2013-06-28 13

Muziejininkė Gražina Narbutaitė: „Jovaras yra parašęs kelis laiškus, kuriuose yra tokios išmintingos, net, sakyčiau, labai šiuolaikiškos įžvalgos, kad kur galiu, ten jas ir cituoju.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Gražina Narbutaitė, kuri yra Jovaro rinkinio saugotoja, tęsia pasakojimą apie poetą, knygnešį Joną Krikščiūną-Jovarą:
- Mūsų rinkinyje yra gan daug Jovaro rašytų laiškų – net 84. Jie daugiausia skirti vaikams Aušrai ir Giedriui bei žmonai Viktorijai.
Tuose laiškuose išryškėja Jovaro pažiūros, charakteris – jis buvo iš tikrųjų išmintingas ir labai įžvalgus žmogus.
O svarbiausia - nepasiduodavo pesimizmui, nors dažnai tekdavo susidurti su gydytojais. Štai žmonai Viktorijai iš ligoninės jis rašė: „Gydytojas labai geras ir nuoširdus, mane didžiai gerbia. Sako, kad Jovaras yra visai Lietuvos liaudžiai suprantamiausias ir geriausias poetas.“ Beje, ir šiaulietis gydytojas Jonas Nainys, 1959-1960 metais gydęs Jovarą, sakė, kad poetas niekada nepuola į pesimizmą, niekad niekuo nesiskundžia, nedejuoja ir kad tai geriausias vaistas, nes gera nuotaika labai žmogų palaiko.
Būtent taip Jovaras laiške drąsino savo žmoną Viktoriją, kai ji vienu metu buvo susirgusi ir gulėjo ligoninėje: „Būk drąsi ir viltinga, nepasiduok į galvą lendančioms baimingoms mintims. Jauskis laiminga - geras ūpas, viltis ir tikėjimas į laimingą ateitį stebuklus daro, skausmus naikina, net nepagydomas ligas išgydo ir žmogų padaro dvasiniai ir kūniniai sveiku ir laimingu...“
Sūnui Giedriui, kai pastarasis mokėsi, rodos, Vilniuje, Jovaras yra parašęs kelis laiškus, kuriuose yra tokios išmintingos, net labai šiuolaikiškos įžvalgos, kad kur galiu, ten jas ir cituoju.
„O gyvenimo praktika man pačiam įrodė tą, kad nieko nėra negalima – kas ką nori, tą ir pasiekia anksčiau ar vėliau, sunkiau ar lengviau viską įgyja ir laimi, - rašė Jovaras. - Mes su savimi nešiojamės du kelius - į dangų ar į pragarą, ir tie keliai yra mūsų žinioje, mūsų valioje ir pagal savo norą, pagal savo nusistatymą galime eiti vienu ar kitu keliu į gera ar į bloga.“
- Kaip mokslų nebaigęs, kad ir labai išmintingas kaimo žmogus, tapo pripažintu poetu?
- Juk Jovaras buvo knygnešys, knygas platino ir tas knygas, aišku, pats skaitė. O ir bendradarbiauti lietuviškoje periodinėje spaudoje pradėjo apie 1900 metus.
Vėliau jį knygnešystės keliai atvedė į Šilo Pavėžupį, Vlado Putvinskio dvarą, kuris tuo metu buvo Lietuvos kultūros veikėjų susibūrimo vieta. Ten rinkdavosi visa puokštė kultūros veikėjų - Petras Avižonis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Jablonskis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Lazdynų Pelėda, Antanas Povylius, Antanas Smetona, Jurgis Šlapelis, Petras Vileišis, Povilas Višinskis, Žemaitė, Antanas Žmuidzinavičius.
Tame Šilo Pavėžupio dvare P. Višinskis buvo organizavęs literatų mokyklą – susirinkusiems į tą mokyklą 5-6 kartus per metus jis duodavo užduotis, paskui susirinkdavo jų kūrinėlius, ką ne ką pasiųsdavo į lietuvišką periodinę spaudą.
P. Višinskis ir pamatė, kad Jonas Krikščiūnas - gabus jaunuolis, todėl ir skatino jį rašyti. O 1906 metais P. Višinskis ir kiti inteligentai surinkę pinigų pasirūpino parengti ir išspausdinti Jovaro pirmąją poezijos knygelę „Žibutė“.
Nuo šitos knygelės ir prasidėjo Jovaro kaip poeto veikla - jis labai greitai išpopuliarėjo, o jo eilėraščiai virto liaudies dainomis.
Iki 1914 metų ir Lietuvoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išleistos devynios Jovaro knygelės: „Žibutė“ (1906 m.), „Poezija“ (1908 m.), „Jausmų kibirkštėlės“ (1908 m.), „Širdies balsai“ (1908 m.), „Pirmieji žiedai“ (1909 m.), „Tėvynės laukuose“ (1909 m.), „Sielos aidas“ (1913 m.), „Amžinos dainos“ (1914 m.).
Tas laikotarpis – nuo 1906 iki 1914 metų, tai yra iki Pirmojo pasaulinio karo, - ir buvo Jovaro kaip poeto aukso amžius. Būtent tuo metu jis parašė visus savo geriausius kūrinius ir buvo pats populiariausias Lietuvoje poetas.
Vėlesnė Jovaro kūryba, nors jam buvo žadėta šviesi ateitis, jau tokio lygio nebepasiekė. Tai buvo arba perkurta iki 1914 metų parašytoji poezija, o tarybiniais metais – tik eiliuoti lozungai.
Taigi, po Pirmojo pasaulinio karo Jovaras daugiau nieko reikšmingo nebeparašė, tačiau taip ir liko liaudies poetas.
Tarpukaryje jo ketureiliai, dvieiliai buvo spausdinami ant atvirukų, šokolado, saldainių popieriukų.
- Kada ir kodėl J. Krikščiūnas pasirinko Jovaro slapyvardį?
- Jonas Krikščiūnas literatūrinio kelio pradžioje savo kūrinius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais – J-as, Surūdijusi plunksna, Laukinis, L. J. Gaivalas.
Tik maždaug nuo 1905 metų pradėjo pasirašinėti Jovaru ir tuo vardu jau išleido pirmąją knygelę. Paskui šis slapyvardis tapo jo pavardės sudedamąja dalimi: jis pats save vadino ir vien tik Jovaru, ir Krikščiūnu-Jovaru.
Kodėl J. Krikščiūnas jau po spaudos draudimo panaikinimo pasirinko tokį slapyvardį yra bent keli paaiškinimai: kad buvo to meto literatų mada, kad tai buvo spaudos draudimo atgarsis, kad taip buvo siekiama išskirtinumo.
O kodėl buvo pasirinktas būtent gudobelės pavadinimas, pats Jovaras aiškino, kad todėl, jog tai yra kietas, tvirtas, nelabai išvaizdus medis, kaip ir jis – kaimo žmogus.
- Tai J. Krikščiūno-Jovaro pragyvenimo šaltinis buvo ūkininkavimas?
- Tuo metu niekas negyveno iš savo kūrybos. Tarp kitko, Jovaras norėjo ir net bandė pakeisti jam nuo gimimo skirtą dalią. 1907-1910 metais jis Šiauliuose buvo „švedas“, tai yra, mokėsi privačiai gaudamas „Žiburėlio“ draugijos stipendiją ir ketino laikyti egzaminus, kad taptų liaudies mokytoju. Bet dėl lėšų stokos ir dėl nestiprios sveikatos mokslus jis nutraukė ir grįžo į Kalniškius ūkininkauti.
Ten 1911 metais vedė Adomaitytę, su ja susilaukė dviejų vaikų – Laimono ir Aldonos.
Bet ryšių su kultūros veikėjais ir tuomet steigiamomis kultūros ir šviečiamosiomis draugijomis nenutraukė, nors ir, anot jo paties, susilaukė žmonos prieštaravimų.
Todėl 1923 metais Šiauliuose veikusi bendrovė „Kultūra“ Jovaro literatūrinio darbo 20-mečio proga išleido jo jubiliejinę eilėraščių knygelę „Parinktosios eilės“ su Kazio Šimonio iliustracijomis. Jovaras net išsaugojo šios knygelės viršelio metalinę klišę.
Beje, tai buvo vienintelė jo tarpukario metais išleista knygelė, tačiau joje tebuvo tik keli naujesni eilėraščiai, o kiti atrinkti iš publikuotųjų iki Pirmojo pasaulinio karo.
Gal tai kiek buvo susiję su ir su poeto nesėkmingu šeimyniniu gyvenimu: 1922 metais jis išsiskyrė su pirmąja žmona (ji su dukra emigravo į Argentiną) ir 1925 metais įregistravo antrąją – jau civilinę - santuoką su dvidešimt metų jaunesne Ona Rakauskaite, su kuria susilaukė keturių vaikų.
Tarp kitko, Jovaro dukros Aušros iš antrosios santuokos gimimas buvo pirmasis Šiaulių valsčiaus apskrityje įregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje, o ne bažnyčioje, o sūnus Laimonas pats pirmasis buvo palaidotas Šiaulių laisvamanių kapinėse. Pats Jovaras kartu su žmona Ona buvo aktyvus Laisvamanių draugijos narys.
Antroji Jovaro žmona mirė 1947 metais nuo džiovos, 1948 metais nepalankiai susiklosčius aplinkybėms buvo nušauta judviejų dukra Rūta – abi palaidotos Laisvamanių kapinėse. Tad ligotas poetas trečiąjį kartą vedė 1950 metais Viktoriją Sirutavičienę. Jai buvo perduoti visi buities rūpesčiai, nes tuo metu Jovaras jau buvo labiau reprezentaciniu asmeniu.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo išleisti dar šeši jo eilėraščių rinkiniai, o jis pats buvo labai gerbiamas tiek sovietinės valdžios (jam buvo atnaujinta pensija, kuri buvo paskirta 1940 metais kaip TSRS rašytojų sąjungos nariui), tiek paprastų žmonių.
Pas Jovarą į namus nuolat atvykdavo įvairiausios ekskursijos – mokinių, studentų ir darbininkų. Ir tų apsilankymų proga jam vis ką nors padovanodavo – yra išlikę ir albumų, ir knygų su dedikacijomis, ir kitokių daiktų.
Jovaras atėjusiems padeklamuodavo vieną kitą savo eilėraštį. Net apie 1964 metus, kai jau buvo visai prastos sveikatos, jis dar galėjo atmintinai padeklamuoti posmą iš eilėraščio „Ko liūdi, berželi“.

Iš profesoriaus Broniaus Prėskienio monografijos „Jovaras“
„Lietuvių literatūra turi savamokslių poetų, atėjusių iš liaudies gelmių, mažai nusivokusių poezijos platybėse, bet giliai supratusių gyvenimo grožį. Jovaras, nė vienos dienos nevarstęs mokyklos durų, bene ryškiausias tokios poezijos atstovas. Jis buvo prigimties apdovanotas jautria širdimi, turėjo įgimtą grožio jausmą. Įgimtas grožio, poezijos jausmas leido Jovarui paįvairinti mūsų poeziją ne tik turiniu, bet ir menine raiška, naujomis formomis.“

2013-06-28 092013-06-28 082013-06-28 142013-06-28 07

Iš ekspozicijos Jovaro name: dauguma šių daiktų poetas 1947 metais atsivežė iš savo namų Kalniškiuose.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų