„Kiekvienai ligai gydyti rasite vaistažolę“, – šio didžiojo vėlyvųjų viduramžių gydytojo Paracelso (1493–1541) posakiu vadovavosi mūsų proproseneliai, nes vaistažolių vartojimas gydymui ir profilaktikai toks pats senas, kaip ir žmonija.

Vaistažolių knygos
Istorinė vaistažolių reikšmė atsispindi daugybėje įspūdingų vaistažolių knygų nuo pat senovės iki naujų laikų. Mokslininkų ir botanikų patirtis raštu ir  žodžiu buvo perduodama iki XX amžiaus pradžios. Jau XIX amžiuje vaistažolių knygose aprašyta apie 90 procentų augalinės kilmės vaistų.

Liaudies gydymo menas medicinos istorijoje buvo ir tebėra praeitį su dabartimi jungiantis tiltas. Didysis vokiečių natūropatas C. W. Hofelandas ragino gydytojus gilintis į savo dalyko istoriją ir  semtis iš jos gydymo žinių.

Vokiečių egiptologas Georgas Ebersas 1873 metais įsigijo 1550 m. prieš Kristų datuotą žinyną apie gydymo meną senovės Egipte, vadinamąjį Eberso papirusu. Jame pateikta 700 vaistažolių, nurodyta, kaip gaminti tepalus, trauklapius, pastiles, piliules bei akių lašus.

Medicinos ir gydymo meno istorija yra tokia sena kaip žmonija. Esama net akmens amžiaus rašytinių liudijimų, kaip senovėje turimomis priemonėmis bandyta gydyti per medžioklę patirtus sužeidimus ir kaulų lūžius. Taip pat jau tada gaminti vaistai iš vaistažolių, mineralų ir kitų medžiagų.

Yra išlikusių dantiraščių tekstų ant molio lentelių, priklausančių senovės kultūroms, kurios gyveno prieš  6000 metų prie Persijos jūros įlankos ir pagal šiuos receptus ruošė vaistažoles.

Kita žinoma ir labai sena 3000 m. prieš Kristų yra imperatoriaus Shen Hungo vaistažolių knyga. Kartu su 1000 vaistažolių almanachu, kurioje išsamiai aprašyta, kaip jas rinkti, džiovinti ir laikyti. Tik po XXI a. geografinių atradimų šios žinios pasiekė Europą.

Daugelio vaistažolių minima šioje knygoje, pavyzdžiui, valerijonas ir saldymedis vartojami iki šių dienų.

Maždaug prieš 5000 metų iki mūsų eros Kinijoje, vėliau Graikijoje, Romoje, Egipte ir kitose senovės šalyse, vaistams jau buvo vartojama net apie 2500 augalų rūšių. Atsirado žiniuonių, kurie atkreipia dėmesį į gydomąsias kai kurių augalų savybes, pradėjo juos atitinkamai ruošti ir vartoti įvairių ligų gydymui.

Mūsų proseneliai sakydavo, kad Dievas kiekvienai ligai gydyti paskyrė po vieną vaistažolę.

Hipokratas – medicinos patriarchas
Didžiuoju ankstyvosios medicinos istorijos gydytoju laikomas graikas Hipokratas, kuriam iki šiol gydytojai duoda profesinę priesaiką.

Hipokratas gimė apie 460 m. prieš Kristų Koso saloje, vėliau sekė savo tėvo ir pirmojo mokytojo pėdomis. Pastarajam įtaką darė Egipto žyniai bei ano meto naturfilosofų Emperidoklio, Leukipo, Demokrito, Anaksimeno teorijos. Pasak jų, prieš Sokratą gyvenusių mokslininkų, visi gamtos kūriniai, įskaitant gyvūnus, augalus ir žmones, susideda iš keturių elementų – ugnies, vandens, žemės ir oro.

Didelę reikšmę turėjo Hipokrato darbai. Jis protestavo prieš įvairius užkalbėjimus, maldas ir mokė, kaip reikia vartoti įvairias gydomąsias medžiagas. Jo nuomone, svarbiausia yra išsaugoti gydomąsias medžiagas tokias, kokios jos yra gamtoje.

Hipokrato laikais žinota apie 230 vaistingųjų augalų. Plačiai buvo vartojami svogūnai, česnakas, aguonos, čiobreliai, mėtos, valerijonas ir kt.

Antrajame amžiuje vaistingųjų augalų gydomąsias savybes nagrinėjo ir tyrinėjo graikų mokslininkas, gydytojas Klaudijus Galenas (apie 129–199 m.). Galenas, kaip ir Hipokratas domėjosi ir tyrinėjo vaistinguosius augalus. Jis teigė, jog įvairiuose augaluose ir gyvulių organuose yra gydomųjų medžiagų, jas reikia išskirti grynas ir galima vartoti įvairioms ligoms gydyti. Galenas surado būdus veiklioms medžiagoms išskirti.

Mokslininkas Galenas turėjo pasekėjų Šiauliuose. 1922 metais provizorius Kazys Kazlauskas įkūrė farmacijos laboratoriją, kuri buvo pavadinta Galeno vardu. Farmacijos laboratorija „Galen“ veikė iki 2002 metų, t. y. dirbo beveik 80 metų. Laboratorija gamino ir fasavo tirpalus, tinktūras, tabletes. 1985 metais pagamino ir sufasavo penkis milijonus pakuočių.

Daug vaistingųjų medžiagų vartojama homeopatijoje. Jos pradininkas vokiečių mokslininkas, gydytojas Samuelis Hahnemenas (1755–1849). Jo receptai, parašyti prieš 200 metų, nuo daugelio ligų dar ir šiandien naudojami daugelio homeopatų.

Vaistinių augalų vartojimo tradicijos Lietuvoje yra labai senos. Pirmosios rašytinės žinios yra sutinkamos 1591 metais. B. Bratkūno „Postilėje“. Daug žinių apie vaistinguosius augalus suteikė R. Jundzilas, J. Pabrėža, J. Strumyla, S. Daukantas, L. Ivinskis ir kiti. Jie surinko ir aprašė pagrindinius Lietuvos teritorijoje augančius vaistinguosius augalus, mokė liaudį gydytis vaistažolėmis.

1883 metais N. Taraselskis Švenčionyse įsteigė vaistinės žaliavos supirkimo punktą, kuris vėliau išaugo į dabartinį vaistažolių farmacijos fabriką. Daug šioje srityje pasidarbavo, dabar jau a. a. gamtos mokslų daktarė vaistininkė Eugenija Šimkūnaitė.

Lietuvoje – apie 800 vaistažolių
Žemės rutulyje auga apie 12000, o Lietuvoje – apie 800 vaistinių augalų rūšių, iš kurių 20 auga miškuose. Tačiau iš viso  į pasaulio farmakopėją įtraukta tik 925 augalai.

Apskaičiuota, kad iš 50000 vaistinių preparatų, sukurtų ir vartojamų visame pasaulyje, 15000 gaminama iš vaistinių augalų.

Pastaraisiais metais yra laikoma, kas gydymo tikslams pas mus vartojama apie 230 vaistinių augalų, iš jų 130 – farmacijos pramonėje ir apie 100 – vaistinėse.

Tačiau nežiūrint gerų vaistinių augalų savybių, ir jie nėra „panacėja“ , t. y. vaistas nuo visų ligų. Dėl to prieš gydymą vaistažolėmis būtina pasitarti su gydytoju. Nepatartina gydytis vaistažolėmis savo nuožiūrą.

Reikia tiktai pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais vis daugiau pasirodo medicininės populiariosios literatūros apie vaistažoles.

Paminėtinos knygos, kurios yra išleistos paskutinįjį dešimtmetį ir yra didesnės apimties. Tai Zigmanto Gudžinsko ir Jadvygos Balvočiutės „Lietuvos vaistiniai augalai“, 2007 m.; Daivos Červokienės „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: kaip įveikti ligas“, 2010 m.; Juozo Vasiliausko „Gamtos vaistinės žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų“, 2010 m.; Onos Ragažinskienės, Silvijos Rimkienės, Valdo Sasnausko „Vaistinių augalų enciklopedija“, 2005 metai. 440 puslapių knygoje aprašyta 170 vaistinių augalų. Šios knygos yra mūsų knygų kolekcijoje.

Gydymas vaistiniais augalais gali būti taikomas kaip vienintelis arba pagrindinis, derinant su kitais vaistais.

Gamta – neišsenkantis natūralių vaistų šaltinis, tačiau vaistažoles reikia vartoti protingai, klausyti specialistų patarimų.
Senovės graikų gydytojas, gyvenęs beveik prieš 2500 metų Hipokratas įvairias daržoves, vaisius ir uogas vertino kaip vaistus. „Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistas, o mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas.“