Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus interviu apie kūrybiškumą, kuriame pašnekovas kūrybiškumą prilygina placebui ir iliuzijų vaikymuisi. Prie šios temos grįžtame labai ne įprastu būdu. Savo žinojimą ir idėjas doc. dr. R. Venckus pasitikrina rengdamas interviu su Vilniaus Gedimino technologijų universiteto Kūrybinių ir kultūrinių industrijų fakulteto dėstytoja, knygų šiuolaikinio kūrybingumo tema vertėja lektore Jovile Barevičiūte.    

Jau trečius metus gyvendamas Vilniuje, taip pat ir keliaudamas po Lietuvą, skaitydamas paskaitas šiuolaikinio kūrybingumo ir eksperimentinės fotografijos temomis sutinku labai daug kūrybingų žmonių. Vieni jų yra ypač sėkmingos kūrybos atstovai, kitiems sekasi ne taip jau ir sklandžiai. Tačiau viena suprantu, kad kūrybingumas lemia žmogaus kultūros progresą.

Jau pirmaisiais darbo metais K. Simonavičiaus universitete susipažinau su kolegomis iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto. Lietuvių kalbos instituto direktorei prof. dr. Jolantai Zabarskaitei suvedus su kolegomis surengėme pirmąjį tarptautinį kūrybinių industrijų turnyrą „Kitas“.

Tąkart susipažinau su Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene ir Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja doc. dr. Egle Jaškūniene. Po sėkmingai realizuoto projekto buvau pakviestas į prof. dr. Tomo Kačerausko „Kūrybos visuomenė“ (2014) bei Richardo Floridos „Kūrybinės klasės iškilimas“ (2015) knygų pristatymą.

Renginyje susipažinau su mano jau minėtos R. Floridos knygos vertėja J. Barevičiūte. Gausybė renginių, į kuriuos buvau kviečiamas pasisakyti, pokalbių prie kavos ir diskusijų el. paštu gausa mane paskatino parengti straipsnį-interviu su kolege J. Barevičiūte.

Su skaitytojais dalijuosi mintimis apie tai, koks yra šiuolaikinis kūrybingumas, kokios vyrauja kryptys ir studijos bei kokie yra organizuojami unikalūs kūrybingumą skatinantys renginiai, kokios sėkmės ir nesėkmės lanko kūrybingumo siekiančius žmones.

– Įprasta manyti, kad kūrybinių industrijų srities atstovo, kūryba plėtojančio menininko kelias yra vingiuotas, pikantiškai įdomus, niekada nevienodas ir nenuobodus. Jovile, papasakokite, koks yra jūsų, kūrybingumo klausimams neabejingo mokslininko ir dėstytojo, kelias. Kitą vertus žinau, jog jūsų kelias nebuvo tiesiogiai nutiestas link komunikacijos teorijų lauko. Jūs puikiai orientavotės žurnalistikos platybėse. Galiausiai manau, kad prie jos sugrįšite, galbūt net panašiu būdu, kaip ir aš, puoselėdamas savo puslapį „Kultūros kirtis“.
– Mano kelias kūrybinių industrijų link – labai ilgas ir neįprastai vingiuotas, kupinas ieškojimų, praradimų ir atradimų. Dar besimokydama dešimtoje klasėje svajojau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete ir tvirtai žinojau, kad atėjus laikui stosiu būtent į šią specialybę. Tai nestebino nei mokytojų, nei mano draugų – jie matė, kad man puikiai sekėsi kone visi humanitariniai dalykai ir įvairios popamokinės kūrybinių sprendimų reikalaujančios komunikacinės veiklos. Turėjau gerų būsimos žurnalistės duomenų ir kurpiau ateities planus, susijusius su televizija.

Man išties sekėsi – tuomet, 1999 metais, vykusiame rekordiškai dideliame konkurse žurnalistikos stojamuosius egzaminus išlaikiau puikiai ir užėmiau vieną iš pirmųjų vietų konkursantų sąraše, tačiau tai nedžiugino – susidarė įspūdis, kad šioje srityje vyrauja visiška eklektika, tarpdalykinis padrikumas ir, ilgai nelaukusi, atsiėmiau dokumentus.

Tada sekė ilgametės filosofijos studijos Vilniaus pedagoginiame (dabar – Lietuvos edukologijos) ir Vilniaus universitetuose. Jaučiausi esanti savose vėžėse, tačiau netikėtai įvyko tam tikras posūkis karjeros kelyje ir susiklostė situacija, kai turėjau kone nyčiškąja prasme perkainoti daugelį savo profesinių ir akademinių vertybių. Tai buvo nors ir labai sunkus, tačiau kartu ir ne mažiau produktyvus bei prasmingas laikas, suteikęs brandos man kaip mokslininkei ir kaip asmenybei. Netrukus prof. dr. Tomas Kačerauskas pasiūlė parengti keletą akademinių kursų naujosios Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybinių industrijų specialybės, startavusios 2008 metais, studentams. Sutikau.

Taip atsidūriau VGTU Humanitariniame institute (dabar – Kūrybinių industrijų fakultetas (KIF). Džiaugiuosi, kad čia ilgainiui su kolegomis sukūrėme perspektyvią kūrybinių industrijų studijų bazę ir pirmieji įdiegėme visiškai naują komunikacijos specialybės kryptį Lietuvoje.

– Esate kūrybinių industrijų teoretikė, dėstanti VGTU, taip pat esate puikios R. Floridos knygos „Kūrybinės klasės iškilimas“ vertėja. Gal galėtumėte papasakoti, kaip jūsų akademinių interesų akiratyje atsidūrė kūrybinių industrijų ir kūrybingumo problematika? Kodėl ir kaip pradėjote domėtis kūrybingumu? Juk išties ryžtis versti R. Floridos veikalą ir tokiu būdu koreguoti kūrybinių industrijų lauką nėra lengvai įveikiamas iššūkis.
– Viena vertus, kūrybingumo ir kūrybinių sprendimų reikalaujančios veiklos, kaip minėjau, man buvo artimos dar besimokant vidurinėje mokykloje. Tiesiog tai buvo įdomu, tai traukė savaime, todėl net nekėliau sau klausimų – kodėl. Tiesiog į tai pasinerdavau.

Be to, užaugau menininkų šeimoje: mano mama ir dabar jau šviesaus atminimo tėvas – jie abu buvo menininkai, kartu baigę Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir visą gyvenimą dirbę drauge. Tad 1990–2010-ųjų lietuvių menininkų aplinka ir visas tas nevienareikšmių kūrybinių vibracijų kupinas bohemos gyvenimas, tegul ir greta nesibaigiančių tėvų pokalbių darbo temomis, man buvo labai gerai pažįstamas ir artimas.

Savo akimis mačiau, kokiais visiškai neįprastais kūrybiniais impulsais kartais pulsuoja menininkų gyvenimas – sovietinės ideologijos sąlygomis daugelis jų, įskaitant ir mano tėvus, buvo tikrų tikriausios baltos varnos, kurių dažnai nesuprasdavo konservatyviai mąstanti tuometė visuomenė. Bet juk menininkas ir negali būti juoda varna ar pilka pelė – antraip, koks jis tuomet menininkas? Kita vertus, kalbant apie akademinę sritį, jau pačios aplinkybės susiklostė taip, kad sukūrus kūrybinių industrijų studijų programą VGTU ir 2012 metais įsteigus KIF, ir savaime teko, ir kartu norėjosi atrasti savo vietą teoriniuose kūrybingumo diskurso tyrinėjimuose bei įvairiose praktinėse kūrybinėse veiklose.

Kadangi buvau neblogai įvaldžiusi anglų kalbos vartojimą, neilgai trukus kolegos ėmė įkalbinėti į lietuvių kalbą išversti R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimą“ – akademinį bestselerį, tikrą kūrybinių industrijų bibliją. Turėti tokį veikalą lietuvių kalba ir išleisti jį universiteto, pirmajame įkūrusiame kūrybinių industrijų specialybę, buvo tikrų tikriausias garbės reikalas.

Supratau: knyga – solidžios apimties, parašyta neakademiniu, o veikiau eseistiniu stiliumi, tad man tai neabejotinai taps tikru iššūkiu. Visgi sutikau imtis šio darbo ir nepasigailėjau, nors vertimo darbai užtruko kone trejus metus ir pareikalavo didžiulių pastangų. Žinoma, jos atsipirko su kaupu – ši knyga yra viena iš gausiausiai cituojamų ne tik užsienio, bet ir lietuvių kūrybingumo tyrinėtojų darbuose, pradedant mokslo straipsniais ir baigiant jų rinktinėmis, monografijomis, vadovėliais.

Kitaip tariant, be R. Floridos kūrybinės klasės koncepcijos neapsieina nė viena kūrybingumui skirta mokslo konferencija, ši knyga nelieka nepacituota nė viename solidesniame akademiniame leidinyje ar nenurodyta aukštųjų mokyklų studentams skirtoje mokomojoje medžiagoje. Džiaugiuosi, kad ir verslo praktikai atkreipė dėmesį į šią knygą – jau ir Lietuvoje ji nurodoma pačių aktualiausių sėkmingo verslo plėtrai aptarti skirtų leidinių sąrašuose.

– Stabtelėkime ties šiuo momentu. Kuo R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimas“ yra ypatingas Vakarų pasauliui ir Lietuvai? Ar visi kūrybiškumo receptai yra tinkami mūsų kultūrai? O gal būt R. Florida nėra pirmasis ir vienintelis kūrybingumo guru lietuviškajame kraštovaizdyje?
– Kaip minėjau, R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimas“ – tai viena iš geriausiai pasaulyje žinomų daugiaaspekčiams kūrybingumo tyrinėjimams skirtų knygų, vienas iš didžiausio dėmesio Lietuvoje sulaukusių šios srities veikalų.

Žinoma, greta Johno Howkinso „Kūrybos ekonomikos“. Šios knygos taip pat negaliu nepaminėti – mano buvusių kolegų dr. Ramojaus Reimerio (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas) ir doc. dr. Rasos Levickaitės (anksčiau vadovavusi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui) rūpesčiu „Kūrybos ekonomika“ mūsų šalyje pasirodė netgi gerokai anksčiau nei 2015 metais dienos šviesą išvydęs R. Floridos veikalas – tai įvyko dar 2010 metais.

Dr. R. Reimeris ir doc. dr. R. Levickaitė, prieš septynerius metus J. Howkinso knygą išvertę į lietuvių kalbą, buvo pirmieji, atvėrę kelius Lietuvoje kūrybingumo diskurse dirbančioms pasaulinėms mokslo žvaigždėms.

Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi ir, palaikydama šias iniciatyvas, siekiu, kad šie, visai pagrįstai žvaigždėmis tituluojami autoriai, pagaliau ir patys atvyktų į Lietuvą su savo paskaitomis ir rengiamomis diskusijomis mokslininkams ir studentams.

Žinoma, kas dėl kūrybiškumo konceptų/receptų ir jų tinkamumo/pritaikomumo mūsų kultūrai – tai jau visai kitas klausimas. Kaip socialinių ir humanitarinių mokslų atstovė, galiu pasakyti, kad apie kokią veiklos sritį bekalbėtume, jokio vieno universalaus kūrybingumo ar kokio nors kito recepto nėra ir negali būti. Kiekviena visuomenė, tauta, kultūra yra labai savita, turinti savąjį mentalitetą, nulemtą esamų ir istorinių aplinkybių bei daugybės kitų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių faktorių. Mes, lietuviai, beveik prieš trisdešimt metų išsivadavę iš sovietinės ideologijos, vis dar esame kelyje į kūrybiškai, drąsiai, atvirai ir savarankiškai mąstančią visuomenę.

Deja, didelė mūsų visuomenės dalis yra beviltiškai įstrigusi postsovietinio konservatyvaus mąstymo raidos stadijoje. O konservatyvus mąstymas yra pats didžiausias kūrybiškumo raiškos trukdis, sunkiausiai įveikiama kliūtis kūrybiškumo plėtros kelyje.

Deja, tokia postsovietinio mąstymo diagnozė būdinga ne tik vyresniosios kartos atstovams, sulaukusiems 70–80 metų, bet net ir dar dvidešimties nesulaukusiam jaunimui, tegul ir be vargo gyvenančiam virtualiame „Facebooko“ ir „Instagramo“ pasaulyje. Žinote, nemaža dalis jaunuolių, atvykusių iš mažų provincijos miestelių ar kaimų, neretai mąsto daug konservatyviau nei šiuolaikinis septyniasdešimtmetis amerikietis. Ir tai sakau iš savo patirties, įgytos jau dešimtmetį kone kasdien akis į akį bendraujant su studentais.

Mes visi, mūsų visuomenė kaip socialinis vienetas kūrybiškumo link galime eiti tik vienu – konservatyvaus mąstymo atsisakymo ir jo sąmoningo laužymo – keliu. Išties nūdien atvirumas kūrybiškumui neretai būna tik suvaidintas, nemokšiškai imituojamas, siekiant būti madingam. Tačiau tai nėra tikrasis kūrybiškumas – tai tik nevykusi nevykusiai dėvima kaukė. Būti kūrybiškam – tai reiškia pirmiausia būti apdairiai drąsiu, tai neišvengiamai eiti prieš srovę, mesti iššūkį pilkai masei, protestuojančiai miniai.

Taigi man kūrybiškumas – tai apdairi drąsa. To išmokau iš savo gyvenimiškos ir akademinės patirties bei iš savo tėvų. Tačiau, žinoma, mes visi dėvime kaukes ir vienaip ar kitaip po jomis slepiamės, kaip savo Niekyje ir esme pastebėjo filosofas prof. habil. dr. Arvydas Šliogeris.

Kas dėl kaukių dėvėjimo – manau, tai nėra jokia blogybė, tačiau mano dėvima kaukė turi būti man organiška, man turi būti miela ją dėvėti, ji neturi it sunkiasvoris apdangalas slėgti nei mano veido, nei savasties – atvirkščiai, kaukės dėka turiu išlaisvinti tai, kas slepiasi po ja, po manuoju susikurtu įvaizdžiu – tai vienas iš subtilesnių kūrybiškumo raiškos aplinkkelių.

O kūrybiškumas dažniausiai ir eina ne tiesiais keliais, o vingriais aplinkkeliais. Tad nūdien užplūdus išpopuliarėjusio kūrybiškumo bangai, lietuviams linkėčiau bandyti išsilaisvinti iš postsovietinio konservatyvaus mąstymo gniaužtų, o ne imituoti tai, kas tariamai daro mus madingus vakarietiškos kultūros kontekste.

– Kūrybiškumas šiandien išties atrodo kaip panacėja. Nesutikau žmogaus, nenorinčio būti kūrybingu, nes kūrybingumas siejamas su sėkme. Tikriausiai dėl to VGTU organizuojate kūrybines dirbtuves jaunimui. Pristatykite renginį. Kas jį inspiravo, kokio tikitės rezultato? Kokie yra renginio favoritai?
– Taip, gegužės 18 dieną startuos pirmosios KIF kūrybinės dirbtuvės. Nesikuklinsiu – tai mano idėja ir iniciatyva. Džiaugiuosi, sulaukusi didelio palaikymo ir konstruktyvių patarimų iš kolegų. Šių dirbtuvių idėja mano galvoje gimė praėjusių metų vasaros pradžioje – manau, kad mūsų fakultetas turėtų turėti gražią ir, jei taip galėčiau išsireikšti, produktyvią tradiciją – kuo išsamiau ir suprantamiau supažindinti jaunimą su kūrybinėmis industrijomis. Supažindinti su tuo, kas yra tos, kaip įvardijote, nūdien panacėja tapusios kūrybinės industrijos, kuo jos svarbios šiandienei ekonomikai ir visuomenei, kokia jų vieta ekonominės pridėtinės vertės kūrime ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio mastu.

Mes, mokslininkai, menininkai ar verslininkai, siekiame kūrybinių industrijų plėtros, suprasdami šios jų generuojamos vertės svarbą, tačiau toji sėkminga plėtra neįmanoma tol, kol jauni žmonės negebės paprastai paaiškinti savo močiutėms, kas yra tos madingosios-mįslingosios kūrybinės industrijos ir „su kuo jos valgomos“.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų fakultetui į šias dirbtuves kaip kviestinius lektorius pavyko pasikviesti kino režisierių Donatą Ulvydą, televizijos žurnalistą Kristupą Krivicką, muzikos ir pramogų festivalių organizavimo grandą Algirdą Barniškį, prodiuserį Žilviną Žusiną, techninių scenos sprendimų asą ir verslininką Lauryną Paškevičių, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorių Kęstutį Šetkų, VDA profesorę dr. Ievą Kuizinienę, menininką, VDA profesorių Audrių Mickevičių, Kūrybiškos Europos biuro Lietuvoje vadovę Eglę Deltuvaitę ir daug kitų garsių savo srities profesionalų.

– Renginio programoje yra išskirta savita sekcija „Renginių inžinerija“. Kiek žinau, šis terminas yra sukurtas VGTU, taip pat veikia studijų programa tokiu pat pavadinimu. Gal galėtumėte skaitytojams papasakoti apie tai, kas yra renginių inžinerija ir kokia šios dalies programa? Apie ką bus diskutuojama ir studijuojama?
– Taip, išties, VGTU KIF renginių inžinerijos bakalauro studijų programa – pirmoji ir vienintelė Lietuvoje. Ši programa skirta tiems, kuriems nesvetimi matematikos, fizikos, informatikos mokslai ir kurie savo karjerą norėtų susieti su pramoginių renginių organizavimo veiklos sritimi. Renginių inžinerijos studijų programos centre – pramoginių renginių aptarnavimo, scenos įrangos, konstrukcijų, sistemų, specialiųjų ir videoefektų techniniai bei inžineriniai sprendimai.

– Viena iš renginio dalių yra kūrybos visuomenė. Kas vienija šios visuomenės dalyvius? Ko tikimasi iš šios visuomenės? Kuo ji savita ir šiuolaikiška? Kad ši visuomenė yra labai svarbi aiškinama gana storoje ir metodiškai detaliai išplėtotoje prof. dr. T. Kačerausko knygoje „Kūrybos visuomenė“. O gal ši visuomenė yra ne tiek mūsų laikmečio ženklas, o kiek pozityvi utopija?
– Kūrybos visuomenės konceptas kaip toks – tai, mano vertinimu, teorinis konstruktas, viena iš socialinių utopijų. Žinote, nors kiekvienas iš mūsų turime savyje tam tikrą kūrybingumo pradą (ką, beje, savo knygoje labai entuziastingai pabrėžia ir R. Florida) ar galimą užuomazgą, tačiau jo raiškos ir įveiklinimo laipsnis bei kokybė tikrai ne bet kuriuo atveju kaip rezultatą gali garantuoti kūrybos visuomenės atsiradimą.

Todėl, paprieštaraudama Floridai, sakyčiau taip: ne kiekvienas žmogus yra kūrybingas. Būti kūrybingam – tai ne tik turėti (atskleistą ar neatskleistą) kūrybingumo pradą; būti kūrybingam – tai maksimaliai įveiklinti savąjį kūrybingumą ir turėti aiškiai apčiuopiamus, regimus ar įvardijamus jo rezultatus. Tai įmanoma jokiu būdu ne masėms, o tik vienetams.

Tačiau, kaip bebūtų, kūrybos visuomenė – tai pozityvus ir optimistinis teorinis konstruktas, nubrėžiantis tam tikras gaires, išlaisvinančias ir įveiklinančias nestereotipiškai, nešabloniškai mąstančių individų idėjas vienoje ar kitoje veiklos srityje (pavyzdžiui, moksle, technologijose, mene ar versle) ir leidžiančias iš tų idėjų išgauti didesnės ar mažesnės pridėtinės (nebūtinai vien tik ekonominės) vertės.

Ir, patikėkite, tokių idėjų įveiklinimas, ypač nūdienėje Lietuvoje – tai jau būtų itin didelis žingsnis šiuolaikinės visuomenės kūrybiškėjimo procese.

– Šiuo metu į lietuvių kalbą verčiate kultinį Charleso Landry’o veikalą „Kūrybinis miestas: priemonės miestų novatoriams“. Kuo šis veikalas ypatingas? Kuo jis susijęs su jūsų organizuojamu renginiu? Ar ši teorija (kaip ir kiek) yra aktuali Lietuvai?
– Landry’o „Kūrybinis miestas“ – tai taip pat dar vienas kūrybingumo konceptas ir, beje, mano Ch. akimis žvelgiant, išties patrauklus. Šiuo atveju kūrybingumo taikinys – miestas. Svarbiausia – nei J. Howkinso, nei R. Floridos, nei Ch. Landry’o ar kitų autorių formuluojamų konceptų nevertinti kaip receptų, kuriuose negalima keisti jokių ingredientų.

Šiuos konceptus/receptus (o jie išties yra vertingi tiek akademiniu, tiek mokslo, tiek verslo, tiek meno požiūriais) galėsime sėkmingai įveiklinti, tik jei nebijosime jų improvizuoti ir pritaikyti konkretiems atvejams pagal konkrečias aplinkybes ir konkrečiomis sąlygomis.

Žinote, čia panašiai kaip improvizacijos virtuvėje, kai norisi nustebinti konkretų draugą pagal jo konkretų skonį ir konkrečius mitybos įpročius netikėtu, tačiau šauniu patiekalu. Šiuo atveju tam tikra prasme ir Vilnių ar kurį nors kitą miestą galime paversti kūrybiniu. Žiūrint, ko tuo kūrybiškumu sieksime ir ko iš jo tikėsimės atitinkamame mieste atitinkamomis socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Tad pernelyg nesureikšminkime kūrybingumo konceptų ir nebijome improvizuoti patiekalų receptais.

– Dėkoju už pokalbį. Puikios ir pagrįstos jūsų įžvalgos skatina kūrybingai reflektuoti save – kuriantį ir save – vartojantį kūrybos vaisius asmenį. Viliuosi, kad ateityje mūsų pokalbis galėtų būti pratęstas, kartu pristatant jūsų naujausius vertimus į lietuvių kalbą, organizuojamus renginius ir įgyvendintus tyrimus. Taip pat viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys ne tik liks su savimi diskutuojantys, bet juos aplankiusios papildomos mintys, klausimai ir pastabos bus išsakytos man el. paštu  Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinoti apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.

2017 05 11 03

Autoriaus nuotr.

Į viršų