Šiaulietė menininkė Violeta Karlinskienė savo gyvenimo neįsivaizduoja be meno dirbinių gamybos. Ji save pristato kaip universalią menininkę, kuri gali dirbti su tapyba, skulptūra, vesti paskaitas ir pamokas vaikams bei suaugusiems, papjė mašė edukacinius užsiėmus, tačiau šiuo metu jos pagrindinė veikla yra papuošalų gamyba moterims. Tai  išskirtiniai ir individualūs darbai, kuriuos gali turėti ne kiekvienas. Išsamiau apie jų gamybą, dizainą ir meną papasakojo pati V. Karlinskienė.

– Kaip susidomėjote papuošalų gamyba?
– Tiesiog pradėjau dirbti su šilku, po to su skulptūra, esu daug lėlių padariusi. O tekstile susidomėjau savaime. Su rankdarbiais dirbau visada, bet tai yra mažasis verslas. Tų papuošalų negalima vadinti rankdarbiais, kai didelę reikšmę teiki apipavidalinimui, darai specialias įpakavimo dėžutes, užsakinėji surišimo juostas, žiūri kitą pusę, kad ji būtų ideali. Nuo jaunystės dirbu su spalvomis, faktūra, esu daug ką  išbandžiusi. Nežinau, ko nesu bandžiusi, gal tik juvelyrikos.

– O ką gaminate?
– Gaminu papuošalus moterims. Nors dabar pradedu gaminti ir rankines, pelerinas apsisiausti. Aš esu universali menininkė, mokiausi Šiaulių universitete. Šiuo metu dirbu ne tik su kailiais, kurie populiaresni šaltuoju metų sezonu.

Daug darau darbų siuvinėdama Liunevilio vąšeliu. Mažai ši technika žinoma Lietuvoje, nors jos tradicijos  labai senos. Daugiausiai naudojama  Indijoje.

Man labiausiai patinka, kai vieno darbo nedarau ilgai. Jei darau kažką iš kailio, tai kitas darbas bus labai lengvas. Gal bus organzos sagė, kitokios technikos vėrinys. Ypač patinka sudėtingi darbai.

Kai  siuvinėjamos 6 ar 8 detalės auskarams ir jos po to sujungiamos į vieną, auskarai netampa sunkesni, kas moterims yra labai aktualu. Jie vizualiai būna įspūdingi, bet lengvi.

Darau audinės kailio rankines. Dabar jau turiu kailiui skirtą siūti siuvimo mašiną. Kailį siūti nėra pats maloniausias darbas. Yra galimos alergijos, šiukšlės, jis skraido po namus.

– O gaminate tik moterims?
– Gaminu ir vyrams, bet tokių darbų labai mažai. Šiuo metu populiarios buvo unisex vėliavėlės, kurios skirtos Lietuvos šimtmečiui. Taip pat mažos sagės, kurias galima įsisegti į švarką. Lietuvoje nelabai pažįstu vyrų, kurie puoštųsi tokiais dalykais.

– Kokias naudojate medžiagas?
– Pavyzdžiui, iš organzos, plonos medžiagos, tinklelio, aksomo yra padaroma detalė, kuri vėliau jungiama su kitomis. Galima panaudoti medžiagas drabužiams, jei norima padaryti įdomesnę detalę. Naudojami aukso siūlai, įvairūs vamzdeliai, pro kuriuos kartais ir adata netelpa. Siūlus siunčiuosi iš Prancūzijos, žvynelius – iš Italijos, vąšelius – iš Prancūzijos, kitos detalės atkeliauja iš Kinijos. Aukso siūlai siunčiami iš Rusijos, nes toks siuvinėjimas Rusijoje tradicinis. Lietuvoje nėra net normalių siūlų, žvynelių. Jei nori padaryti kažką originalaus, medžiagų tenka ieškoti kitur. Kartais lauki nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių, kol gauni siuntinuką.

Pavasarį kailių nebenaudoju, tai yra sezoninė prekė. Noriu, kad mano darbai būtų kitokie, man  malonu pamatyti savo darbą ir jo su niekuo nesumaišysiu. Manau, kad jau susiformavęs mano asmeninis braižas.

– Kaip gimsta idėjos?
– Man nėra problemų su idėjomis, tiesiog neužtenka dienos. Kartais dirbu net iki vidurnakčio, nes man tai malonumas. Niekam neįsipareigoju, dirbu todėl, kad man tai patinka. Jei kūrėjas šioje sferoje dirba jau daug metų, tai sukurti idėją jam nėra problema. Yra mažai laiko tam realizuoti, todėl dirbi prie tobulinimo, kad tas darbas nebūtų panašus į kito kūrėjo darbą. Kiek tam reikia laiko,  sunku atsakyti. Labai priklauso nuo darbo. Vidutiniška sagė padaroma per 2–5 darbo dienas. Eskizų nesipiešiu, tiesiog žinau idėją ir stengiuosi tai realizuoti. Nors visi specialistai, dizaineriai pataria pasidaryti eskizą, parinkti spalvas, faktūrą ir tik tada pradėti daryti.

– Ar visi jūsų darbai yra skirtingi?
– Fiziškai nėra įmanoma padaryti dviejų vienodų darbų. Dirbant rankomis idealiai neatkartosi. Jis vis tiek truputį bus kitoks. Kai gamini auskarus, darai juos iš karto abu, nes jei darysi po vieną, niekada nebus vienodų auskarų. Kartais man tenka dirbti su trimis adatomis. Pavyzdžiui, jei yra baltas kristalas, aš turiu siūti su permatomu siūlu. Daugiausia dėmesio skiriu kitai papuošalo pusei, kad jį atsukus, nieko nesimatytų.

– Ar tai yra jūsų pagrindinė veikla ar hobis?
– Anksčiau buvo hobis, bet dabar vis labiau darosi mano darbas. Aš dalyvauju parodose, gegužės mėnesį Kaune bus naujos kolekcijos pristatymas. Jau galvoje sukasi mintys, kokias medžiagas naudosiu, ką norėsiu matyti ant moterų.

– Ką moterys labiausiai mėgsta?
– Joms labiausiai patinka svarovskinės musytės, blizgantys darbai, norima, kad būtų kuo daugiau kristalų, blizgučių. Yra dalis žmonių, kurie tokios bižuterijos niekada nesirinks, ieškos kažko labai originalaus, kad būtų vienetinis darbas.

– Kokių savybių reikalauja jūsų darbas?
– Tai yra juodas, kruvinas ir sunkus darbas. Labai reikia daug kantrybės, kruopštumo. Pirmiausia reikia norėti tai padaryti. Taip pat reikia turėti labai gerą akį, lavinti vaizduotę. Man įdomiausias  pats procesas, neprisirišu prie savo darbų.

– Jūsų darbai yra tik aksesuarai, ar jie perteikia ir žmogaus asmenybę?
– Tai nėra tik aksesuarai, jie perteikia asmenybę. Parodose pastebiu, kad žmogus arba prie tavo darbų iš karto sustoja ir jam nieko kito nereikia, arba jis nekreipdamas dėmesio praeina. Tai nėra eilinė bižuterija, tai turi patikti arba nepatikti. Aš visada galvoju, jei yra pasiūla, bus ir paklausa. Mes juk visi esame skirtingi.

Audinės kailio rankinė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Karlinskienės gamintos sagės.
Irenos BERŠTIENĖS nuotr.