facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2015-03-27 01

R. Venckus: „Tikriausiai nuotraukomis aš kompensuoju dabarties trūkumą. Kalbėdamas apie savo kūrinius ir prabildamas atvaizdais aš vedu diskusiją remdamasis iš praeities atkeliaujančia savo patirtimi, žinojimu ir nuorodomis.“
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Iš Šiaulių kilęs medijų menininkas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto docentas Remigijus Venckus Trakų gatvės galerijoje pristatė eksperimentinių fotografijų parodą. Joje eksponuojami fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“ fragmentai. Savo kūriniais menininkas kreipiasi į žiūrovą ir užduoda provokuojantį klausimą, kas yra erdvė ir laikas. Apie tai kalbame plačiau.
– Kaip tapote pasaulio piliečiu?
– Mes visi esame pasaulio piliečiai. Pasaulis ir Tėvynė prasideda su vaikystės kiemu, su tuo, kas ženklinama kaip nuosavybė. Visa tai, kas prasideda su mano vaikyste ir įsimintinais gyvenimo etapais, man dariusiais didelę įtaką, ateityje keliauja kartu. Visa tai mane ne tik įžemina, bet ir leidžia atsispirti bei augti. Todėl gal ir esu pasaulio pilietis net tuomet, kai nuo savęs nebėgu ir keliauju kartu su savo Tėvyne.
Keliaudamas po svečias šalis visada užsuku į galerijas ir muziejus. Specialiai apžvelgiu vietines meno kolekcijas ir parodas. Pavyzdžiui, vasarą būdamas Kroatijoje apžiūrėjau XX – XXI a. Nacionalinę Kroatijos vizualiojo meno kolekciją; žiemą – Berlyne apžiūrėjau Bauhaus mokyklos palikimą ir naujas, skirtingus kūrėjus pristatančias parodas. Mačiau įspūdingą vengrų kilmės menininko László Moholy-Nagy retrospektyvą. Taip keliaudamas aš tampu jei ne pasaulio, tuomet bent jau Europos piliečiu. Kadangi dar neaplankiau kitų žemynų ir neturiu didelio noro palikti Europos, todėl aš save laikau europocentrišku žmogumi.
Beje, esu linkęs manyti, kad būti atpažįstamam pasaulyje labai šaunu. Juk tai glosto menininko savimeilę. Vis tik esu įsitikinęs, kad virtuali erdvė panaikindama sienas mus visus privertė tapti bent jau savojo žemyno piliečiais.
– Kiek laiko bastotės po užsienį?
– Aš nesu tikras ar visas mano keliones galima vadinti bastymusi. Vieni keliautojai šiaip bastosi, kiti apsigyvena svečiose šalyse, treti stažuojasi. Aš vykstu arba pas draugus, arba tiesiog keliauju. Mano tikslas – aplankant skirtingus miestus patirti jų kultūras ir apžvelgti reprezentacines bei marginalias meno erdves. Bastymasis man nėra tendencingas, nes manasis dėstytojo ir kritiko darbas bei meninė kūryba reikalauja susikaupimo ir atidumo. Dėstytojo darbo grafikas labai griežtas ir negailestingas norintiems neatsakingo poilsio.
– Kas nusistovi sieloje po kelionių?
– Po kelionės visada lieka mane keičiančios ir auginančios patirtys. Nors šios visos patirtys ir nusako manąjį „aš“, tačiau esu įsitikinęs, kad kiekvienas save suprantame per santykį su „kitu“. Taip pat sau prieštaraudamas dažnai prieinu ir kitą nuomonę, kad žmogaus kaita labai lėta ir nepastebima. Žmogus nesikeičia, bet pasipildo, adaptuojasi, susigyvena su naujomis erdvėmis ir laikais. Šią mintį galima labai paprastai įrodyti. Pavyzdžiui, kai bandau pakeisti save, tuomet pastebiu, kad pokytis labai sunkiai įmanomas. Šiuo atveju tikriausiai neverta net mėginti keisti kitą.
– Minėjote, kad dabar jums laikas reiškia visai ką kita. Kas atsitiko?
– Manąją laiko sampratą kardinaliai pakeitė menotyros doktorantūros studijos. Manau, kad menas yra ne tik savianalizės, bet ir aplinkos reiškinių, socialinių, ekonominių ar politinių pokyčių analizės priemonė. Nors ir niekada nesusimąstome, tačiau pats įsitikinau, kad menininkui laikas labai svarbus.
Dabar man laikas kitoks. Atrodo, kad jis dabinasi gailesčiu. Pavyzdžiui, naršydamas užeinu į savo buvusios vidurinės mokyklos puslapį. Nors patalpintose renginių nuotraukose matau tas pačias mokytojų šypsenas, tačiau jos nebetokios, akivaizdžiai pakitusios. Jos kažkokios sutrūkinėjusios ir suaižėjusios. Šypsenos tarsi pabirusios į begalę atminties nuorodų. Taip aš suprantu, kad mūsų įvardijamas laiko tekėjimas nenaudingas fiziniam žmogaus kitimui. Tiesa, proto vystymui laikas teikia priešingą naudą.
Dabar žvelgdamas į airių dainininkės Sinead O’connor muzikinį klipą „Tau niekas neprilygsta“ aš kūrėją regiu labai jauną, seksualią ir be galo žavingą. Atrodo, kad daina tiesiog sulimpa su Shead’os įvaizdžiu. Internete, susiradęs naujausius dainininkės koncertų įrašus ir juos peržiūrėjęs pagalvoju: „Viešpatie, kaip tu pasenai, kaip gaila…“ Tik šiuo atveju aš tvirtai negaliu pasakyti, ko gaila. Galbūt man gaila laiko, nors jis ir yra be galo efemeriškas darinys... Negrįžtantis laikas mums sukelia gailestį to, kas buvo ir bet kokia kaina neužsilaikė tikrovėje.
– Kokią laiko struktūrą galite įvardyti? Apie kokį laiką kalbate savo kūryboje?
– Studijuodamas poststruktūralizmo filosofiją ir rašydamas disertaciją „užsiroviau ant teorijų“, neigiančių dabarties laiką. Visą idėją galima perteikti vienu pavyzdžiu. Tai, ką dabar girdite, jau esu permąstęs savyje iki ištariant balsu. Visa tai, ką pasakau, atkeliauja iš jau buvusios mano patirties. Dabar jūs įdėmiai klausote ne mano kalbos, bet pažado, jog dar kažką pasakysiu. Vadinasi, aš kalbu iš praeities (pa)žadėdamas ateitį. Tuo pačiu metu ne tik aš pats, bet ir jūs esate ir praeityje, ir ateityje. Klausytojas nėra dabartyje. Jis bando susieti tai, ką jau išgirdo, ir tai, ką pažadu.
Tad ką aš bandau pasakyti apie laiką savo kūryboje? Tikriausiai nuotraukomis aš kompensuoju dabarties trūkumą. Kalbėdamas apie savo kūrinius ir prabildamas atvaizdais aš vedu diskusiją remdamasis iš praeities atkeliaujančia savo patirtimi, žinojimu ir nuorodomis. Kai visas šias nuorodas ir žinojimus apjungiu ir suformuoju keistas vaidų metaforas, tuomet mano kūryba virsta nauja struktūra, ženklinančia ne praeitį, bet jau vykstančią dabartį. O žiūrovas, bandydamas išsiaiškinti vaizdais skleidžiamą pranešimą, keliauja ateities link. Kūryba, priešingai nei mano kalbėjimas, nutinka kaip nuotraukos akimirka, įspraudžiama į tuščią dabartį. Tad ji (nuotrauka), atitrūkdama nuo manęs ir dalyvaudama diskusijoje su žiūrovu, tik trumpam kompensuoja nepatiriamą dabarties ilgesį. Ji verčia žiūrovą išsiaiškinti prasmę, kuri taip pat atitenka ateičiai, t. y. gali išsipildyti tik ateityje, tik žiūrovui atsisakant pažodinio atvaizdo kartojimo. Čia „pažodinis“ reiškia užsibuvimą dabartyje.
Kiekvienas kūrinys, kiekviena kalba atkeliauja iš praeities žinojimo ir patyrimo. Jei pasitelkus vizualųjį meno kūrinį vis dar žadama, jog kažkas nutiks, bet jau vykstant ateičiai nenutinka, tuomet gal verta paklausti, ar laikas dar ne sunaikino fizinio autoriaus? Šuo atveju vietoj nutikimo kaip nuotykio, kaip Mesijo pažado išsipildymo lieka tik kūrinio materialinės vertės didėjimas. Štai koks yra negailestingas laikas… Jo abejingumą regiu tuomet, kai brangsta autoriaus vardas ir parašas, bet ne pats autorius-žmogus…
– O erdvė?
– Nors dabarties kvantinė fizika skaičiuoja erdvę be laiko ir laiką be erdvės bei aptaria kitus išmatavimus, tačiau man svarbus erdvės ir laiko kontinuumas. Manau, tik jį gali aprėpti humanitaro protas. Męs aplimpame erdve ir laiku tarytum skaudžiai kandančiomis blakėmis. Patirdami erdvėlaikio skausmą išsiaiškiname savo koordinates ir suprantame savo vietą pasaulyje. Nuo savosios vietos nepabėgsi, esi surištas su laiku ir erdve lyg šuo grandine su savąja būda.
Panašiai mąsto ir mano draugas, pasaulyje garsus grafikas, knygų iliustratorius Stasys Eidrigevičius. Nors atrodo, kad jo kūrybos plati sklaida ženklina menininką esant labai kosmopolitišką ir šiuolaikišką, tačiau vos tik jam prabilus apie save išgirstu prisiminimus apie vaikystę, motiną, basas kojas, karštą karvės pieną ir panašiai. Tuomet suprantu, kad jis, kaip ir aš, kaip ir tas minėtas šuo, nėra niekur toliau nubėgęs nuo savosios būdos, nei leidžia įsitempusi grandinė. Kad ir kiek investuočiau į išorę, keisčiau savuosius vaidmenis, vis tiek lieku surištas su savąja vieta. Nors aš ir galiu apsimest, kad taip nėra, bet erdvės ir laiko kontinuumas nurodo manąją vietą.
– Kokį laiką atveria fotografija?
– Vis labiau įsitikinu, kad fotografija yra galingesnė už kiną. Ji pamato ir užfiksuoja tai, ko plika akimi nepamatysiu. Mano fotografija klausia apie tai, kas yra dabarties laikas. Nuotraukoje lieka tik dabarties laiko atspaudas, kuris iškeliamas ir žiūrovo akistatoje parodomas. Kitaip mes negalime patirti dabarties laiko kaip tik per momentinį, akimirksninį atvaizdą.
– Iš kur toks noras tyrinėti kūrybą?
– Mane domina humanitariniai dalykai. Norėdamas suprasti meno kūrybą dažnai keliu klausimus apie vieno ar kito kūrinio atsidaromo motyvą, apie jo laiką ir erdvę, apie tapatybę. Pagalvojęs, iš kur atsiranda šis mano noras, dažnai prieinu išvadą, kad tikriausiai dėl visko kalti genai. Mano giminėje buvo ir yra daug mokytojų. Prosenelės brolis Jonas Remeika buvo mokslininkas, liaudies kultūros tyrinėtojas, berods dėl karo negandų migravęs į Vokietiją. Kitas buvo kunigas, o dar kitas – tikriausiai kariškis. Mano močiutės broliai ir seserys visi turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tėvai mane pyplį tąsydavo po visas keliones. Jų metu būtinai aplankydavome visus muziejus ir galerijas. Perkeltine prasme galiu teigti, kad meilė menui ir platus humanitaristinis rūpestis įdiegtas su pirmuoju motinos pienu.
– O savęs negaila toje laiko bėgmėje?
– Kaip dauguma menininkų pasakytų, mano džiaugsmas ir skausmas yra kūryba. Tad kol galiu kurti, tol manęs gailestis nelanko. Gal tik gaila senstančių žmonių ir netinkamų savo poelgių. Gaila, kad kartais pasielgiau ne taip, kaip turėjau; buvau ne tuo, kuo turėjau būti; sukūriau ne tokį įspūdį, koks mane atspindėtų. Kadangi suprantu, jog niekada nepasimokysi iš svetimų klaidų, kaip tik iš savo, todėl mano gailestis betikslis ir bevertis. Juk viskas ir turėjo nutikti taip, kaip nutiko. Priešingu atveju nebūčiau toks, koks esu dabar. Ypač man kelia abejonę savęs gailestis. Tokiu atveju norisi garsiai ir negailestingai surikti: jei pradedi gailėti savęs, tuomet gal nustok ir gyvenęs…

 

Į viršų