Keli žvilgtelėjimai į praėjusį laiką
Prieš pustrečių metų straipsnyje „Susitikimas su angelais“ („Šiaulių naujienos“ 2014-12-06) afišavau, kad rudenį Šiauliuose lankytojams duris atvėrė Angelo muziejus, kad jo vitrinose „sutūpė angelai iš 24 pasaulio šalių“, kad vieni jų „atskrido“ iš Lenkijos, Čekijos, Portugalijos, kiti – iš JAV, Australijos, Indijos, Meksikos, net iš Venecijos, o tamsiaodis – iš Kipro...
Ir dar: „Angelo muziejų įsteigė (žinoma, ne be tėvų pagalbos) ir jam vadovauja Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto pirmakursis, buvęs J. Janonio gimnazijos auklėtinis Rytis Milkintas.“ Matyt, todėl muziejaus ir pirmosios parodos atidarymo jame proga susirinkę lankytojai „dėmesį nukreipė į šeimininko/direktoriaus iš ąžuolo ar liepos išskaptuotus angelus. O daugiausia pamąstymų ir įvairiausių minčių tądien sužadino per patį abitūros egzaminų karštymetį Ryčio išdrožtas angelas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė ir susirūpinęs, ir kažkuo nepatenkintas, gal rūstokas ar net kiek pyktelėjęs“...
Muziejaus atidaryme dalyvavusi Maskvos pozityvių technologijų ir konsaltingo instituto prof. Liudmila Lebedeva, angelų kolekcionierė, tą vakarykščio abituriento meno kūrinį pavadino angelu-filosofu: „Jo mimikoje įprasminta nemažai dvilypumo, būtent, gimimo ir mirties, gėrio ir blogio, meilės ir nepakantos, apmaudo ir atleidimo...“
Straipsnio „Šiaulių angelo muziejus: iš kūdikystės į vaikystę“ (2015-09-11) poskyryje „Žavūs kūdikystės žingsneliai“ rašiau: „Kūdikystės amžius – pirmieji gyvenimo/gyvavimo metai. Mano akimis žiūrint, žengti du svarūs žingsniai.
Pirmasis – tai edukacinių programų kūrimas moksleiviams ir ikimokyklinių įstaigų 4–6 m. amžiaus ugdytiniams. Tuo tikslu pasirūpinta edukacinės erdvės pritaikymu mažiesiems lankytojams. Čia eksponatai sudėlioti pagal ikimokyklinukų ir mokyklinio amžiaus vaikų skonį. Antra, per praėjusius metus muziejaus kolekcija praturtėjo eksponatais-angelais iš keturių šalių: Argentinos, Japonijos, San Marino ir Ukrainos. „Atvykėlis“ iš Argentinos nepaprastas keliais požiūriais: kilmės istorija ir atsivežtu sertifikatu, kuris muziejuje pritvirtintas šalia šios neeilinės dovanos. Sertifikatas liudija, kad eksponatas atkeliavęs iš Buenos Airių „La Plata“ muziejaus. Tai muziejaus restauratorių profesionaliai atlikta XVIII a. Jėzuitų ordino misijos Argentinoje metu pagaminto Angelo kopija. Tokių kopijų pats nenusipirksi kad ir labai norėdamas.
Muziejų kiekybiniu, o ypač kokybiniu aspektu turtingesnį padarė keramikės Genovaitės Butkevičienės, lėlininkės iš Žagarės Aušros Petrauskienės, skulptorių Kęstučio Samalionio, Martyno Gaubo, Leono Striogos autoriniai darbai. Kiekvienas iš jų – originalus, nepakartojamas kūrėjas.
Mažojo jubiliejaus šventėje Rytis susirinkusiesiems dėkojo už širdingus linkėjimus, už jų akyse įžvelgtą nesumeluotą džiaugsmą, matytas šypsenas, gražių rudeniškų spalvų žiedus... Visa tai, Ryčio žodžiais tariant, įkvepia jį tolimesniems darbams, stiprina pasitikėjimą savimi, teikia fizinių ir dvasinių jėgų.“
Žvilgsnis į dabartį
Jei Angelo muziejuje buvote gerokai prieš metus, tai jau pats laikas naujai apsilankyti. Praėjusių metų gegužės mėnesį visa ekspozicija buvo perkelta į kur kas didesnę ir šviesesnę salę. Sukurta lankytojo dėmesį aneksuojanti erdvė: gelsvų, saulės spindulių atspalvį mėgdžiojančių patalpos sienų fone keliomis eilėmis išsirikiavusios žmogaus ūgio stačiakampės stiklo vitrinos smulkesniems eksponatams, jų tarpuose ant sienų pritvirtinti plokštuminiai parodos objektai...
Toks išdėstymas ritmingai vedžioja muziejaus lankytoją nuo vienų vitrinos eksponatų prie kitų, palikdamas laiko ir akims pailsėti, ir pamąstymui. O salės gale ant stiklo kubų ar tos pat medžiagos varpo pavidalo stovų išdėstyti autoriniai stambesnio formato angelai. Tos stiklo vitrinos ir stikliniai stovai tarsi imituoja permatomą, skaidrią dangaus sferą, į kurią kyla ar iš jos leidžiasi gausybė įvairiausių angelų. Atrodo, kad ir pats atsiduri tame judesyje...
O palei langą išrikiuoti smėlio spalvos staliukai edukaciniams užsiėmimams vesti kviečia prisėsti ir dar sykį pasigėrėti aplinka.
Tačiau interjeras ne vienintelė muziejaus naujiena.
Tautodailininko, kryžių kalvio iš Radviliškio Stanislovo Špuko (už tradicinę kryždirbystę 2016 metais apdovanotas „Aukso vainiku“) sakralinės temos kompozicija tarsi išplaukusi iš mitologinių pasakojimų apie tris sferas: dangaus (simbolis – saulė), oro erdvės (paukščio ženklas) ir žemės (ją išreiškia augalo motyvas), kurios centre – po kryžiumi suklupę angelai.
Filosofiškai labai gili nežinomo XX a. Vakarų Europos dailininko reprodukcijos „Angelas su vaikais“ svarbiausioji detalė – tarsi pakabinamu tiltu (toks mūsų visų gyvenimas!) eina vaikai, kuriuos ranka prilaiko šalia oru sklendžiantis angelas. „Kokie turiningi pokalbiai mezgasi su vaikais – ikimokyklinukais ir pradinukais, apžiūrint šį eksponatą!“ – džiaugiasi muziejuje dirbanti Ryčio mama Daiva Milkintienė.
Pasidžiaugti ir pasidalyti pastebėjimais provokuoja ir gėlių tapytojos Antaninos Pukėnienės 2017 m. paveikslas „Angelas su balandžiais“, specialiai tapytas muziejui.
Netradicinis Ramutės Prikockienės iš Klovainių angelas. Jis pintas iš vytelių, rankose laiko paukštį – pagalbininko simbolį, papuoštas tradicinėmis saulutėmis. Toks šviesus ir lengvas akiai!
Kuršėniškis tautodailininkas, medžio drožėjas Raimondas Baškys muziejui padovanojo subtilių veido bruožų angelą, tarsi kviečiantį lankytoją pokalbiui mintimis apie gyvenimo sunkumus, angelo pagalbą prašant Dievą malonės.
Muziejuje ant žalsvo stiklo pjedestalo stovi ir pats naujausias (2017 kovo mėn.) pakruojiečio Eugenijaus Rimdžiaus darbas. Savitas, labai savitas šio medžio skulptūrų meistro angelas. Panarinta galva, stipriai primerktos akys ir sučiauptos lūpos, žemyn nuleistos rankos, pliktelėjusi kakta išduoda šį bevardį angelą kamuojančią nevienadienę širdgraužą. Jo susirūpinimą ir jaudulį pasąmonėje susiejau su popiežiaus Jono Pauliaus II mintimi, kad šiandien pakrikštytieji didesnėje Europos dalyje sparčiai praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai – jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos.
Matyt, todėl muziejuje šalia pastatytas kito pakruojiečio tautodailininko Pranciškaus Miežio sukurtas angelas, kuris prie krūtinės tvirtai rankomis apglėbęs laiko žmogų, stengdamasis apsaugoti jį nuo suklupimų, gyvenimo klystkelių. Ar pavyks? Vilties teikia žemai, prie abiejų angelo kojų prigludusios žydinčios gėlės, kurios nuo neatmenamų laikų pačiomis įvairiausiomis prasmėmis siejamos su žmogaus gyvenimu: vienos simbolizuoja Dievo meilę, pasaulio išganymą, sugrįžusią laimę, kitos – paguodą ir viltį, išgydymą nuo dvasinės neregystės, dar kitos savo simboline kalba primena atgailą, sielos ir maldos vienovę... Kadangi P. Miežio skulptūros gėlės – tik apibendrinta kompozicijos detalė, tad ir simbolinės prasmės šiuo atveju visos tinka.
Tarp kitų naujųjų muziejaus eksponatų patraukliai atrodo panevėžiečio medžio drožėjo Arvydo Petrulio, P. Galaunės ir L. Šepkos premijų laureato, dovanotas angelas – polichrominė skulptūra. Kaip yra sakęs pats tautodailininkas, spalvinti medžio skulptūras – jam tas pat, kaip ir piešti, tik čia reikią labiau suderinti spalvas. A. Petrulio angelas nudažytas švelniai žydra (pasitikėjimo ir patikimumo, ramybės ir amžinybės simbolinės reikšmės) ir gelsva (kilnumo, darnos, tiesos ir harmonijos prasmės) spalvomis. Šis angelas skiriasi iš kitų ir tuo, kad krūtinės srityje nupieštas baltas drugelis – nešantis žinią ne tik apie amžiną džiaugsmą, bet ir jo trapumą, gyvenimo nepastovumą bei prisikėlimo/atgimimo idėją. Drugelio motyvas be galo gražiai derinasi su paties angelo sargo filosofine prasme, kaip ir paukščiukai – dvi papildomos skulptūros detalės, turinčios ne vieną perkeltinę reikšmę – žmonių gerovės sargo, dvasinio pakilimo ir įkvėpimo, amžinumo išsaugojimo...
Taigi, kiekvienu muziejaus eksponatu galima gėrėtis ne tik kaip nepakartojamo grožio meno kūriniu, bet ir filosofinėmis prasmėmis. Ir dar yra dėl kai ko nustebti. D. Milkintienė atkreipė dėmesį į panevėžietės Alfredos Petrulienės paveikslą, kurio antroje pusėje autorės užrašyta dedikacija su komentarais: „Angelas skutinėjimo ir minimalistine tapybos technika pavaizduotas ant šimtametės kirviu rankomis tašytos medžio lentos iš dūminės Bajoriškių kaimo gryčios Panevėžio raj.“
Trečioji naujiena yra be galo netikėta, stulbinanti. Ji apie anoniminius dovanotojus. D. Milkintienė rodo ant palangių išdėliotų vidutinio dydžio angelų figūrų. Kiekviena jų vis kita. Ištisa kolekcija. Muziejui jas atnešė ir padovanojo vyras ar moteris, nenorėjęs (-usi) ne tik savo pavardės pasisakyti, bet ir pats (-i) pasirodyti.
Savo pavardes nutylėjo ir dvi moterys, atnešusios nemažą maišiuką skulptūrėlių su užrašu „Muziejui“.
„Tikime, kad šalia anonimiškai dovanotų eksponatų visada sklandys Gerumo angelas, savo sparnais paliesiantis kiekvieno muziejaus lankytojo akis, rankas, širdį... Nuoširdžiausiai linkime ir tikime, kad tasai Gerumo angelas kitų žmonių rankomis atsidėkos Geradariams“, – sako muziejaus direktorius Rytis.
Požvilgis į būsimąjį laiką
Kur to būsimojo laiko pradžia? Manau, kad ji jau prasidėjo.
Kaip rodo šių metų R. Milkinto – 2014 metų Stanislovo Riaubos vardo premijos nominanto už geriausias medžio skulptūras – personalinių parodų geografija, Šiauliuose „gimę“ jo angelai pagal projektą „svečiavosi“ Juozo Grušo memorialiniame muziejuje Kaune (kovo 7–kovo 31), gegužės mėnesį – Bauskės pilies muziejuje (Latvijoje), o birželį – Platelių dvaro sodyboje...
Nesiteiravau Ryčio, ar jis, pristatydamas savo kūrinius žemaičiams ir latviams, pasakojo jiems, kad jau 18 metų buvo priimtas į Tautodailininkų sąjungą, kad tuomet labai džiaugėsi, jog solidaus amžiaus jos nariai į savo būrį priėmė be galo nuoširdžiai, it savo sūnui linkėdami kuo geriausios kloties.
Žinodama Ryčio kuklumą, abejoju, ar pasisakė, kad dar tais pat metais buvo priimtas į Tarptautinę muziejų tarybą (ICOM), kurios tikslai – skatinti ir remti muziejų steigimą ir profesinę veiklą, skleisti supratimą apie muziejų funkcijas ir vaidmenį tarnaujant visuomenei; organizuoti įvairių šalių muziejininkų bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą; remti visų šalių muziejininkų interesus; plėtoti muziejininkystės mokslą.
Taigi, R. Milkinto narystė ICOM įtvirtina Angelo muziejaus statusą, suteikia teisę dalyvauti savo šalies nacionalinio komiteto veikloje, teikia galimybių pasirinktinai gilinti bei plėsti kompetencijas tarptautinių komitetų veikloje, nemokamai gauti informacinius bukletus ir kitus nariams skirtus leidinius bei naudotis teise nemokamai lankyti viso pasaulio muziejus.
Periodinėje žiniasklaidoje, aprašant Šiaulių angelo muziejų ir personalines jo direktoriaus parodas, priminta, kad muziejaus kolekcija pasipildo ir paties įkūrėjo R. Milkinto drožtais angelais, kuriems būdinga savita stilistika – angelas vaizduojamas kaip žmogus, naudojama polichromija, kapotinė technika ir pan.
Kalendorinių metų pradžioje „Šiaulių naujienose“ publikuota, kad artimiausioje ateityje Rytis planuoja sukurti skulptūrą „Angelo vaikystė“. Ryčio žodžiai: „Angelas bus vaizduojamas besisupantis ant medinio arkliuko, nes būtent toks vaikystės simbolis man pirmiausia atėjo į galvą.“ Tas angeliukas „linguojasi“ muziejuje. Neabejoju – jis bus be galo mylimas tų edukacinių užsiėmimų dalyvių, kurie dar visai neseniai suposi ar ir dabar tebesisupa ant pavažėlėmis „pakaustyto“ arkliuko.
Gana sudėtingas prasminiu aspektu pasirodė vienas naujausiųjų Ryčio darbų: iš senų seniausios lentos su buvusių vinių pėdsakais padarytas nemažas įstiklintas langas, o ant rėmo viršutinės dalies sėdi angelas. Kompozicijos simbolinės prasmės autorius neskubėjo aiškinti, t. y. nenorėjo primesti savo matymo. Svarsčiau: langas – įstiklinta vieta šviesai įeiti, galimybė žmogui pasaulį matyti, žinoma, ir tamsai prasiskverbti. Tai tiesioginė prasmė.
O kokia perkeltinė? Tamsa mintyse asocijuojasi su nežinojimo ir neišmanymo, dvasinio kvailumo, dorovinio neišsivystymo ar nuosmukio, nelaimės, net mirties prasmėmis. Pamažu aiškėja, nuo ko tasai angelas pasiruošęs saugoti žmogų – langas skiria sakralią ir pavojingą svetimą erdvę, tai riba, kurią peržengus tyko pavojai...
Kur tie ateities vizijų daugtaškiai, minimi straipsnio pavadinime? Atsakau: nė po vieno pasakojimo iš skyriaus „Požvilgis į būsimąjį laiką“ negalima dėti taško: vienu daugtaškiu baigiu mintis apie surengtas parodas, kitu – naujausių Ryčio meno kūrinių aprašymą, trečiu – publikacijų apie Angelo muziejų ir jo direktoriaus veiklas vardijimą...
R. Milkintas „Angelo vaikystė“.
ANGELO MUZIEJAUS nuotr.
Angelo muziejaus ekspozicija.
ANGELO MUZIEJAUS nuotr.
P. Miežis „Angelas su vaiku“.
ANGELO MUZIEJAUS nuotr.
E. Rimdžius „Angelas“.
ANGELO MUZIEJAUS nuotr.
R. Milkintas „Pasaulis lange“.
ANGELO MUZIEJAUS nuotr.
