarstyti apie savo gyvenimą ir mėgautis pačiu savęs ieškojimu. Juk turiu aš tik vieną gyvenimą, todėl noriu būti laimingas ir kiek įmanoma daugiau laiko skirti sau.
– Esi aktyvus jaunuolis, labai daug domiesi šiuolaikiniu menu ir ypač teatru. Gintautai, papasakok, ką tau duoda teatras, kaip jį suvoki. Kokį vaidmenį tavo gyvenime vaidina veikla teatre?
– Man patinka viskas, kas yra susiję su kultūros veiklų organizavimu ir dalyvavimu jose. Dievinu teatrą. Jis man yra svarbus ir ateityje noriu gyventi vien tik juo. Teatras suteikia drąsos ir pasitikėjimo savimi. Spektakliai – tai žmonių gyvenimo analizės rinktinės, kuriose keliami teisingumo ir priešingi klausimai.
Vaidindamas galiu drąsiai žvelgti į visuomenę, kalbėti apie ją, galiu būti ne tik paprastu žmogumi, turinčiu tik sau reikalingų svajonių. Teatras parodo, kaip sukonstruotas pasaulis ir kaip sąveikauja kiekviena jo konstrukcijos dalelytė. Jis atveria žmogaus ryšius su kitais žmonėmis, apnuogina jausmų pokyčius.
– Ar įsivaizduoji save aktoriaus darbe? Kuo tave traukia aktoriaus profesija? Kas buvo tavo pirmieji inspiratoriai? Kas ir kaip tave skatino domėtis teatru?
– Manau, aš turiu polinkį ne tik vaidinti, bet ir režisuoti. Noriu kurti kruopščiai, pradedant nuo pačių smulkiausių detalių. Režisieriaus darbe svarbu apgalvoti detales, todėl reikia būti skrupulingam, kantriam ir niekada neskubančiam. Režisierius formuoja jausmų išklotinę, jis turi atskleisti jausmų pasaulį taip, kad žiūrovai krūptelėtų ir pradėtų analizuoti save.
Mano gyvenime pirmasis teatro inspiratorius buvo Vytautas Kernagis. Jo galingas ir raiškus balsas visada atkreipdavo mano dėmesį. Aš visada į jį žvelgiau kaip į pavyzdingą didį žmogų ir didį talentą.
Nors tiesiai žingsniuoti teatro kūrybos kryptimi kaip ir niekas manęs neskatino, tačiau aš pats tiesiog pradėjau jausti didžiulį poreikį. Teatras pirmiausia buvo mano hobis, kuris šiandien išaugo į mano gyvenimo tikslą.
– Papasakok apie teatrą Anykščiuose. Koks jis, kas jame vyksta? Ką tau tenka jame veikti? Kaip vietos bendruomenė palaiko šį teatrą?
– Mano manymu, Anykščių teatras yra puikus. Man kartais jame tenka vaidinti, o kartais pagelbėti net techniškai realizuojant režisieriaus idėjas. Teatras labai pasikeitė, kai jame pradėjo dirbti režisierius Jonas Buziliauskas. Atsirado daugiau kūrybinės energijos. Režisierius teatrą sustiprino taip, kad į jį abejingai negali žiūrėti vietos gyventojai. Galiausiai jo dėka yra stiprinamas ir Anykščių miestas, kaip kultūros ir traukos erdvė.
Mes ne tik vaidiname teatre, bet ir esame kažkuo panašūs į šeimą. Bendraujame, dalijamės mintimis apie personažus, išklausome ir padedame vienas kitam. Pavyzdžiui, aš dažnai reguliuoju šviesas, kartais talkinu įgarsinimo ir muzikos klausimais. Bet vis dėlto man labiausiai patinka būti scenoje, kur aš užmirštu gyvenimą už jos ribų.
– 2017-ųjų vasarą su teatro trupe vykai į Balkanus. Papasakok apie savo kelionę. Juk tai buvo didelis iššūkis? Kokie nuotykiai jūsų visų tykojo? Kaip teatras pasirodė svečioje šalyje ir kaip buvo priimtas?
– Vykome į Juodkalniją ir vaidinome tarptautiniame teatrų festivalyje Kolašin mieste. Pagal Kosto Ostrausko dramą „Čičinskas“ buvo pastatytas spektaklis. Aš buvau ir vairuotojas ir aktorius, vaidinau vietoj kolegos, kuris negalėjo vykti kartu.
Pirmoji kelionės nakvynė buvo Lenkijoje, antroji – Serbijoje, kuri man labiausiai patiko. Ši šalis niekuo nepanaši į Lietuvą. Apskritai, visi Balkanai yra nuostabūs: žmonės, kultūra, kitokia kalnuota gamta – nerealu! Juodkalnijoje galėjau tiesiog sėdėti ir grožėtis gamta…
Kalošin mieste buvome labai šauniai priimti, nors nakvojome kareivinėse. Vis dėlto buvo nejauku, nes mus nuolat supo karinė technika. Kelionės metu sugedo mašina, tad Kolašin teatro vadovas Zoran man labai pagelbėjo susikalbant su vietos autoservisu.
Po pasirodymo festivalyje, nors ir buvo labai karštas oras, tačiau visi ryžtingai kelias dienas keliavome prie Adrijos jūros. Be abejo, grįžtant į Lietuvą mus aplankė šioks toks kelionės liūdesys… Juk kelionės mus tikrai praturtina šauniais įspūdžiais.
– Šiuo metu dirbi Anykščių menų inkubatoriuje. Kuo šis inkubatorius yra savitas? Kokios patirties įgauni jame dirbdamas? Papasakok apie darbo pobūdį inkubatoriuje ir kaip tavo darbą priima lankytojai.
– Anykščių menų inkubatorius tikrai yra unikali įstaiga. Jis stebina žmones, plečia miestelio kultūros įvairovę. Ši įstaiga – tai vieninga ir didelė jėga, kuri sujungia žmones vardan kūrybos tikslo. Galiausiai dėl inkubatoriaus pozityvių veiklų įvairovės mes visi tampame geresni, kuriame tolerantišką Anykščių bendruomenę.
Čia dirbdamas sutinku daug labai skirtingų žmonių su skirtingomis idėjomis, puikiais kūrybos rezultatais. Visa tai mane stebina ir praturtina. Jau tikriausiai supratote, kad inkubatorius priglaudžia visus labai skirtingus meno kūrėjus, atsižvelgia į jų planus, kūrybos siekius ir sudaro palankias sąlygas rezidentams. Gera kūryba atneša pelną ir jiems, ir inkubatoriui.
Kuriame labai daug įvairių produktų, inicijuojame naujas veiklas ir taip ieškome rakto į kiekvieną šiuolaikinį žmogų. Mums svarbu inovatyviai pritraukti kiekvieną neabejingą šiuolaikinei kultūrai.
Užklysdami į inkubatorių pakeleiviai mūsų veiklomis ypač susidomi, jie labai teigiamai priima mūsų iniciatyvą ir rezidentų kūrybos rezultatus. Dažniausiai jie mus apiberia visokiais klausimais, į kuriuos visada malonu atsakyti.
Mano darbas, susijęs su virtualia realybe, taip pat suteikia visuomenei naudą, lankytojams didžiulių ir neišdildomų potyrių. Kai jie išvyksta su šypsena veide, tuomet suprantu, kad ir mano diena prabėgo ne veltui.
– Pabaigai noriu paklausti, ar esi laimingas būdamas anykštėnu ir kokie tavo ateities planai.
– Kai žmonės paklausia, iš kur aš esu, visada nuoširdžiai ir su pasididžiavimu atsakau, kad iš Anykščių. Net užsieniečiai manęs klausia, iš kur esu, visada pirmiausia pasakau, kad iš Anykščių, bet ne iš Lietuvos. Esu laimingas būdamas anykštėnu!
Ateityje planuoju studijuoti teatro režisūrą, tik dar nežinau, ar studijuosiu Lietuvoje, ar už jos ribų. Na, o kol nepradėjau studijuoti, aš ir toliau gyvensiu Anykščiuose ir dirbsiu inkubatoriuje.
– Dėkoju už puikų pokalbį. Linkiu nenuleisti rankų ir siekti savo svajonės. Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Gintauto KAZAKEVIČIAUS archyvo nuotr.
