Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką nuogas kūnas pasakoja apie mūsų socialinę tikrovę ir moralę? Kaip ir kiekvieną penktadienį, taip ir šį rubrikoje „Kultūros kirtis“ savo originaliomis kritinėmis įžvalgomis dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.

Šios savaitės tema nėra atsitiktinė. Būdamas garsus medijų meno ir kultūros tyrėjas doc. dr. R. Venckus taip pat kuria ir fotografijos meną. Ilgametė ir tarptautinėje arenoje pastebėta jo kūrybos sritis – vyriški aktai – vis dar kelia nuostabą Lietuvos žiūrovui.

Visai neseniai (2017 m. kovo 30 d.) menininkas savo meną pristatė ir analizavo K. Simonavičiaus universiteto viešų paskaitų ciklo „SMARTuni-moksliosios pramogos“ vienoje iš diskusijų su vilniečių publika. Panašus, penkiasdešimties klausytojų skaičius susirinko ir kitą dieną Kėdainiuose vykusiame renginyje „Nepatikėsite: lietuvių kalba gali išgelbėti pasaulį!“, kur doc. dr. R. Venckus skaitė pranešimą apie savo kūrybos ir kalbos sintezę.  

Šią savaitę, balandžio 5 d., paskaitoje Panevėžio fotografijos galerijoje doc. dr. R. Venckus taip pat pristatė savo aktų kūrybą. Pristatymui pasibaigus buvo atidaryta jo fotografijų paroda „Iš vaikinų gyvenimo“. Toliau pateikiame doc. dr. R. Venckaus kritines įžvalgas apie nuogą kūną šiuolaikinėje kūryboje bei savosios meno kūrybos personalinę analizę.

Nuogo kūno baimės
Nuogumo kultūros apologetais, iškrypėliais, išsigimėliais, ekshibicionistais ir panašiais epitetais apdovanojami asmenys, kurie vaikšto nuogi arba pakankamai drąsiai apnuogina savojo kūno dalis. Dažnas lietuvis, išvydęs meną, kuriame vaizduojamas nuogas kūnas, sutrinka ir nebežino kaip kūrinius vertinti, ar juos reikia toleruoti, ar priešintis menininko kūrybai.

Susidaro įspūdis, kad vienintelė įmanoma viešosios nuomonės tolerancija pastebima tik žvelgiant į antikinę, klasicistinę nuogalio figūrą. Šiek tiek pakantumo galima sulaukti ir tuo metu, kai menas demonstruojamas už uždarų galerijos durų ir vartojamas vien tik pačių galerijos kuratorių, menotyrininkų bei menininkų bendruomenės. Atrodo – ai, tiek to, tegul jie ten kuria ir patys žiūri...

Meno kūryboje nuogas kūnas nebuvo niekada vaizduojamas vien tik dėl savojo nuogumo. Ypač šiandien nuogumas yra prisodrintas socialiai angažuoto pasakojimo, konstatuojančio politines realijas, visuomenės vertybes, socialinės santvarkos pasikeitimus, tiesos paieškas, etc.

Pirmiausia nuogas kūnas meno kūrėjus traukia kaip darbui skirta medžiaga, antra – kaip netobula ir kintanti tikrovės materija. Viena vertus, mene kūnas gali būti atpažįstamas, antra vertus, jame įrėžti randai, neįprastai apšviestas raumenynas arba neįprastas kūno santykis su aplinkui egzistuojančiais daiktais jį  (kūną) paverčia daugiaprasmiu kultūros tekstu. Taigi mane labiausiai domina kūnas kaip daugiaprasmė pasakojimo priemonė.

Ar aš bijau nuogo kūno? Tikrai ne. Baimę panaikino dailininko grafiko bakalauro studijos. Teko gausiai studijuoti anatomiją, suvokti kūnų struktūras, o galiausiai net tiksliai nupiešti regimą kūną. Dailininkai puikiai supranta, kad norint nupiešti rūbu padabintą kūną, pirmiausia jį reikia detaliai išstudijuoti nuogą. Tik vėliau kūną galima aprengti ir dabinti rūbais.

Bakalauro studijų metu išvykau pagal mainų programą į Portugaliją. Studijos privačioje aukštojoje menų ir dizaino mokykloje (ESAD) buvo lydimos gausiomis piešimo paskaitomis. Šiandien aš juokauju sakydamas, jog man lyg medikui savo akimis teko matyti tiek nuogų moterų ir vyrų, pilvotų ir perkarusių, senų ir jaunų, kad jie visiškai manęs nebejaudina. Taigi tiek daug studijavus nuogą kūną, vargu ar šiandien iš vis įmanoma jo baimė...

Ne baimės, o susidomėjimo vedinas studijų metu nusprendžiau sukurti kelias aktų serijas. Pozavo draugai, kursiokai, pažįstami. Nė vieno jų ilgai neįkalbinėjau. Nors specialiai modelių neieškojau, tačiau jie patys mane susirasdavo.

Tikriausiai skaitantys šį mano straipsnį pagalvotų apie kokį nors nešvankų ir draudžiamą verslą. Tokios aliuzijos visiškai suprantamos ir įmanomos. Juk sovietmečiu kūnas buvo griežtai „išerotintas“. Seksas buvo kažkoks neįsivaizduojamas dalykas, o venerinė liga garantavo visuotinį pasmerkimą ir viešą pažeminimą. Tad natūralu, kad viskas, kas susiję su nuogumu ir seksu, egzistavo kažkur pogrindyje, už uždarų durų, marginalinėse kultūros zonose (pvz.  prostitučių ir homoseksualų aplinkoje, apie kuriuos nė trupučio nebuvo galima užsiminti ir garsiai diskutuoti).

O kaip nuogumas atrodė laisvoje Vakarų Europoje? Esu matęs dokumentinių įrašų apie tai, kaip prancūzų arba vokiečių šeimos kurdavo savo šeimyninius aktų albumus. Jauni vyrai pozuodavo su savo jaunomis žmonomis namie, fotostudijoje, gamtoje, vėliau tapę vyresni vėl pozuodavo ir taip kurdavo savo nuosavą fotografijų albumą.

Peršasi išvada, kur nėra visuotinai skiepijama baimė nuogumui, ten ir į nuogalių šeimyninius albumus buvo labai ramiai žvelgiama. Kriminalu nekvepėjo dėl to, kad šie albumai buvo skirti savo šeimos narių, artimiausių draugų vartojimui. Galiausiai, ši ne baimė buvo vienas iš daugelio faktorių, lėmusių ir nudistų bendruomenių Vakaruose kūrimąsi, kuris net ir šiandien davatkiškam lietuviui atrodo nesuvokiamas. Kaip ir šeimyninis albumas, taip gyvenimas nudistų bendruomenėje buvo savanoriškas ir sutartinis. Apie jokią prievartą net nereikia diskutuoti.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europoje būta ir pakankamai neigiamų nuogumo apraiškų. Žlugus imperialistinėms Vokietijos svajoms pasipylė pornografijos srautas. Pastebėtina, kad ir Didžioji depresija Amerikoje buvo paskatinusi savotišką pornografijos bangą. Iš dalies lyg priešpriešą negatyviai pornografijai vokiečiai pradėjo kurti ekspresionistinę dailę, literatūrą ir galiausiai – ekspresionistinį kiną. Ekspresionizme gausu vidinės dramos ir būties prasmės paieškų. Ekspresionistinis menas iš vartotojo reikalavo darbo smegenimis, kūnas kažkuria prasme tapo atitrauktas nuo dominuojančių pozicijų, o tai ir leido pasipriešinti bei valdyti pornografijos srautą.

Šiandien erotika, pornografija, nudizmas dažnai traktuojami tarytum jie būtų lygiaverčiai ir visiškai negatyvūs. Be abejo, ribos tarp erotikos ir pornografijos kaip niekad atrodo labai nusitrynusios, o nudizmas iškyla kaip pagunda užsiimti pornografijos gamyba. Tačiau nudizmo draudimas neapsaugo nuo pornografijos, o pornografijos draudimas – nesumažina jos vartojimo masto.

Su nuogumu susijusios įvairios asociacijos, raiškos, pomėgiai ir darbai reikalauja didesnio aiškinimo ir diskusijos negu žodelio „ne“.

Deja, šiandien Lietuvoje draudimas tapo normalia problemų sprendimo praktika. Tik kur jis veda? Paaiškinsiu: draudimu užlaikoma problema, ji izoliuojama nuo visuomenės; problema kunkuliuoja lyg uždarame puode, o neišleidžiamas garas sukelia sprogimą, lydimą masinės paniekos ir isterijos...

Grįžkime prie nuogumo fotografijoje klausimo. XX a. vienas garsiausių erotinės fotografijos kūrėjų Robert‘as Mapplethorpe‘as (1946–1989) į  istorija įrašytas dėl gana atviro nuogumo demonstravimu nuotraukose. Apie jo fotografijas yra gana taikliai užsiminęs filosofas Roland‘as Barthes‘as (1915–1980).

Savo garsiajame veikale „Skaidrioji kamera“ (1980 m.) R. Barthes‘as minėjo, kad fotografas R. Mapplethorpe’as priartino pornografiją prie erotikos ir taip kūryboje trynė jų demarkacinę liniją.  Faktas, kad autorinėje parodoje Sietle (JAV) fotografas demonstravo vyrų falų nuotraukas kartu su gėlių žiedų atvaizdais. Kūriniai sulaukė labai didelio pasipiktinimo, buvo siekiama uždrausti ekspoziciją nepaisant juose keliamo aštraus klausimo, adresuoto net šių dienų kultūros vartotojams. Tad kokį klausimą kėlė menininkas?

Gėlių žiedais mes grožimės ir dovanojame juos moters dienos proga savo mylimosioms draugėms, žmonoms, motinoms, etc. Atrodo, kad gėlių dovanojimo gestas nekelia jokio moralinio klausimo. Gėlėmis grožimės nepaisydami minties, jog žiedai yra lytiniai augalo organai. Tad fotografas šiuo atveju kelia savotišką klausimą, kodėl nesigrožime žmonių lytiniais organais, bet juos slepiame, jų bijome? Tikrai sutinku, kad R. Mapplethorpe‘o kūrybos gestas yra speciali provokacija. Daugumai jo kūryba gali pasirodyti kaip kraštutinis atvejis.

Ar mano asmeninėje kūryboje vyrų aktai yra taip pat kraštutinis atvejis? Galbūt tik tiems, kurie neseka medijų kultūros naujienų, nenaršo internetinėje erdvėje ir nežiūri pramoginių TV laidų, nevaikšto į viešuosius pliažus ir niekada nesilankė antikinio meno parodoje. Kitaip tariant, mano kūryba šokiruoja tuos, kurie gyvena davatkiškai vienuolišką gyvenimą.

Šiuolaikinių medijų kuriamame informaciniame lauke mes visi gyvename savotiškame vaizdų pertekliuje, kuriame gausu ir mirties, ir smurto, ir nuogumo. Nuogumas mus lydi visur, o ypač reklamos industrijoje. Galbūt natūraliai priimdamas nuogus kūnų atvaizdus, kaip dabarties kultūros sudedamąsias dalis, aš į medijų transliuojamą pasaulį žvelgiu labai ramiai ir be jokios isterijos.

Balandžio 5 d. mano naujausioje parodoje „Iš vaikinų gyvenimo“ (Panevėžys) aš demonstruoju nuogus, bet ne tokius erotinius kaip R. Mapplethorpe‘as kūnus. Mano vaizduojamieji lyg gyvena įprastus gyvenimus. Bebaimiai vyrai atrodytų net ne provokuotų, jei juos aprengtume  ir eksponuotume tokioje pačioje aplinkoje ir tokioje pat pozoje, kaip kad yra nufotografuoti.

Tad kurgi ta kūrinio provokacija. Deja, ji įmanoma tik tuo atveju, jeigu  kūrinys veikia lyg proto įtampos reikalaujanti mįslė. Gausios reakcijos internetiniuose portaluose, vienprasmiai išreikšti komentarai kunkuliuoja lyg užkaitęs vanduo puode ir taip formuoja intrigą. Internetiniai komentarai aplipdo fotografijas nebūtais pasakojimais, o mano, kaip kūrėjo ir tyrėjo, tikslu tampa siekis skatinti šių intrigų  kūrybą.

Tad šių komentarų ir fotografijos akistatoje apsinuogina kreivas visuomenės snukis. Kreivasnukiai bijo regėti glotnius kūnus, bijo pilvotų ir atletiškų. Pripažįstu, aš mėgaujuosi baimingųjų reakcijomis, kurias skatinu savo kūriniais. Kartais elgiuosi tarsi kultūros chuliganas.

Mano vyriški aktai yra kuriami kelių tipų: vieni būna nuglaistyti, retušuoti ir fotografuojami fotostudijoje, kiti – natūralioje, buitinėje aplinkoje. Didžiausias malonumas fotografuoti iš anksto neparuoštoje aplinkoje: ten, kur gyvenama, miegama, valgoma, švenčiama ir liūdima. Atrodo, kad patys pasakojimai gimsta iš buitinės aplinkos ir savaime įgauna ironijos prieskonį.

Šiais metais aš kuriu naują fotografijų ciklą. Aš rengiu savotišką  karnavalą: modelius perrengiu, naudoju įvairius kostiumus, juos derinu su nuogumu. Nuotraukas eksperimentiniu būdu apdoroju ir mechaniškai, ir skaitmeninėmis priemonėmis.

Vyrų aktų fotografija – tai erzinimas ir kritika apie susierzinusius. Tikiuosi, kad mano nuotraukos atlieka tinkamą visuomenės kritikos gestą.

Žiūrovams gali kilti mintis, kad aš kovoju prieš nuogo vyro kūno vaizdavimo trūkumą kultūroje. Tačiau nuogo kūno trūkumas vaizdų kultūroje gali būti siejamas su kultūros istorija, papročiais, gyvenimo būdu ir net politiniu tonu, reglamentuojančiu visuomenės gyvenimo normas. Baimė nuogumui arba asmeninis nepritarimas, pvz., nudistų postulatams, visada yra lydimas tam tikro nežinojimo, viešajame diskurse vyraujančių mitų ir abejonių. Galiausiai net savęs įsivaizdavimas kito akivaizdoje kaip nuogo kūno gali lemti ir nuosavos baimės atsiradimą ar net nepagarbą savo kintančiam kūnui.

Turiu pasakyti, kad fotografija savo kilme yra susaistyta su daile. Vadovaujantis dailei būdingais vaizdavimo metodais nuo XIX a. pabaigos formuojama savita fotografijos kalba. Jei peržvelgsime Vakarų dailės istoriją, tai pamatysime, kad negailestinga vyrų dominantė dailėje iš arenos buvo visiškai išstūmusi moterį.

Atsiradus ir besiplėtojant moterų išsilaisvinimo judėjimams, feminizmui,  taip pat gėjų ir lesbiečių teisėmis, pamažu tapo ir gerai girdimos moterys kūrėjos. Jei moteris ilgą laiką negalėjo reikštis politikoje, negalėjo būti universiteto rektore ar valstybės vadove, tuomet pats lengviausias ir pirmas kelias buvo jausmų kalba literatūros žanre.

Kartu su literatūriniu moterų išsilaisvinimu plėtojosi ir išsilaisvinimas kituose menuose. Tad  ilgą laiką meno kūryboje dominuojant vyrams (nepasakyčiau, kad jie nedominuoja ir šiandien) buvo kuriama dailė, labiausiai apdainuojanti moters grožį.

Tikriausiai pasirodys kiek drąsu, bet Vakarų vaizduojamąją dailę galima pavadinti net seksistine arba falocentrine. Be abejo, aš truputį ironizuoju dailės istoriją ir dialogui provokuoju šio straipsnio skaitytoją. Taigi būtent dailininkai vyrai legetimavo nepridengtą moters nuogumą vaizduojamojoje dailėje kaip tą kūną, kuriuo galime grožėtis, kurį dar ir šiandien vadiname dailiąja lytimi.

Fotografija iš tikrųjų yra per daug natūralistinė. Ji per daug nuogai dokumentuoja aplinką. Gal net galėčiau fotografavimą kai kada pavadinti ir pornografavimu. Tad šiuo atveju ir nuogas kūnas gali badyti akis.

Nuogybės statistinio lietuvio akis ypač bado, nes išgyvenę sovietmetį vis dar gyvename įvairiose sovietinėse ir postsovietinėse fobijose, neturinčiose nieko bendro su pasikeitusia globaliojo pasaulio tikrove. Kadangi lietuvis nėra pratęs regėti nuogo kūno, todėl jo dirstelėjimas į nuogą vyrą yra visiškas tabu. Aišku, aš ir vėl čia ironizuoju lietuvišką tikrovę, kurioje ir man pačiam tenka gyventi.

Nors baimė ir išgalvoti naratyvai atklysta iš kreivasnukių luomo, iš protą užėmusio tingulio, iš pačių primityviausių instinktų tenkinimo, tačiau su visai kitokiais žmonėmis man tenka susitikti paskaitų metu.

K. Simonavičiaus universitete Mados industrijos studijų programos antrakursiams dėstau mados fotografiją. Kaip manote, ar šiame studijų dalyke yra daug nuogumo? O gal nuogumo ir erotikos temą galima apeiti? Nepatikėsite, bet mados fotografija vystėsi lygiagrečiai su erotika.

Galiausiai mados fotografija buvo maitinama naujų erotinių įvaizdžių, o kai kada ji net balansuodavo ties erotikos ir pornografijos riba. Mados fotografijos diskursas taip pat apima ir valstybių vadovų, monarchų populiarių asmenybių reprezentaciją viešajame diskurse, popmuzikos ir TV žvaigždžių skandalus.

Taigi, nepaisant kreivasnukių dievobaimingųjų davatkėlių, erotika, pornografija ir nudizmas yra viena iš daugelio sudedamųjų dabarties kultūros dalių.

Remigijaus VENCKAUS nuotr.