facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)

– Country muzika ir country kultūra yra labai specifinė. Besivystydama ji išplito visame pasaulyje, o kai kuriose šalyse net tapo vietos kultūros dalimi. Noriu jūsų paklausti, ar country muzika pritapo Lietuvos kultūroje? Kuo ji mūsų šalyje yra specifinė ir savita? O gal ji – tik Vakarų kultūros mažytė kopija?
– Tikrai lietuviška country muzika netapo Vakarų kultūros kopija. Nepriklausomai nuo to, kokia kalba Lietuvos atlikėjai dainuoja country dainas – lietuvių ar anglų, jos visada atspindi dalelę lietuviškos kultūros. Country muzika negali lygintis su roko ar popso, o gal ir klasikine muzika, ji turi savo klausytoją, kuriam dažniausiai patinka ne tik muzika, bet ir kaubojiška apranga, bei gyvenimo stilius.

– Ar kurti country muzikos festivalį paskatino savita Visagino kultūra? O gal priešingai – kultūros trūkumas lėmė šio puikaus festivalio atsiradimą? Papasakokite, kaip country tapo Visagino miesto dalimi.
– Manau, tada priimtas sprendimas festivalį organizuoti mažame miestelyje buvo labai teisingas. Mūsų gyventojas dar nebuvo išlepintas kultūrinių renginių gausos, jam tuo metu viskas buvo įdomu. Daug metų visaginiečiai sakydavo, kad turi dvi šventes: „Visagino country“ ir Naujuosius metus.

Eidami į renginį žmonės vienas kitą sveikindavo su švente. Pirmais metais tik atvykę žiūrovai buvo apsirengę country stiliumi, visaginiečiai, ypač moterys, ėjo pasipuošusios gražiausiais rūbais, aukštakulniais batais, su gražiu šventiniu makiažu. Tik po kelerių metų suvokė, kad į šitą šventę, šį festivalį reikia ateiti pasipuošus visiškai kitaip.

Iki šiol daugeliui mįslė, kodėl slaviškame Visagine prigijo būtent country muzikos festivalis, nes slavų citadelėje Rusijoje ši muzika nėra labai populiari. Visaginiečiai visada buvo šiek tiek savininkiški, tad jei festivalis Visagine, jis pats geriausias ir jį būtina aplankyti. Pirmaisiais metais ne tiek svarbu buvo, kokia ten muzika skamba ar koks atlikėjas atvažiavo, buvo svarbu, kad mieste vyksta šventė, joje miesto patriotui reikia dalyvauti. Tad dabar, nors žiūrovų sumažėjo, „Visagino country“ festivalis išlieka neatsiejama miesto gyvenimo dalimi.   

– Kaip jūsų organizuojamas festivalis atrodo šiuolaikiniame Europos muzikos festivalių kraštovaizdyje? Kokią vietą jis užima tarptautiniu mastu country muzikos industrijos atžvilgiu?
– „Visagino country“ yra didžiausias ir seniausias tokio žanro festivalis Rytų Europoje. Atvykę muzikantai labai gerai įvertina jo organizavimą, dėmesį muzikantams, garso kokybę. Šiuo metu daugumai Europos kantri grupių yra garbė savo istorijoje turėti įrašą, kad dalyvavo „Visagino country“ festivaliuose.

Šiuo metu organizuojant festivalį pats sunkiausias darbas yra išsiųsti neigiamus atsakymus grupių lyderiams ar vadybininkams, kurie prašosi priimami į festivalį. Dabar dar tik spalio pradžia, o pageidaujančių dalyvauti 25-ajame „Visagino country“ yra per 30 grupių ir atlikėjų. Ir tarp jų ne tik festivalyje buvę muzikantai, bet apie jį daug girdėję ir norintys dalyvauti pirmą kartą.

Mums, organizatoriams, tai didelė garbė ir įpareigojimas, nuolat ieškoti naujų formų ir išlaikyti gerą festivalio vardą.  

– Šiais metais apsilankius „Visagino country“ festivalyje susidariau įspūdį, kad Virgis Stakėnas ir muzikinė grupė „Jonis“ yra labai laukiami Visagine ir kiekvienais metais dalyvauja festivalyje. Ką šio festivalio organizatoriams ir svečiams reiškia V. Stakėnas ir grupė „Jonis“, kiek jie svarbūs ir įtakingi Lietuvos country muzikos kultūrai? Kaip vertinate jų pasirodymus šių metų festivalyje? Kuo šie pasirodymai išskirtiniai?
– Virgis Stakėnas vadinamas festivalio tėvu. Pirmaisiais metais jis buvo festivalio prodiuseris. Kai šį darbą perėmiau aš, su Virgiu sutarėme: festivalyje jis dalyvaus kasmet tol, kol norės pats. Tad jam kasmet rezervuoju vietą ir laiką.

Virgis labai atsakingai ruošiasi festivaliui, kasmet ieško naujų būdų ir formų, naujos atlikimo manieros. Kartais ir mane pačią stebina, kad senos Virgio dainos taip užveda publiką, kad ji dar ilgai nenori jo paleisti nuo scenos. O ir Virgis, žinau, puikiai jaučiasi mūsų festivalio scenoje. Festivalis mus abu labai suartino. Kai būna sunku, kai kažkas nesiseka, mes abu žinome, kad galime vienas kitam paskambinti, parašyti ir festivalio mama su tėčiu paguos vienas kitą...  

Pirmuosiuose festivaliuose „Jonis“ be Virgio Stakėno buvo vienintelė grupė kasmet čia dalyvaujanti. Padidėjus konkurencijai, atsiradus vis daugiau naujų grupių Lietuvoje, vietos scenoje ne kasmet užtekdavo, bet šis kaimiškos muzikikės ansamblis visada laukiamas festivalyje tiek visaginiečių, tiek ir kitų miestų žiūrovų.

Kai „Jonis“ scenoje, pačios kojos žiūrovams pradeda kilnotis. Ypač ansamblis nustebino šiemet, kartu pagroti pasikvietę Algirdą Klovą ir A. Daugirdą taip pakeitė savo stilių, kad nustebino ne vieną. Simas, Virgis Stakėnas, „Jonis“ – vieni iš kantri muzikos pradininkų Lietuvoje. Neįsivaizduoju country judėjimo be Virgio ir „Jonio“…  

– Kadangi su V. Stakėnu ir grupe „Jonis“ jūs gana dažnai bendraujate, be abejo, žinote, kad jie gyvena ir kuria Šiauliuose. Ar šiauliečiai tikrai vertina šiuos atlikėjus? Gal apie įvertinimo trūkumą girdėjote iš pačių kūrėjų? Kaip manote, ar pakankamai juos vertina visa Lietuva?
– Susitikę su country muzikos atlikėjais Šiauliuose mes dažnai juokaudavome, kas yra country muzikos sostinė Lietuvoje: Visaginas su „Visagino country“ festivaliu ar Šiauliai su Virgiu Stakėnu, „Joniu“ ar „Crazy crow“. Manau, kiekvienas iš jų paliko ir palieka gilų pėdsaką Šiaulių miesto istorijoje, ypač ansamblis „Jonis“. Kiek įvairiausių festivalių: „Country Joninės“, „Šerifo atostogos“, „Ant rubežiaus“ suorganizavo šio ansamblio vyrai. O „Jonio pastogė“ – koks traukos centras, kuriame ne tik skaniai pavalgyti gali, bet ir įvairios geros muzikos paklausyti.

Niekada su vyrais nekalbėjome apie įvertinimus, bet jie dirba ne tam, kad juos girtų, jie dirba tam, kad mėgsta muziką ir tą darbą, kurį daro. O svarbiausia – jie myli Šiaulius.   

Virgis Stakėnas, mano manymu, labiau yra visos Lietuvos muzikantas. Jo daug televizijoje, įvairiose miestų ir miestelių šventėse. O jo prodiusuojamas festivalis „Akacijų alėja“... Jei jo nemėgsta šiauliečiai, tai tik dėl to, kad pavydi, jog jis priklauso visiems. Bet man atrodo, kad Šiauliai myli Virgį, apie jį, apie jo kūrybingą žmoną Ramutę taip dažnai rašo Šiaulių dienraščiai. Juk jei nemylėtų, jis niekam nebūtų įdomus ir apie jį nerašytų.   

Ar juos vertina Lietuva? Manau, vertina. Ar pakankamai? Geras menininkas visada jaučiasi šiek tiek neįvertintas. Mes taip dažnai mėgstame visus laurus sukabinti žmogui tada, kai jis išeina iš šio pasaulio. Būtų gerai, kad viskas vyktų čia ir dabar…   

– Šių metų „Visagino country“ žvaigždė buvo Buddy Jewell. Gal galėtumėte pristatyti trumpai, kuo šis atlikėjas yra išskirtinis? Kodėl jį pasirinkote? Gal girdėjote nuomonių apie jo pasirodymą? Man susidarė įspūdis, kad B. Jewell buvo viena ryškiausių ir profesionaliausių žvaigždžių. Jūsų nuomone, gal buvo ryškesnių atlikėjų?
– Buddy Jewell jau senokai norėjau pakviesti į festivalį. Buvau jį gyvai mačiusi Berlyne „Country Messe“, kuri kasmet vyksta vasario mėnesį ir sutraukia per 200 grupių iš Europos ir tūkstančius berlyniečių. Girdėjau jį Bauskės festivalyje Latvijoje. Apie jo dalyvavimą festivalyje kalbėjausi su viena ryškiausių Nešvilio kantri žvaigždių Billy Yates.

Bet buvo viena problema, nes tuo metu tiek Billy, tiek Buddy Europoje grodavo su olandų grupe „Savannah“, kuri mūsų festivalyje buvo gal jau kokius 5 kartus. Tiesiog negalėjau dar kartą kviesti tos grupės. Ir kai tik sužinojau, jog Buddy groja su kita grupe, tuoj pat jį pakviečiau. Džiaugiuosi, kad Buddy vis toks pat puikus ir nenuvylė nei manęs, nei žiūrovų.

Žinoma, jis būtų dar puikesnis, jei grotų su savo amerikietiška grupe. Deja, tai per didelė finansinė našta festivaliui.

Kasmet organizuodami festivalį kviečiame atlikėjus iš JAV, nes jie yra pagrindiniai šios kultūros nešėjai. Kaip niekas negali taip gerai pašokti „Kepurinės“, kaip lietuvaitės, taip ir country muzikos gražiausius akordus, skambiausią balsą ir gražiausią dainą išgirsime iš amerikiečių. Ne paslaptis, kad globalizacijos laikais labai daug amerikiečių country muzikantų gyvena Europoje, tai sutaupo festivalio finansų, bet visada norisi pakviesti tikrą žvaigždę.

Ir tokių žvaigždžių mūsų festivalyje yra buvę. Be minėtų Buddy Jewell ir Billy Yates, festivalio scenoje grojo George Hamilton IV, George Hamilton V, Paul Belanger, Maria Dunn, Ray Scot ir kiti.  

– Lietuvos kultūra finansuojama ne gausiai. Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos dalijamos sumos gana menkos. Kartais susidaro įspūdis, kad su tokia parama nepavyks realizuoti net pusės sumanymų. Ar „Visagino country“ rėmimas yra pakankamas? Kaip prisideda vietos (ir ne tik) valdžia, verslininkai ir kokios pagalbos sulaukiate iš užsienio institucijų, diplomatinių atstovybių, verslo atstovų?  Kadangi vartotojų atžvilgiu country muzika yra gana  specifinė ir periferinė, ar nemanote, kad ateityje gali kilti problemų dėl lėšų, taip pat ir vartotojų pritraukimo? Gal esate sugalvojusi kažką naujo ateities festivaliuose, kas lems didesnį populiarumą?
– Finansinės problemos festivalio nekamavo galbūt tik pirmus dvejus metus, kai gauti finansavimą buvo lengviau, nei pasikviesti atlikėjų. Ypač finansų klausimas aktualus pastaraisiais metais: padidėjo festivalių skaičius ir įvairovė, sumažėjo „Visagino country“ festivalio žiūrovų skaičius dėl pirmos priežasties ir todėl, kad Visaginą, aplinkinius rajonus labai paveikė emigracija, krito žmonių perkamoji galia, o išaugo gėrimų ir maisto, parduodamų festivalyje, kainos.

Įgavus gerą vardą į festivalį negali pakviesti žemo lygio muzikantų. Kvieti geresnius, moki brangiau. Problemų labai daug.

Vienais metais buvo taip atsitikę, kad Kultūros taryba neskyrė finansavimo nė vienam ilgą gyvavimo istoriją ir gerą vardą turinčiam festivaliui. Mums teko susivienyti, kreiptis į Prezidentę, Ministrą Pirmininką, kultūros ministrą ir prašyti pagalbos ir supratimo. Ačiū Dievui, buvome išgirsti.

Bet skiriamų lėšų tikrai neužtenka. Esame dėkingi Visagino savivaldybei, kuri pagaliau padidino paramą festivaliui, kuri buvo nepakitusi nuo 1997 metų iki 2015 m. Ankstesniais metais Visagine veikė daug privačių kompanijų, prie Ignalinos AE uždarymo dirbo daug užsienio firmų, kurios tikrai geranoriškai paremdavo festivalį.

Šiuo metu verslas Visagine merdi, gauti finansinės paramos beveik neįmanoma, o rasti kitų miestų verslininkų sunku, juk kiekvienas verslininkas geriau palaiko savo regiono renginius. Mūsų festivalyje bilietai patys pigiausi, bet, matyt, būsime priversti žymiai padidinti bilietų kainą, jei norėsime išgyventi. O taip nesinori to daryti.

Per pastaruosius dvejus metus užmezgėme glaudžius ryšius su JAV ambasada Lietuvoje. Jei 2016 metais ji tik žvalgėsi ir mus tikrino, tai šiemet tapo tikrais festivalio draugais. Turėjo savo palapinę, padovanojo festivaliui „Rodeo“ atrakcioną. Sulaukėme iš jų labai šiltų ir gražių žodžių apie festivalį. Labai tikimės, kad draugystė tęsis ir kitus metus. Su kitų šalių atstovybėmis užmegzti kontaktus nelabai sekasi.   

Organizuojant festivalį jau 25-ąjį kartą sunku sugalvoti kažką naujo, jei pagrindinis tikslas yra geros muzikos pateikimas, bet, žinoma, jau dabar galvojame apie akcijas, atrakcijas, kurios būtų įdomios žiūrovui ir jų priviliotų. Juk kitąmet jubiliejinis 25-asis festivalis. Norisi, kad jis tikrai būtų įspūdingas.   

– Vadovauju Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pramogų industrijų katedrai, kurioje daugiausiai diskutuojama apie pramogas ne tik tarp mokslininkų, bet ir su studentais. Gal galėtumėte pasidalyti nuomone apie tai, nuo ko jaunas žmogus turėtų pradėti ir ką būtinai metodiškai, o ką spontaniškai daryti, kad sukurtų tokį puikų festivalį kaip „Visagino country“.
– Norint kažką sukurti ir organizuoti pirmiausia reikia tam atiduoti savo širdį. Aš vis dar svajoju, kad kada nors iš festivalio uždirbsiu... Kol kas tai mano hobis, jam aš skiriu didelę savo laisvo laiko.

Kita sąlyga – reikia gerai žinoti, ką daryti. Būtina turėti bendražygių komandą, kuri dirbs su tavimi išvien. Be komandos, kuri dirba Visagine, aš turiu partnerį VšĮ „Miesto šventė“ iš Kauno. Mes su jais kartu nuo 1997 metų. Kiekvienas žinome, už kokį veiklos barą atsakome, ką turime nuveikti. Bet svarbiausius klausimus sprendžiame tik kartu ir sprendimą priimame kolegialiai. Svarbu matyti tikslą ir planingai prie jo judėti. Pas mus nėra viršininkų ir pavaldinių. Visi lygiaverčiai.

Neįkainojama pagalba yra savanorių. Mes visada kviečiame jaunus žmones prisijungti, padėti. Pradedame nuo paprastų užduočių, o vėliau pereiname prie sudėtingesnių. Mes komandoje turime žmonių, kurie pradėjo dirbti būdami 15-16 m., dabar jau į pagalbą atsiveda savo vaikus. Labai svarbu vertinti žmones.   

O kartais tiesiog reikia tikėti sėkme. Kartais reikia pasielgti spontaniškai. Aš į festivalį atėjau spontaniškai, nes jei būčiau ilgai galvojusi, nežinia, kokį sprendimą būčiau priėmusi, ir kur, ir koks dabar būtų country muzikos festivalis.  

– Kokie jūsų planai, organizuojant  kitų metų festivalį? Kokio rezultato gali tikėtis country muzikos gerbėjai?
– Jau sakiau mūsų laukia didžiulis iššūkis – jubiliejinis festivalis. Jam jau pradėjome ruoštis: apsitarta su grupėmis, kurios atvažiuos. Tariamės dėl papildomų renginių, kurie priviliotų žiūrovą. Galiu pažadėti dvi dienas geros muzikos ir įvairių atrakcijų. Pasižymėkite savo kalendoriuje rugpjūčio 24-25 dienas ir planuokite kelionę į Visaginą. Mes jūsų tikrai lauksime ir nenuvilsime.

– Dėkoju už puikų interviu, linkiu stiprybės ir ištvermės Lietuvoje propaguojant kultūrą ir, žinoma, ačiū už puikią muziką. O skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002 – 2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Į viršų