facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsniu. Šį kartą jis dalijasi asmeninėmis įžvalgomis apie šiuolaikinę muziką, jos reikšmę mūsų gyvenime, svarbą kultūros evoliucijai, žmogaus jausmų raiškai.

Rašyti apie muziką mane paskatino dvi priežastys. Kažkada buvau ypač įsitraukęs į džiazo muzikos klausimą ir domėjimąsi šio muzikos stiliaus istorija.

Vėliau, dar studijuodamas menininko specialybę, pats pabandžiau kurti garso takelius savo filmams. Prieš septynerius metus, 2010 m. balandžio 23 d., Šiauliuose vykusiame tarptautiniame medijų meno festivalyje „Enter 8“ surengiau garso performansą „Uždrausto vaisiaus litanija“.

Šiais 2017 m. kartu su kolege muzikologe lektore Jolanta Sukoviene rengėme menų srities studijų programą „Garso dizainas“. Mes siekėme, kad studijų programa į visumą sujungtų audiovizualines technologijas, meninę raišką, naujausias komunikacijos žinias ir verslo modelius. Rengdami tikėjome, kad programa bus puikus startas, leidžiantis kurti muzikos ir garso produktus, diegti technologines inovacijas kūryboje ir netgi fundamentalus pagrindas, leidžiantis vadovauti muzikos bei garso projektams.

Šiuo metu dirbdamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete ir vadovaudamas Pramogų industrijų katedrai galiu tiesiogiai prisidėti prie muzikinių studijų dalykų tobulinimo. Maža to, nuolatos tenka bendrauti su puikiais muzikos kūrybos ir verslo specialistais, vedančiais paskaitas studentams.

Turiu paminėti dar vieną šio teksto atsiradimo pretekstą. 2016 m. rugsėjo 30 d. dalyvavau tarptautinio „Tyrėjų naktų“ renginyje ir moderavau diskusiją tema „Muzika iki ir po postmodernizmo“.

Prisimindamas puikią diskusiją su kompozitoriumi doc. dr. Titu Petrikiu ir muzikologe lekt. Jolanta Sukoviene šiandien noriu dar kartą grįžti prie šiuolaikinės muzikos ir muzikos šiandienoje klausimo.

Kai aš rašau apie muziką, iš karto atsimenu pavardes ir muzikos grupių pavadinimus: John Cage, „Depech Mode“, Bronius Kutavičius, Wolfgang Amadeus Mozart, Liudvig van Bethoven, Madonna, Michel Jackson, Janis Joplin, John Coltrain, „But Everything not the Girl“, Shinade O’Conor, Anthony and the Johnsons ir t. t.

Galėčiau vardinti begalę kitų pavardžių, kurios sudaro platų pasaulio muzikos archyvą. Visų jų svoriai skirtingi, atstovaujami stiliai ar žanrai labai prieštaringi, bet visi jie yra kažkieno mėgstami ir klausomi, visi jie sudaro vientisą pasaulio muzikos kraštovaizdį.

Kai pradedu diskutuoti apie šiuolaikinę muziką, aš suprantu, kad diskusijos tikslas nėra įvardinti dabartinės muzikos tendencijų, patikslinti postmodernizmo ribų arba suteikti naują pavadinimą dabarties muzikai ir jį įtvirtinti. Diskusija apie muziką gali plėtotis pačioje muzikoje, žanrų įvairovėje tuo metu, kai reflektuojamos patiriamos emocijos.
Diskutuoti apie muziką yra sudėtinga ir dėl to, kad visas XX–XXI a. yra pažymėtas tapatumų, subkultūrizacijos, technologijų inovacijų, komunikacijos pokyčių, tinklinio mąstymo ir vartotojų kultūros įvairovės. Visi šie žodžių junginiai ne tik sudaro iškalbingus terminus, bet ir puikiai įprasmina postmodernizmą.

Viena vertus, postmodernizmas muzikai davė laisvę, galimybę rinktis, ar būti visiškai apolitiška, ar kaip tik politikuoti, ar ženklinti socialinę kritiką, ar priešingai – kurti romantinį, rožinį pasaulio atvaizdą.

Postmodernizmas muzikai leido būti pliuraliai, t. y. estetinės raiškos prasme išcentruotai ir nesilaikančiai tradicijos tęstinumo. Maža to, postmodernizmas muzikai leidžia net pasipriešinti arba propaguoti tradicijos griovimo gestą. Postmodernizmas muzikai leido būti masiškai geidžiamai, stambų pelną generuojančiu verslu, pataikaujančiai besaikių vartotojų įnoriams ir taip perkainoti ne tik visuomenės, bet ir savo pačios (muzikos) vertybiškumo skalę.

Svarbu prisiminti, kad Antikoje muzika buvo laikoma laisvuoju menu, kuriuo, kaip ir poezija ar matematika, galėjo užsiimti tik laisvieji piliečiai. Europos kultūroje kokybiška ir madinga muzika buvo dvaro gyvenimo dalis.

Vėliau ji (muzika) buvo naudojama kaip vienas iš daugelio politinių įrankių. Muzika išlaisvino mintis, skelbė lygias moters ir vyro bei seksualinių mažumų teisias, t. y. brėžė naujas tapatybės demarkacijos ribas.

XX a. Europoje ir pasaulyje plačiai diegiamas gerovės valstybės modelis muziką, kaip ir bet kokį kitą meną ir mokslą, apskritai padarė prieinamą kiekvienam valstybės piliečiui. Globalizacija trynė meno vartojimo ir suvokimo ribas bei kūrė meno lyg elementarios duotybės iliuziją.

Jau tapo natūralu, kad muziką šiandien gali kurti ir vartoti beveik kiekvienas, taip pat aštriai manifestuoti savo ypatingą skonį ir refleksijas.

Todėl kyla neatsakomi retoriniai klausimai. Ar muzikos meno vertė šiandien nėra devalvuota? Juk tampa nebeaišku, kokią vietą ir kokia muzika užima šiuolaikinėje medijų kultūroje, mūsų gyvenime, darbo ir laisvalaikio aplinkoje.

XX–XXI a. gausu eksperimentų, liudijančių meno kūrėjų siekį ieškoti grynosios formos, grynosios prasmės, grynojo ir tarsi pirmapradžio kalbėjimo. Kodėl šios paieškos reikalingos meno kūrėjui, ar taip jis patenkina savo ego, slepia kompleksus ir žmogiškąjį netobulumą? Ar šiandien grynoji forma vis dar geidžiama, ieškoma ir įtvirtinama genialumą dokumentuojančiais manifestais?

Apie abstrakčiąją ir grynąją kalbą galima daug diskutuoti. Meno kalba yra sąlygojama to, kas nepažinta; kaip yra pastebėjęs Antonino Artaud: iš nepažinto – kito gimsta noras pažinti save. Menininkas siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri, Artaud manymu, yra menininko sielos pasinėrimas į savąjį Aš. Menininkas ieškodamas prasmės „panyra į save“. Jis tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link.

Filosofas George Bataille menininko savianalizę vadina „vidine patirtimi“ ir parašo tokio paties pavadinimo veikalą. Filosofas, komentuodamas Artaud laišką, kuriame reiškiama savianalitinė menininko pozicija, vidinę patirtį prilygina „grįžimui į Dievą“ ir grįžimui prie organiškiausios pirmapradės kalbos. Taigi menininko savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link.

Abstraktaus meno tyrinėtojai neretai atkreipia dėmesį į Platono filosofiją, kur teigiama, jog per atvaizdus žmogus pažįsta ne tikrą materialų pasaulį, bet jo idėjų išraišką. Abstrakčiuoju menu siekiant išreikšti neišreiškiamą atsisakoma kurti kopijas ir bandoma atrasti „daiktus savyje“.  

Šiuo klausimu menotyrininkas Philippe Sers’as pastebi, kad abstraktus menas iškviečia realybę dvikovai. Užduotis – sukurti naują kalbą, kurią dar tada menininkai vadino „rojaus kalba“. Tai tokia kalba, kuria Adomas po išvarymo iš rojaus dalijosi su pirmaisiais žmonėmis. Pasitelkiant abstrakčiąją muziką, o taip pat ir visą abstraktųjį meną vyksta nuolatinis šiuolaikinio žmogaus tikrovės ir rojaus ribų revizavimas.

Šiuolaikiniame mene gausiai įtvirtinama kompiuterio ir kūrėjo sąsaja. Šią sąsają puikiai savo teorijoje grindžia medijų teoretikas Lev’as Manovich’ius. Kompiuterį jis taip pat išskiria kaip daugiasluoksnį patirčių archyvą, kuriame sutraukiami ir sujungiami visi anksčiau vyravę medijų vartojimo įgūdžiai: knygos skaitymas, animacijos žiūrėjimas, rašymas, muzikos klausymas ir pan. Anot Manovich’iaus, kompiuteris taip pat yra ir medijų kultūros varomasis variklis.

Tad susidaro įspūdis, kad pats kompiuteris tampa autonomišku kompozitoriumi, tobulai rašančiu ir iškart įgarsinančiu muziką.

Šiuo atveju aš ir vėl keliu retorinius klausimus. Ar išties tokia nuostata galima ir tinkama šiandienos muzikos meno kraštovaizdžiui nusakyti? O gal tai – tik muzikos meno krizės, muzikos pabaigos įženklinimas?  

Gatvės muzika, vergų muzika, hipių muzika, reiverių ir reperių bei kt. paribių muzika pamaitino XX–XXI a. kultūrą. Ką ir kiek paribių muzika davė didžiajai akademinei muzikai galima daug svarstyti, tačiau šiandien pasaulis labai pasikeitė.

Paribių muzika jau nebeatlieka muzikos tarnaitės vaidmens (t. y. aptarnauti kitus menus). Atrodo, kad buvusi paribių muzika akademinę muziką nustūmė iš mūsų akiračio toliau, link horizonto… Šiuo atveju norėčiau pacituoti spaudoje regėtą ir mano atmintyje įstrigusį Izoldos Keidošiūtės lozungą: už XX a. kultūrą turime būti dėkingi žydams ir gėjams. Žinodami ir puikiai suvokdami XX a. muzikos kraštovaizdį, manau, tikrai sutinkate su šiuo Izoldos Keidošiūtės lozungu. Ką ir kiek XX a. muzikai davė žydai bei gėjai, galėtume svarstyti ištisoje straipsnių serijoje.

Filosofas Alvydas Šliogeris kartą viešoje paskaitoje ištarė, kad jis nesupranta muzikos ir negali jos pakęsti. Muzika, anot filosofo, – tai didžiausias triukšmas, todėl visiškai nesuprantama, kodėl ji (muzika) kitiems patinka ir sukelia pasitenkinimą.

Šiuo atveju aš visiškai nesuprantu Šliogerio minties. Ar galima įsivaizduoti savo gyvenimą be muzikos? Jis būtų panašus į pasaulį, nelydimą jokių garsų. Muzika – lyg gyvenimo oda. Ji priverčia mus pašiurpti, prakaituoti, nurausti ir net išsigąsti… Muzika yra galia: ji (muzika) gali statyti ir griauti, kurti pesimizmo ir nevilties prarają, ji taip pat gali mus prikelti naujam gyvenimui ir sugrąžinti kasdienį džiaugsmą.

Dar 1909 m. Adomas Jakštas rašė apie M. K. Čiurlionio požiūrį į meną, taip pat ir į muziką: „Mat tas naujasis menas, anot pono Čiurlionio, turi skrajoti nepasiekiamose paprastai akiai visatos miglose, turi ieškoti panašumo tarp dalykų, visai nepanašių, turi viršmenišku tiltu jungti tokias sritis kaip tapyba ir muzika.“

Antrinant Čiurlioniui galima teigti: kaip negalima akimis girdėti, o ausimis matyti, lygiai taip pat negalima muzikos išreikšti paprastais žodžių junginiais.

Muzika yra kalba. Kodėl? Kalbėjimo metu bendraujame, mąstome, išsaugome ir perduodame informaciją. Dažniausiai tai darome taisyklingai išdėlioję žodžius sakinyje. Kalbos pagalba yra reflektuojamas pasaulis ir perduodama informacija apie jį. Nors kalba yra pirmoji veržimosi į mokslą pakopa. Per kalbą atsiranda tikėjimas atrasta tiesa, tačiau kalba racionalizuoja mintis ir disciplinuoja kalbančiuosius, o muzika išlaisvina kalbai nepavaldų jausmų žodyną.

Muzika yra kita kalba ir ji kaip ženklų sistema padeda mums tarpusavyje be žodžių suprasti vienas kito jausmus…

Linkiu visiems malonaus muzikos klausymo!

Daugiau doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstų galite perskaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Šiame archyve skelbiami per 2002–2017 metus parengti ir Lietuvos bei užsienio leidiniuose publikuoti, meno renginiuose ir knygose pristatyti doc. dr. R. Venckaus kritikos straipsniai. Primename, kad apie šios rubrikos autorių, jo meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Į viršų