facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais klausimais apie šiuolaikinį universitetinį mokslą kalbasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene.

Prieš trejetą metų persikėliau gyventi į Vilnių. Aktyviai įsiliedamas į sostinės akademinę bendruomenę susipažinau su doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene. Mūsų dalykinė pažintis plėtojosi susitinkant ir bendraujant mokslo renginiuose, apskrito stalo akademinėse diskusijose, o kai kada net vienas kito teiraujantis patarimo skirtingais profesiniais klausimais.

Mane visada domino kolegės požiūris į šiuolaikinį mokslą ir numatomas jo perspektyvas. Tad prieš pateikdamas skaitytojui mūsų išsamų pokalbį, noriu glaustai supažindinti su mano pašnekovės biografija.

Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė – biomedicinos mokslų daktarė, socialinių mokslų docentė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė. Nors Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė turi edukologinį, biologinį išsilavinimą, bet nuo savo karjeros pradžios domėjosi komunikacija.

Šia tema aktyviai skaitomos paskaitos studentams ir įmonėms ją vedė prie fakulteto, ruošiančio komunikacijos specialistus, vadovo darbo. Išsilavinimo platumas tapo pagrindiniu privalumu plėtojant tarptautinius ryšius ir užtikrinant bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo. Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė išleido keturis technologijų vadovėlius mokyklai, vartojimo kultūros vadovėlį mokytojams ir dvi etiketo knygas tiems, kam įdomi dalykinė komunikacija. Skaitė paskaitas 15-oje aukštųjų mokyklų, 9-iose pasaulio šalyse.

– Viešojoje erdvėje labai daug pastebiu kritikos, adresuotos mokslui, studijoms, išsilavinimui ir jo naudai. Dažnai, nors mano manymu, ne visada pelnytai, universitetai kaltinami nekokybe, neverslumu, nešiuolaikiniu požiūriu ir panašiai. Tikriausiai ir jūs pastebėjote, kad Švietimo ir mokslo ministerijos planuose labiausiai deklaruojamas universitetų jungimas. Ši deklaracija kelia daugiau sumaišties ir nesusikalbėjimo, ištisas pasipiktinimų ir susipriešinimų audras. Kadangi turite daug patirties edukologijos srityje, tad aš noriu jūsų pasiteirauti, kaip regite dabarties Lietuvos aukštojo mokslo kraštovaizdį? Ar tikrai mūsų aukštojo mokslo sistema yra tiek apgailėtina, kad ją reikia bet kokia kaina galutinai sunaikinti? Ar universitetų jungimo žingsnis yra būtinas ir pirmasis norint žengti tikrosios kokybės ir net tarptautinės konkurencijos link?
– Situaciją galėčiau vertinti iš dviejų pusių – kaip edukologė ir kaip komunikacijos specialistus rengiančio fakulteto dekanė. Vienas klausimas yra kaip pagerinti studijų kokybę Lietuvoje, o kitas – kaip politikai geba šį siekį iškomunikuoti.

Pastarasis, beje, sukelia daugiausia visuomenės nepasitenkinimo, nes visuomenė girdi tai, kas jai yra sakoma. Jei yra sakoma, kad tikslas yra sumažinti universitetų skaičių, žmonės tai ir girdi. Visgi tai yra viena iš šiuo metu pasirinktų priemonių, o priemonę skelbti vien tik kaip tikslą nėra teisinga. Svarbu yra, ne tik ką  darome, bet ir tai, kaip tai pateikiame.

Manau, kad Vyriausybė žvelgia į šį reikalą ūkiškai, ar verta išlaikyti ir investuoti į mažai studentų parengiančius universitetus. Jie galvoja – junkime ir stiprinkime tai, ką turime geriausio.

Tačiau pažvelkime į šį klausimą iš kitos pusės. Universitetai buvo priversti tapti paslaugos pardavėjais, konkuruoti dėl studentų skaičių, nes nuo jų priklauso studijų finansavimas. Tad šalia studijų kokybės prisidėjo studijų marketingas, reklama ir baimė išnykti. Vietoje laisvės kurti inovacijas, mokslininkai tapo ir studijų ,,pardavėjais“.

Šiomis sąlygomis jau nėra aiškus universiteto tapatumas, kas jis yra, kokia jo misija. Prie šio svyravimo prisideda švietimo politikos įgyvendinimo institucijų požiūris ,,jūs nepakankamai geri“. Nesvarbu, kad universitetai patenka į 2–5 procentus geriausių pasaulio universitetų skaičių, vis tiek jie nepakankamai geri. Nevertinamas, plakamas žmogus sunkiai pasiekia gerų rezultatų. Visuose universitetuose yra gerų ir žemesnės kokybės programų, puikių ir mažiau gerų dėstytojų. Stojantieji taip pat skirtingi. Lengva dirbti su stipriais studentais, bet pabandykime paruošti gerus specialistus iš silpnesnių. Todėl skaičiai kartais negali būti kokybės rodikliu. Tad jei mūsų politikai imtųsi remti, stiprinti universitetus, jais didžiuotis ir rūpintis, tada net ir sujungimas atrodytų kaip logiška universitetinio mokslo stiprinimo priemonė.

– Šiuo metu vadovaujate Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultetui. Gana gerai matote ne tik savo akademinio padalinio, bet ir viso universiteto, kuriame dirbate, situaciją, tad noriu paklausti, kaip, jūsų manymu, vykdoma reforma lems Vilniaus Gedimino technikos universiteto struktūros, studijų ir mokslo kokybę?
– Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra stiprus ne tik reitinguose. Tai, kad patekome į 2,1 procento geriausių sąrašą nėra ,,popierinis“ faktas. Dirbant viduje jaučiasi, kad dirbi šiuolaikinėje, tarptautinėje, aukštus reikalavimus tiek studijų kokybei, tiek dėstytojams turinčioje aplinkoje. Per pastaruosius metus VGTU iš esmės atsinaujina iš vidaus, vykdomos pertvarkos bene visose universiteto veiklos srityse. Tai nuteikia labai optimistiškai.

Ši pertvarka turės daugiau reikšmės mūsų kaip aukšto lygio universitetui, nei pertvarka Lietuvoje, nebent pastaroji pasisuktų produktyvia linkme, būtų atsisakyta finansavimo pagal studentų skaičių, pradėta pripažinti dėstytojus, mokslininkus kaip svarbią visuomenės dalį, būtų pakelti dėstytojų atlyginimai, sumažintos kontaktinės valandos, palikta daugiau laiko mokslinei veiklai.

Studijų kokybė priklauso nuo daug ko, tačiau labiausiai nuo konkretaus dėstytojo, mokslininko kompetencijos ir noro dirbti, taip pat nuo studentų pasirengimo bei atsakomybės.

Atsisakius universitetų finansavimo, kuris priklauso nuo priimtų studentų skaičiaus, universitetai būtų linkę daugiau bendradarbiauti, užuot konkuravę. Universitetai stengtųsi pritraukti tik geriausius studentus, nes nebūtų prasmės priimti daugiau, nei numatyta. Atlyginimų padidinimas leistų lengviau pritraukti stiprų jaunimą rinktis doktorantūros studijas ir likti dirbti universitete. Dėstytojai galėtų dirbti vienoje institucijoje, nesibaimindami dėl šeimos išlaikymo ir daugiau laiko skirdami mokslinei veiklai.  

Šiuo metu VGTU darbuotojų apmokėjimo sistema skatina dėstytojų mokslinį darbą, net ir dirbant viename universitete galima uždirbti dvigubai. Tačiau kai kurių sričių mokslininkų labai trūksta, todėl universitetams dėl geriausių tenka konkuruoti.

– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?
– Kūrybinės industrijos – meno, technologijų ir komunikacijos sintezė. Tai integruotos kelių krypčių studijos ir tokių rasis vis daugiau, kadangi tarpdalykinių kompetencijų reikalauja šiandieninė rinka.

Mūsų studentus darbdaviai vadina žmogumi-orkestru. Jie supranta komunikaciją ir marketingą, yra įvaldę informacines technologijas, turi meninį supratimą, toks išsilavinimas atveria duris į labai skirtingas veiklas.

Mūsų studentas geba parengti komunikacijos planą ir jį įgyvendinti, gali sukurti trumpus vaizdo siužetus ir rengti tekstus medijoms, valdyti socialinius tinklus, kurti reklaminius ir meninius vizualus – nuotraukas, plakatus, filmus.

Dažnai įmonės šias paslaugas perka iš skirtingų įmonių, o mažoms įmonėms tai – problema. Todėl kūrybinių industrijų absolventas yra labai paklausus. Linkedin duomenimis, 87 procentai mūsų kūrybinių industrijų absolventų dirba pagal specialybę, įskaitant ir užsienyje įsidarbinusius. Vis daugiau pasuka į marketingo sritį, daugelis dirba nepriklausomais kūrėjais, vadovauja savo įkurtoms įmonėms.

Rengiant kūrybinių industrijų žmones svarbu būti visuomet priekyje, stebėti, kas vyksta rinkoje, kokios tendencijos visose kūrybinių industrijų sferose. Mūsų studentai yra įvaldė IT įrankius, turi ,,techninį geną“, kuris leidžia iškilti konkurencijoje su kitų universitetų kūrybininkais. VGTU Kūrybinių industrijų studentai susipažįsta su žurnalistika, kino, teatro, muzikos industrija. Šios sritys kinta ypač greitai, todėl svarbus yra praktikų profesionalų dalyvavimas studijose, taip pat mokslinio diskurso plėtojimas, moksliniai tyrimai kūrybinių industrijų srityje.

– Dažnas žmogus suglumsta viešojoje erdvėje išgirdęs naujos studijų programos arba mokslo šakos pavadinimą. Kaip jūs, būdama edukologijos mokslo atstovė, vertinate mokslą ir studijų programas reprezentuojančius keistus naujadarus? Kiek šie naujadarai yra būtini ir kiek jie atspindi dabarties gyvenimo tempą, vartojimą, vertybinius pokyčius, o kiek jie yra tiesiog mados reikalas?
– Po penkerių metų bus reikalingi darbuotojai darbo vietoms, kurių šiuo metu nėra, o daugelis esamų darbo vietų, ypač tų, kurios skirtos pasikartojančių operacijų vykdymui, išnyks. Naujos ir negirdėtos studijų programos rodo, kad universitetas žengia koja kojon su laiku, analizuoja futuristines prognozes ir stengiasi parengti jaunimą būsimai darbo rinkai ir tuos, kurie tą rinką kurs. Darbo rinka keičiasi, daugelyje darbo vietų reikalingas tarpdisciplininis požiūris, o kartais ir kelių sričių žinios, specifikos išmanymas. Taip technologijų, meno ir komunikacijos sankirtoje gimė kūrybinės industrijos. Taip gimsta inovacijos ir nauji produktai.

Todėl ir studijos bei jas reglamentuojantys dokumentai turi persitvarkyti. Pvz. tarpkryptinės studijų programos yra skatinamos tik žodžiais, nes norint tokią užregistruoti, tenka ją registruoti kažkurioje konkrečioje studijų kryptyje, o tai reiškia ir ,,įsprausti“ į tos krypties programų reikalavimus.

Turi atsirasti ne tik tarpkryptinės studijų programos, bet ir tarpkryptinės šakos studijų klasifikatoriuje. Pavyzdžiui, mes, registruodami konceptualiai naują renginių inžinerijos bakalauro studijų programą, Studijų kokybės vertinimo centre susidūrėme su šia problema. Renginių inžinerijos programa apjungia statybą (scenų konstrukcijos), mechaniką (scenų mechanizmai), elektroniką (apšvietimas ir įgarsinimas), vadybą, technologijas ir meną. Būsimas renginių inžinierius turi išmanyti pramogos kūrimo, masių valdymo psichologiją, gebėti daryti apšvietimo estetinius ir techninius sprendimus, suprasti žmonių saugą.

Žinoma, jis turi žinoti ir pačią esmę:  gebėti daryti inžinerinius sprendimus, susijusius su scenų konstrukcijomis, apšvietimu, garsu, vaizdu, scenos efektais. Šią programą užregistruoti pavyko, tačiau tai bendrosios inžinerijos kryptis, oficialiai tai – ne tarpsritinė programa.

Kita vertus, net ir konkrečiose vienos krypties studijose turi būti daugiau vietos skirta vadinamiesiems perkeliamiesiems gebėjimams, komunikacijos, lyderystės, kūrybiškumo, verslumo, kritinio mąstymo, o svarbiausia mokymosi mokytis. Tai nuolat girdime iš darbdavių.

Profesija visam gyvenimui – senstantis požiūris, jaunimas linkęs darbus keisti, išbandyti naujas sritis, todėl svarbiausiu tampa gebėjimas prisitaikyti, sugebėjimas greitai išmokti, vystyti tarpkultūrines kompetencijas ir kūrybiškumą. Tai, ką kartais vadiname charakteriu, galima išsiugdyti. Galima išsiugdyti platų požiūrį, gebėjimą kalbėti lygiai taip pat gerai, kaip ir dirbti savo profesiniame lauke.

– Taigi, jūsų vadovaujamame fakultete vykdomos gana naujoviškos ir daug kam nesuprantamos renginių inžinerijos studijos. Kokia šios studijų programos koncepcija? Kokių kompetencijų studijuojantieji gali įgyti ir kokioje srityje jie galėtų darbuotis?
– Renginių inžinerijos studijų programa – visiška naujovė Lietuvoje – buvo sukurta išimtinai su šios srities profesionalais. Kartu kūrę programą renginių inžinerijos programos studentus nuo pat pirmojo kurso globoja ,,Scenos techninis servisas“, ,,Mex pro“, ,,Baltijos prodiuserių grupė“, menų fabrikas ,,Loftas“, ,,Džiazo galerija“, pirotechnikos ir fejerverkų įmonė ,,Blikas“, įmonė ,,Prezentacijų spektras“.

Visi mūsų programos globėjų tarybos nariai sutinka – scenos inžinierių vadybininkų labai trūksta, todėl šios programos absolventų labai laukia. Kartu aptarinėjame studentų kiekvienų metų rezultatus, praktikos vietas, ne vienas studentas jau dirba šioje srityje.

Neseniai apsilankiau antrakursių paskaitoje, sėdėjau ir gėrėjausi – paskaita buvo panaši į profesionalų diskusiją, kurioje visi ieško sprendimų galimai atsirasiantiems apšvietimo trikdžiams organizuojant koncertą. Žavėjo jaunų žmonių užsidegimas, domėjimasis būsimu darbu, įsitraukimas mokantis.

Paklausiau vienos merginos: ,,O jūs taip pat galvojate dirbti scenos inžniere?“ Ji nustebusi atsakė: ,,O kaipgi!“

Studentams dėsto ne tik žinomi profesoriai, bet ir pripažinti scenos garso ir apšvietimo  profesionalai –Valdas Karpuška, Norvydas Birulis, studentus kuruoja žinomas renginių organizatorius Davidas Buvšteinas. Renginių rinka plečiasi, žmonės linkę vis daugiau išleisti pinigų savo potyriams, tad darbo šioje srityje tikrai atsiras.

Svarbią vietą renginių inžinerijos studijose užima praktika. Kiekvienais metais antro kurso studentai su dėstytojų ir profesionalų pagalba organizuoja tradicinį „Atlantidos“ festivalį, kuriame įrengia net kelias scenas, kviečia jaunus kūrėjus koncertuoti, eksponuoti savo darbus istorinio Tiškevičių dvaro rūmuose, grožėtis ekspozicijomis tik vienam savaitgaliui atgimusiuose istoriniuose rūsiuose.  2018 metų kovo mėnesį Kūrybinių industrijų fakultetas ir vėl kvies vilniečius ir miesto svečius į „Atlantidą“, kurią organizuos kartu renginių inžinerijos, pramogų industrijų ir kūrybinių industrijų studentai.

– Iš šiuolaikinio mokslo ir studijų labai dažnai reikalaujama glaudaus santykio su verslu. Man neretai kyla klausimas apie tai, ar į mokslą ir studijas galima žvelgti vien tik iš verslo perspektyvų. Kas ir kiek moksle bei studijose gali būti vykdoma ir matuojama vadovaujantis versliniais principais, verslo logika? Ar mūsų diskusijos akiratyje atsidūrusi renginių inžinerijos studijų programa yra glaudžiai susijusi su verslu? Gal galėtumėte apžvelgti šias sąsajas, ryšius ir netgi takoskyras.
– Renginių inžinerijos programa būtent ir yra mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdys. Šioje srityje atsiveria galimybės ne tik kartu rengti scenos inžinierius, bet ir atlikti besiplečiančios pramogų industrijos mokslinius tyrimus.

Visgi universitetinės studijos negali būti vien specialistų kalvė. Mokslinių teorijų žinojimas, mokslinio požiūrio turėjimas yra didelis privalumas ir tai suteikti yra universiteto misija.

Verslas neretai į universitetinį išsilavinimą žiūri amatininkiškai: ,,To reikės, o šito – niekada, todėl be reikalo kišate studentams į galvas.“

Parengti profesijai gali profesinė mokykla, dar geriau – kolegija, tačiau suprasti, kad tik tyrimais grįsta informacija yra vertinga, gebėti teoriją įgyvendinti praktikoje, o praktiką teoretizuoti – universitetinio išsilavinimo uždavinys.

Tad darbdavių kaltinimai, kad esą kai kurie studentai iš universitetų ateina nemokėdami elementarių pagrindų, yra nepagrįsti. Mokėjimas mokytis, prisitaikyti prie naujų situacijų, naujos aplinkos, greitai perprasti naują sritį yra jau seniai ne vien gražūs žodžiai Europos Sąjungos dokumentuose, tai šiandieninio absolvento realybė. To siekiame ir savo universitete.

– Žinoma, kad filosofija yra  visų mokslų motina. Iš filosofijos vystėsi ne tik humanitariniai mokslai, bet ir daug ką paveldėjo socialiniai. Šiandien, kai regime labai daug įvairių mokslo šakų, kai susiduriame su tokiais specialistais, apie kuriuos prieš dešimtmetį nieko net nežinojome, vis didesnis klausimas kyla apie ateities mokslo šakas ir studijų programas. Vienu metu atrodo, kad mokslo šakų kombinacijos vėl grįžta prie kažkokio bendrojo vardiklio, lyg vėl pasuka atgal filosofijos link, taip sujungdamos ir sukomplektuodamos gana skirtingus mokslus (pvz. kultūros studijas, vadybą, ekonomiką ir t. t.). Kita vertus, naujos specialybės ir naujos mokslo šakos dažniausiai yra provokuojamos technologijų inovacijų ir jų taikymo praktikoje. Viešumoje gausu diskusijų apie robotų technologijas, kurios daugumą specialybių išstums iš darbo rinkos (t. y. robotai palaipsniui perims tam tikrus mūsų darbus). Todėl noriu jūsų paprašyti įsivaizduoti ir pafantazuoti apie tai, kokios ateityje bus naujos specialybės. Kokių specialybių gali reikėti darbo rinkai ir koks vaidmuo teks universitetui?
– Jau dabar reikalingi biologai, išmanantys informacines technologijas ir programavimą. Jau dabar menininkai kuria skaitmeninius meno kūrinius, ,,mokydami“ kompiuterius. Jau dabar inžinerija yra skaitmenizuota. Tad žmonių, išmanančių bent porą sričių, ypač reikia.

Neseniai dalyvavau konferencijoje apie 4-ąją pramonės revoliuciją, kurioje buvo keliamas klausimas, ar ji jau prasidėjo.  Tikriausiai mažai yra tų, kurie dar nejaučia jos pasekmių. Industrializacija paliečia visas gyvenimo sritis, net ir paslaugų teikėjai, pardavimų vadovai turi išmanyti elektroninę prekybą, iš esmės keičiasi vartotojų elgsena, gyvenimo būdas, todėl kinta reklamos, marketingo ir kitos sritys. Technologijos leidžia daryti globalius sprendimus, nes išnyksta ribos tarp šalių, institucijų. Reikalingi moksliniai tyrimai, pagrindžiantys naujas teorijas, reikalingas ir filosofinis požiūris.  Universitetai jau gyvena ketvirtosios pramonės revoliucijos pulsu, rengdami Europos Sąjungos projektus, kurdami inovacijas ir netgi naujas mokslo kryptis.

Dėkoju už puikų pokalbį. Viliuosi, kad jūsų atsakymai išsklaidys ne vien tik mano, bet ir skaitytojų būgštavimus dėl dabarties ir ateities mokslo. Skaitytojams noriu priminti, jog tikiuosi sulaukti jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Taip pat primenu, kad įvairiais kultūros ir meno klausimais esu parengęs ne vieną publikaciją. Visos jos yra skelbiamos mano asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu

2017 07 20 08

Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė: „Universitetai jau gyvena ketvirtosios pramonės revoliucijos pulsu, rengdami Europos Sąjungos projektus, kurdami inovacijas ir netgi naujas mokslo kryptis.“
Remigijaus VENCKAUS nuotr.

Į viršų