Salduvės piliakalnis labai aukštas ir status yra strategiškai svarbioje vietoje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyr. mokslo darbuotojas kultūros paveldo ekspertas, Lietuvos kultūros fondo prezidiumo pirmininkas istorikas Romas Batūra 2005 metais išleido knygą „Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m.“, nes ir bebūdamas šiaulietis visada domėjosi Šiaulių istorija ir ypač Šiaulių (Saulės) mūšiu.
Istorikas R. Batūra ir pasakoja, kodėl jo kaip mokslininko dėmesį patraukė būtent Šiaulių mūšis.
- Ar įprasta, kad Šiauliai savo gimtadienį švenčia Saulės mūšio dienos išvakarėse?
- Neįprasta, sakyčiau, nes gimtadienis nustatytas istorinių tyrinėjimų.
Livonijos ir kitose kronikose rašoma, kad 1236 metų rugsėjo 22-ąją mūšis vyko kalavijuočiams su gausiais talkininkais įsiveržus į Lietuvą, in terram Sauleorum – Šiaulių žemėje (lotynų kalboje „š“ raidės nėra).
Kadangi lyg ir nelabai aiškiai nurodyta vieta, tad tenka remtis kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų tuo metu vykdyta karine taktika. Praktiškai kalavijuočiai ir kryžiuočiai, įsiveržę į svetimą žemę, įsirengdavo stovyklą, iš jos padarydavo keletą niokojamųjų išpuolių į visas puses ir, atlikę savo užduotis, iš stovyklos patraukdavo su prisiplėštu turtu į savo žemes.
Tikėtina, kad rugsėjo 21-ąją kalavijuočiai ir patraukė iš savo stovyklos, įrengtos terra Sauleorum arba Šiaulių žemės centre, tranzitinių kelių sankirtoje, kurią dabar žymi Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryža, ir, kaip rašoma kronikoje, vakare prie brastos pastebėjo lietuvių karius. Todėl 22-osios rytą jiems teko stoti į mūšį, nes kelias iš visų pusių buvo užkirstas.
Ne vieną dieną terioję terra Sauleorum kalavijuočiai buvo apsistoję, tikėtina, minėtų kelių sankryžoje, todėl galima išvada, kad būtent – Šiauliuose. Tai reiškia, kad Šiauliai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose yra paminėti kaip tik 1236 metų rugsėjo 21 dieną.
O kad Šiaulių gyvenvietė (galbūt net ne viena) tuo metu tikrai buvo. Tai įrodyta archeologiniais tyrinėjimais ir Salduvės papėdėje, ir kitose miesto vietose nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio – penktojo amžiaus.
Taigi Šiaulių gimtadienis yra išsamprotautas.
- Ko kalavijuočiams reikėjo veržtis į Šiaulių žemę, kokio grobio jie galėjo tikėtis?
- Tai yra europinės, gal net pasaulinės raidos problema. Kai kūrėsi imperijos, vyko tarpreliginiai karai, tai kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai buvo Vakarų Europoje susiformavusios krikščionybės karinė išraiška.
Kadangi ordinams kryžiaus karuose, kurie vyko arabų kraštuose, nelabai sekėsi, tai didžiųjų agresyvių to meto Vakarų Europos valstybių jie buvo nukreipti kariauti prie Baltijos jūros.
Juk Vokiečių ordinas, kaip didžiulė karinė jėga, tik vykdė Vokietijos imperijos ir katalikų bažnyčios politiką – užgrobti naujas žemes ir jas įsisavinti. Pirmiausia, žinoma, ūkine prasme: užvaldytų kraštų žmones paversti pavaldžiais baudžiauninkais.
Ko jie čia galėjo ieškoti? Tuo metu, kai kryžiuočiai pradėjo veržtis į Rytus, į prūsų žemes, tai Anglijoje ir kai kuriose kitose šalyse Baltijos kraštai – Prūsija ir Lietuva – buvo vadinami visokio gėrio žeme, nes kailiai, vaškas, medus, mediena visais laikais buvo labai paklausios prekės. Ne veltui didieji Europos prekybiniai miestai pastatyti ant iš Prūsijos ir Lietuvos atplukdytų medžių konstrukcijų.
Be to, pro baltų žemes ėjo labai svarbus kelias į Europos pietryčius, iš ten nuo Dnepro per Dono žemupį kelias vedė į Kiniją ir kitus turtingus Rytų kraštus.
Todėl po atkaklių kovų pavergęs prūsus ir vakarinius lietuvius, pastatęs Karaliaučiaus ir Klaipėdos pilis, Kryžiuočių ordinas blokavo ir Lietuvą iš vakarų, o iš šiaurės blokavo kalavijuočiai.
Abu ordinai buvo remiami atskirų Vokietijos imperijos žemių, Čekijos karaliaus, kurie čia atvykdavo su milžiniškomis pajėgomis, su finansais, statydavo pilis, išvykdavo ir po kiek laiko vėl atvykdavo, padėdavo ordinams kuo galėdami, kad tik būtų užkariauti šitie kraštai.
Ir lietuviai, ir sembai, ir visi kiti baltai suprato pavojų – ne kartą kryžiuočių pilis puolė jungtinėmis pajėgomis. O šiaurėje, kai Padauguvyje, lyvių gyvenvietėje, įsikūrė krikščioniška vokiečių kolonija, po kelių mėnesių, tai yra, 1185 metais, vienu smūgiu lietuviai ją sunaikino.
Įdomu, kad būtent lietuviai sunaikino pirmąją vokiečių koloniją, nors ji buvo įsikūrusi ne lietuvių, o lyvių žemėse. Beje, tie lietuviai kariai galėjo būti ir iš Šiaulių žemės.
Vien šis faktas liudija, kad visoje baltų teritorijoje lietuviai jau tada buvo labai svarbus politinis ir karinis vienetas, kurio skaudų smūgį patyrė pirmoji kolonija prie Dauguvos.
Aišku, po to čia vyko laivais misionieriai, riteriai ir po maždaug pusantro dešimtmečio įkūrė prie Rygos upelio pilį, pavergė lyvius. Tačiau lietuviai ir toliau XIII amžiaus pradžioje ten vykdė didelius karinius puolimus iš Šiaurės Lietuvos, Šiaurės Žemaitijos teritorijos.
Taigi nuo XII amžiaus paskutinio dešimtmečio iki XV amžiaus pradžios baltų gyvenamose teritorijose vyko mirtinas karas ir baltų laimė, kad Lietuva sugebėjo sulaikyti tą milžinišką agresiją tuo pačiu metu kovodama pietryčiuose su kita dar galingesne pasaulio agresija – totorių-mongolų pajėgomis. Nors iki XIV amžiaus pabaigos totoriai-mongolai buvo žymiai galingesni nei Vakarų riteriai: turėjo savitą taktiką ir strategiją, buvo itin mobilūs, o jų gyvenimo būdas – klajoklinė gyvulininkystė – tam ypač pasitarnavo.
Tiesiog stebuklas, iš kur Lietuva surado jėgų atsilaikyti prieš šias dvi galingas, labai agresyvias karines jėgas, kurių tikslas buvo užgrobti naujas žemes, sunaikinti, pavergti tautas.
Juk Kryžiuočių ordinas ir jo atšaka kalavijuočiai, kurie iš pradžių buvo savarankiški, o po Saulės mūšio buvo priversti prisijungti prie kryžiuočių, buvo pati stipriausia karinė organizacija Europoje. Ordino broliai buvo kariai-vienuoliai, kuriuos dabar galėtume vadinti profesionaliais kariais, profesionaliais žudikais, žudžiusiais baltus, naikinusiais didžiąją baltų kultūrą.
Reikia pasakyti, kad vokiečių istorikas F. Beninghovenas, kuris parašė kalavijuočių ordino istoriją, pripažįsta, jog Saulės mūšis yra pasaulinės reikšmės – juk tik viename vieninteliame mūšyje buvo sunaikintas visas kalavijuočių ordinas, kad jo likučiai buvo priversti prisijungti prie kryžiuočių.
Apskritai šiame 250 metų vykusiame didžiuliame kare Lietuva nors ir per milžiniškas aukas atsilaikė ir padarė didelį indėlį į pasaulio istoriją, kad baltų gentys ir Lietuvos valstybė išsaugojo savo egzistenciją, savo kultūrą, etnosą, kalbą. Ir čia svarbų vaidmenį atliko Šiaulių mūšis.
Saulės mūšis privertė ordinus pergrupuoti jėgas, kai Lietuva buvo tarp dviejų frontų – iš šiaurės veržėsi Livonijos kalavijuočių ordinas, iš pietvakarių – kryžiuočių armija. Juk abu ordinai siekė susijungti ir nepajėgė – tam sukliudė Saulės mūšis.
Kova dviem frontais – unikalus dalykas Europoje.
- Jei lietuvių kariai pajėgė pasipriešinti profesionaliai armijai, vadinasi, ir Lietuvoje buvo stipri kariuomenė?
- Kaip buvo ruošiami kariai tuo metu Lietuvoje, tiksliai pasakyti yra sudėtinga. Tik aišku, kad kariavo taip pat gerai parengti kariai – išmokyti valdyti ginklus, joti ir taip toliau.
Be to, jau XIII amžiuje užfiksuota, kad kraštą nuo įsiveržusių priešų ginti privalėjo kiekvienas lietuvis, kuris tik galėjo pakelti ginklą. Vadinasi, vyrai – ir paprasti žemdirbiai, ir bajorai – nuo vaikystės buvo tam ruošiami, o kunigaikščių sūnūs buvo rengiami kaip strategai ir vadai.
Kas tą kariuomenę sudarė? Sprendžiant pagal vėlesnius dokumentus, „karys ar bajoras“ karinei tarnybai turėjo būtinai pristatyti tam tikrą raitelių, kovinių žirgų, ginkluotės komplektų skaičių priklausomai nuo jų valdų dydžio ir patys dalyvauti.
Beje, apie kovinius greituosius baltų žirgus Europoje sklido legendos dar iki XIII amžiaus.
Taigi Lietuvoje buvo gerai parengiami bajorų ir kunigaikščių kariai, taip pat ir visi vyrai – nesvarbu, ar jie žemę arė, ar kalvėse dirbo, kai reikėdavo šalį ginti, privalėjo imtis ginklų. Galbūt, kai prireikdavo, kaudavosi ir moterys.
Buvo Lietuvoje ir sava karybos mokykla, ir sava ginklų valdymo kultūra, ir sava karinė taktika bei strategija. Pavyzdžiui, visur yra žinoma vadinamoji apgaulingo bėgimo taktika, kuri buvo panaudota ir 1410 metais Žalgirio mūšio metu, ir mažiau garsiuose mūšiuose.
O geriausiai apibūdina aukštą lietuvių karių lygį jau vien tas tas faktas, kad Lietuva vis dėlto atsilaikė prieš kryžiuočius.
- Ar Salduvės pilis taip pat buvo karinis forpostas Šiaulių žemėje?
- Neabejotinai. Yra tik problema, kad Saulės mūšio metais ši pilis ir kitos pilys nebuvo paminėtos. Pilys buvo paminėtos po šimtmečio su trupučiu – XIV amžiaus viduryje, kai buvo puolamos Šiaulių ir gretimos žemės.
Taigi paminėtos keturios pagrindinės pilys: Kulos (tikriausiai Jurgaičių piliakalnyje prie Kulpės upelio), Busikės (manau, Normančių kaimo piliakalnyje), Dybysos (neabejotinai Bubių pilis) ir Ceila (spėju, kad tai Salduvės pilis).
Tiesa, kiti istorikai teigia, kad minėtos pilys buvusios ir kitose žemėse. Aš manau, kad to laikmečio pilis tikrai turėjo būti Salduvės piliakalnyje.
Jame turėjo būti Šiaulių pilis. (Kaip iš tiesų ji tada buvo vadinama, sunku pasakyti. Galbūt tos gyvenvietės, kuri buvo į vakarus nuo piliakalnio, vardu, o gal dar kitaip.)
Tas didelis, aukštas piliakalnis turėjo tris kūlgrindas, kurios vedė per pelkes, žemiau vandens paviršiaus, į pilį ir gyvenvietę prie jos.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pilis nebuvo labai įtvirtinta, tačiau piliakalnio pietvakariuose yra išlikęs galingas pylimas ir griovys. Galima spėti, kad ir šiaurinėje papėdėje taip pat yra pylimo ir gynybinio griovio liekanos. Su tokiais galingais pylimais papėdėje Lietuvoje piliakalnių mes turime – pavyzdžiui, Maišiagalos piliakalnį, kuris yra gerokai žemesnis nei Salduvės.
Todėl manau, kad neabejotinai Salduvės pilis buvo labai svarbi savo laiku, nes yra strateginėje vietoje. Ne veltui XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje ant Salduvės piliakalnio buvo pastatytas trianguliacijos bokštas.
Pagal paskutinius duomenis, jame buvusi pilis ir jos papėdėje gyvenvietė egzistavo maždaug nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIV amžiaus, kai buvo sunaikinta puolimų metu.
Kalavijuočių ordinas oficialiai vadinosi Kristaus kariuomenės broliais (lot. Fratres militiae Christi), pavadinimas „kalavijuočiai“ kilęs nuo raudono kalavijo simbolio ant baltų riterių apsiaustų. Ordinas juridiškai buvo vyskupo vasalas. Įkurtas 1202 metais Rygoje vokiečių vyskupo Alberto tikslu ginklu skinti kelią krikščionybei etninėse šiaurės baltų ir finų (lyvių, estų) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme.
Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai Dauguvos ir Gaujos upių. Užgrobtąsias sritis vadino bendru Livlando, arba Livonijos vardu (nuo lyvių genties pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis – ordinui. Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų atskiras pilis administravo fogtai. Magistrą rinkdavo iki gyvos galvos. Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti bažnyčią, taip pat laikytis trijų vienuoliškų principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir patarnautojus (ginklanešius, amatininkus, tarnus).
Užgrobtųjų žemių gyventojų krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai pavergtieji baltai ir finai tebebuvo pagonys. Padėjo pavergti lyvius, šiaurės sėlius, latgalius ir pietų bei centrinius estus ir 1231 metais įsigalėjo Šiaurės ir Vidurio Kurše.
Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą (Saulės mūšis 1236 metais), po kurio ordinas nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija, todėl 1237 metais susijungė su Kryžiuočių ordinu ir tapo jo šaka.
Saulės mūšis (Šiaulių mūšis) vyko 1236 metų rugsėjo 22 dieną netoli dabartinio Šiaulių miesto, Mūšos ir Tautinio santakoje (ties dabartiniu Jauniūnų kaimu, Joniškio rajonas).
Kalavijuočių ordinas, vadovaujamas magistro Folkvino iš Naumburgo su grafų Teodoriko fon Hazeldorfo ir Heinricho fon Danenbergo kariuomenėmis nusiaubė plačią teritoriją ir susiruošė žygiuoti atgal. Tačiau prie upės brastos jie sutiko Lietuvos karius. Žemaičiai, greičiausiai vadovaujami kunigaikščio Vykinto, puolė kalavijuočius. Manoma, kad lengvai ginkluoti kalavijuočių vadovaujami vietiniai Livonijos kariai pabėgo iš mūšio lauko, o sunkiai ginkluoti riteriai, įskaitant magistrą Folkviną, buvo išžudyti.
Istorikas Romas Batūra: „Saulės mūšis privertė ordinus pergrupuoti jėgas, kai Lietuva buvo tarp dviejų frontų – iš šiaurės veržėsi Livonijos kalavijuočių ordinas, iš pietvakarių – kryžiuočių armija. Juk abu ordinai siekė susijungti ir nepajėgė – tam sukliudė Saulės mūšis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Kalavijuočių ordino kryžius – raudonas baltame fone.
Redakcijos archyvo nuotr.
Iš Vitos Žabarauskaitės aliejinių pastelių ciklo „Salduvės legendos“.
V. ŽABARAUSKAITĖS nuotr.
Joniškio rajono Jauniūnų kaime vis dar nebaigiamas statyti Saulės mūšio memorialas.
Juozo GINKAUS nuotr.
