Gražbylė Venclauskaitė: „Visą gyvenimą visiems sakau savo tikrą amžių“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šimtojo gimtadienio išvakarėse tapusi Šiaulių mere vienai valandai, Gražbylė Venclauskaitė, žymaus tarpukario advokato ir Šiaulių burmistro Kazimiero Venclauskio ir aktorės bei režisierės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės dukra, negailestingai davė pylos to nesitikėjusiems Savivaldybės valdininkams.

Tokia jau ji – Šiaulių miesto garbės pilietė, teisininkė ir mecenatė.
„Advokatas negauna atlyginimo, nors yra prilyginamas tarnautojui, todėl jis turi sau atlyginimą uždirbti. Čia jei blogai dirbi – mirk badu. Tačiau advokatai rado išeitį – padarė uždarbio katilą. Iš to katilo aš gaudavau 222, o uždirbdavau kelis tūkstančius. Aš taip suprantu: kol jaunas, neapsipūkavęs, tai jau taip, bet jei advokatas išdirbo trejus–penkerius metus ir nerado klientų – marš laukan. Aš – griežta“, - prisipažino po to Gražbylė Venclauskaitė.
O kiek griežta ir kodėl, „Šiaulių naujienų“ skaitytojams padės suprasti dar žiupsnelis šimtametės atsiminimų.  

Tėvas
„Ar aš griežto auklėjimo? Galiu pasakyti, kad esu punktuali – taip išmokyta tėvo, kai pas jį pradėjau tarnauti.
Pirma mano tarnyba buvo parnešti laikraščius. Rytą anksti, pusę aštuonių, aš turėdavau nueiti į kioską nupirkti ir parnešti „Berliener Zeitung“, „Memel Dampfbot“ ir trečią kažkokį, nes po karo lietuviškų laikraščių nebuvo. Gale mėnesio tėvas man užmokėdavo sutartą sumą. Tuo ir aš buvau patenkinta, ir jis buvo patenkintas.
Paskui tėvas pakėlė man kategoriją, pridėjo atlyginimo – ir aš į paštą jau nešiodavau laiškus. Knygoje įregistruodavau, priklijuodavau pašto ženklus, nunešdavau į paštą. Buvo pasakyta, kad tai aš turiu daryti penktą valandą – net tam nupirko man laikrodį.
Ir aš tvarkingai dirbau keletą mėnesių. Bet tėvas iš Berlyno atvežė futbolo kamuolį. O čia to po karo nebuvo, todėl kieme vaikai žaidžia ir aš su jais – juk buvo man tada šešeri su puse ar septyneri metai.

Kartą žiūriu – pavėlavau dvylika minučių. Atbėgu – tėvas jau apsivilkęs išeiti į paštą. Aš pradėjau atsiprašinėti: daugiau nevėluosiu, o tėvas: matyt, nevertini darbo, jei iškeitei į futbolą, aš rasiu, kas dirbs... Aš pradėjau verkti, galų gale tėvas suminkštėjo ir atleido, o aš tada pažadėjau: kol gyva būsiu, niekur nevėluosiu ir ką prižadėsiu – visuomet padarysiu.    
Ir galite klausti visų žmonių, su kuriais dirbau: aš niekada nepavėluodavau  ir niekada neapgaudavau – jeigu pasakiau, tai turiu padaryti.
Aš – tėvo duktė. Čia jau nėra kalbos. Juk ir teisininke tapau iš įpročio. Aš pas tėvą pradėjau dirbti, aštuonerių metų jau spausdinau mašinėle.
Šiauliuose iki šiol prie manęs prieina žmonės ir sako: jūs mūsų byloje buvote. Viena moteris džiaugėsi, kad per ištuokos bylą aš labai gerai turtą padalijau ir vaikai su ja liko. Taip ji man dėkojo už tai, kas buvo prieš šešiasdešimt metų. Pagalvojau: nesąmonė, kad kokių keturiasdešimties metų moteris tokius dalykus man sako, bet jei ji sako tai, kas jai nė kiek naudos neduoda, vadinasi, teisybė.“

Mokslai
„Iš antros klasės išėjau su paišybos pataisa. Mokiausi neblogai, problemų dėl mokslų nebuvo absoliučiai, o su piešimu buvo. Ar aš nenorėjau piešti, ar nachališka buvau. Kai paišybos mokytojas paklausė per pamoką manęs: ei, panele, ką tu ten darai?, atsistojau ir pasakiau: aš ne panelė (buvau dešimties metų), bet jei sakote „panelė“, tai negalite sakyti „tu“. Ir atsisėdau.
Tai tada liepė pataisoms kokius penkis paveiksliukus nupiešti. O tą vasarą Palangoje vienintelį kartą buvome trise – abu tėvai ir aš viena. Ten gal truputį tėvas paišė, truputį aš papiešdavau, taip visi penki paveiksliukai ir gavosi.

Mokiausi pianinu skambinti, smuiku ir violončele griežti ir dar eidavau į vienuolyną mokytis groti mandolina – ketvirtu instrumentu. Dažnai pagalvoju, kodėl tiek daug reikėjo.
Fortepijonu skambinti tai mama visus vaikus vertė, smuiku mokėmės griežti keturiese, o violončele – tik du grojome.
Dabar pianinu nebeskambinu dėl sąnarių. Prieš kelerius metus buvo čia atvažiavusi augintinė su dukterimi ir sūnumi. Tai tas sūnus advokatas paprašė: norėčiau, kad jūs vėl paskambintumėte Oginskio „Polonezą“ – vis jį atsimenu. O tas „atsimenu“ buvo prieš kokius dvidešimt penkerius metus.

Smuiku aš mokyklos orkestre dar grojau, čirpinau.
Su violončele visai įdomi istorija buvo. Instrumentas – didelis, o aš ūgio visada nebuvau kažkokio, todėl, kai kažkas pamatė mane su violončele einant pas mokytoją – profesorių Kravicą (nežinau, ar jis buvo tikras profesorius, ar mes tik jį taip vadinome), ir pasijuokė: katė su pūsle.
Namo parėjusi aš pasakiau, kad violončelės daugiau nebenešiu, todėl vienas vaikas buvo pristatytas nešti. Tai aš pirma nubėgdavau pas mokytoją ir pro stiklines duris žiūrėdavau, kada atneš. Kai vaikas prieidavo, iškišdavau ranką, pagriebdavau violončelę ir pas mokytoją. Paskui atgriežusi vėl laukdavau prie durų: nešikas ateina – aš iškišu instrumentą...
O štai mandolina groti aš nenorėjau – nepatiko tas „dar-dar-dar...“. Kai pasakiau, kad nebeisiu į vienuolyną pas mandolinos mokytoją, mama pasakė: jei neisi, seserį Kamilę atšauks į Šveicariją, kad niekas neina mokytis groti mandolina. Tai ir eidavau du kartus per savaitę dar-dar-dar... Ar porą metų, ar trejus pavaikščiojau, ir viskas.
Nors šiaip tos vienuolės buvo labai malonios, kultūringos ir turėjo siuvyklas, vedė dvejų metų siuvimo kursus. Ir ten pora mūsų vaikų ėjo mokytis, nes mama nerinkdavo vaikų, kad gabūs būtų.“

Mama
„Apskritai mano mama niekuo nesirūpino, išskyrus vaikais.
Aš, tėvo duktė, ilgai maniau: bepigu mamai vaikus auginti, kai tam pinigų yra. Tik prieš kokius dvidešimt metų pagalvojau: taip buvo, bet kai per karą Rusijoje tėvą mobilizavo, o mes – aštuoni ar dešimt vaikų – likome Tūloje su mama, ji dirbo vaistinėje ir cukraus fabrike. Nors siūlė vaikus atiduoti į prieglaudą, mama atsisakė ir dirbo dviejuose darbuose, kad mus išlaikytų, nes Fomkai (Tomui) Stoniui buvo dvylika, mano seseriai – vienuolika, Zosei – septyneri, man ir Algirdui po dvejus, Lialiai – ketveri...
Už tai Fomka tarybiniais laikais, kai kažkas atsiliepė apie mamą ne taip, griežtai pasakė: ką norit – kalbėkite, bet tik ne apie ją – tai yra šventas žmogus.
Mano mama turėjo labai minkštą širdį ir visi vaikai namie buvo mano broliai ir seserys. Ir aš būdama 10 ar vienuolikos metų, dar nežinojau, kad ji yra mano mama. Visi sakė: mama, mama, ir aš sakydavau: mama. Bet aš turėjau tėvą, kurio jie neturėjo.

Vieną kartą aš nuėjau pas tėvą ir pasakiau: noriu pas tave gyventi, nenoriu pas juos – ten pasninkai visokie. Tėvas atsakė: man malonu būtų, bet tavo mamai bus labai nemalonu. Nustebau: mano mamai??? O kur mano mama? Tėvas: o ji ir yra tavo mama. Aš: mano? Cha... Aš tuoj išsiaiškinsiu.
Ir nuėjau pas mamą: tai tu – mano mama? O ji: na ir kas? Aš jiems tikra mama ir tau tikra mama.
Ji tokia buvo.“

Sesuo
„Sportas man daug gyvenime reiškė. Kartą Amerikoje šliuožiau vandens kalniukais sesers sklype ir mane pamatęs vienas vyras pasakė: nedideli kalnai čia – galiu parodyti didesnius, važiuojam.
Mes ir išvažiavome. Tik pakeliui reikėjo užsukti pas tą vyrą striukės, o ten jo žmona sako: kaip tu ją į kalnus veši – juk ji vyresnė už Donę, dar išgrius. Tai ir neleido į aukštesnius vandens kalnelius nuvažiuoti.
Kaip aš tapau vyresnė už seserį Donę (Danutę)?
Kai tik atvažiavau į Ameriką, sesuo prieš supažindindama su savo draugais paklausė: ar tu sakai visiems apie savo amžių? Nustebau: koks čia sekretas (paslaptis)? Sesuo: tai tau nėra sekreto, o man yra. Aš: tai kuo galiu padėti? Sesuo: jei tu nieko prieš, tai visiems sakysiu, kad tu vyresnė mano sesuo. Aš ir sutikau, nes koks man skirtumas, kai visą gyvenimą visiems sakau savo tikrą amžių.

Taip Amerikoje visus penkiolika metų aš ir buvau „vyresnė“ už Danutę, kuri iš tiesų dešimt metų vyresnė už mane.
Matot, mama graži buvo ir Danutė graži buvo – abi gražius plaukus turėjo, o aš į tėvą panaši, abu rudaplaukiai buvome.
Dabar raukšlėta raukšlėta. Žinot, nuo ko? Buvau trumparegė labai daug metų, bet akinių nenešiojau. Nesuprantu – ir ko aš eidavau į kiną. Sėdžiu kine ir klausiu: ekrane tas pats žmogus ar jau kitas?

Ypatingi mano drabužiai niekada nebuvo – tvarkingi, maždaug pataikydavau. Niekad nelaksčiau dėl kažkokių madų. Aš išvis savimi nesirūpinau. Turėjau strazdanų, bet jokių kremų nenaudojau. Ir lūpų niekada nedažiau.
Va su peruku truputį pasimaiviau. Iš Amerikos man atsiuntė peruką, tai jį ir užsidėjau eidama į teatrą. Užsidėjau ir iškart užmiršau. Teatre pasisveikinau su pažįstamu teisėju, o jis tik žiūri į mane ir neatsako. Pamaniau, kad durnavoja. Kitą dieną jo ir klausiu: kodėl nesisveikinate? Teisėjas nustebęs: tai ten buvote jūs... Perukas žmogų labai keičia.“

„Aš niekur nesijaudinu: keturiasdešimt septynerius metus buvau advokate, todėl esu pripratusi prie visko“, - teigė Gražbylė Venclauskaitė vienai valandai tapusi Šiauliu mere.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.