Tradicija puošti eglę kilo prisimenant nuotykius rojuje.
Redakcijos archyvo nuotr.
Advento dienoms tirpstant, daugelis rūpinamės kalėdinėmis puošmenomis. Džiugu, kad pasirinkti galima – ar puošti kalėdinę eglutę iš Lietuvos miškų, medelynų ar plantacijų, ar atvežtą kėnį, ar pocūgę iš Danijos ar Vokietijos, ar įsigyti vazoną, kalėdinę floristų kurtą puokštę, ar tiesiog – šviečiantį kalėdinį simbolį.
Ekologiškiausiai pasirengsite Kalėdoms ir Naujųjų metų sutikimui, jei pasipuošite vazone išaugintą eglutę. Gaila, ne visi turime žemės jas po švenčių pasodinti, o ir prižadintos iš žiemos miego jos ne visada nori užmigti ir žiemoti vėl. Visiškai ekologiškiems priskiriame ir pasirinkusius natūralias eglutes arba iš jų šakų sukurtas kompozicijas. Žinoma, eglutė turėtų būti nukirsta miškuose planingai retinant medynus ugdymo tikslais ar tvarkant neturinčius užželti inžinerinius įrenginius.
Po tokių kirtimų miškuose liekantys medžiai gauna daugiau šviesos ir erdvės ir taip gali augti tvirtesni ir atsparesni įvairioms nelaimėms, o iš jų iškeliavę ir Kalėdų puošmenomis pabuvę medeliai gali sugrįžti į gamtą bet kokiu pavidalu – aplinka neužteršiama. Beje, tokiomis ekologiškomis savybėmis pasižymi vos keletas kitų kalėdinių puošmenų.
Nuo kada ir kodėl mes puošiame Kalėdų eglutes?
Konkreti kalėdinių eglučių puošimo priežastis nenustatoma. Tačiau aišku, kad šis gražus paprotys nusistovėjo skirtingose kultūrose. Yra žinoma, kad lauramedžių, kėnių ir eglių šakos metų sandūroje apsaugai nuo ligų ir blogųjų dvasių buvo naudojamos jau Romos laikais.
Kalėdinių eglučių puošimas obuoliais taip pat yra tradicija, atėjusi iš senų laikų – obuoliai turėtų priminti už prigimtinę nuodėmę paliktą rojų.
Pirmasis kalėdinės eglutės paminėjimas datuojamas 1419 metais. Tada Freiburgo (Vokietijos pietuose) kepykla apkarstė eglę vaisiais, riešutais ir savo gaminiais. Nušurmuliavus šventėms vaikai juos galėjo nusiskinti. Tačiau panašus atvejis minimas tik 1539 metais: tada Strasburgo (Prancūzijos rytuose) katedra papuošė kalėdinę eglę.
Kai kurie istorikai kalėdinių eglučių tradiciją sieja tik su XVII amžiumi, kadangi tuomet medelius imta puošti ne tik saldumynais ir vaisiais, bet ir žvakutėmis. 1775 metais minima, kad Weimare (Vokietija) J. W. Goethe paprastai pastatydavo eglę. Tuo metu kalėdinė eglė buvo atskirta nuo katalikiškosios bažnyčios ir laikoma prastuomenės papročiu. Bet gražios tradicijos, matyt, žmonėse turi polinkį įsigalėti, ir taip perėmus šias tradicijas aristokratijai, jos dėka XIX amžiuje išplito jau masiškai.
1830 m. ant eglučių uždegtos pirmosios girliandos. 1882 m. jos tapo elektrinėmis, ir taip – iki šiol.
Kalėdinės eglutės, papuošalai, apšvietimas – smulkmenos, sustiprinančios švenčių laukimą ir padedančios namų bei širdžių jaukumu užpildyti niūriausias tamsiausio metų mėnesio kertes. Saulės trūkumas teneužmigdo mūsų gamtosauginės sąmonės, ir tęsdami kalėdinės eglutės chronologiją, nesukurkime eilutės „nuo 2xxx prasidėjo plastmasinių eglučių era. Dėl jų neliko natūralių eglučių gamtoje – joms paprasčiausiai pritrūko gryno oro“...
Populiariausios eglutės Lietuvoje
Paprastoji eglė (Picea abies). Tai viena iš trijų savaiminių spygliuočių rūšių Lietuvoje, dažniausiai sutinkama Lietuvos miškuose. Medynai, kur vyrauja eglės, Lietuvoje sudaro apie ketvirtadalį visų miškų. Medynams augant, juos reikia retinti. Nustatyta tvarka tai atliekant į prekybos taškus ir atkeliauja eglaitės, kurios pavirsta kalėdinėmis. Kaip visiems žinoma, jų šakelės gan liaunos, spygliai labai dygūs, o net pastačius į indą su drėgnu smėliu, jie vis tiek jau po keleto dienų ima byrėti. Bet sklindantis kvapas malonus – tikras, kalėdinis...
Dygioji eglė (Picea pungens) dažnai dar vadinama „sidabrine“. Iš Šiaurės Amerikos į Europą atvežta buvo apie 1860 m. Spygliai turi ryškų melsvą atspalvį, kurio intensyvumas priklauso tiek nuo tipo, tiek nuo gyvybingumo. Kaip kalėdinė eglė gali tarnauti neilgą laiką – jai, kaip ir paprastosioms eglaitėms, greitai pradeda byrėti tikrai labai dygūs spygliai. Tačiau reikia paminėti privalumą – šios eglės šakos labai tvirtos ir gali atlaikyti sunkius kalėdinius žaisliukus ar net tikras žvakutes!
Pagal eli.lt ir „Šiaulių naujienų” informaciją parengė Lina ABROMAVIČIENĖ
