Jau antrą vakarą po darbo guliu lovoje ir gvaldau lazdyno riešutus. Ne tiek gvaldau, kiek medituoju, nes kai galop pavyksta pasikelti ir išnešti abu dubenėlius – vieną su branduoliais, antrą su kevalais, paaiškėja, kiek nedaug  tepadaryta.

 

Bet neprarandu vilties iki Kūčių šį darbą baigti ir Kalėdoms iškepti garsųjį prosenelės pyragą, kur riešutų dešimt kartų daugiau nei razinų. O gulinėju lovoje ne todėl, kad sirguliuoju, o kad nematyčiau vyro, kad negirdėčiau nuolatinių jo priekaištų.

 

Nes jam ir tas blogai, ir tas negerai. Žodžiu, nei ryto, nei vakaro be priekaištų. Pačių kvailiausių.

Pirmadienio rytą tik ėmė ir užklausė:

 

- Kodėl neturi celiulito?

 

- Genai, - atsakiau trumpai nesuprasdama, kas jam užėjo.

 

- Visos turi, o tu neturi... - numykė vyras nepatenkintas.   

 

- Ne visos, - pasakiau ir išpuoliau į prieškambarį vilktis palto – tegu ir pusvalandžiu anksčiau, nei reikėjo.

 

Nors per leduku pasidengusias gatves nuvažiavau į darbą anksti, neskubėjau sėsti prie kompiuterio: vis svarsčiau, ko čia vyras susidomėjo tuo, kuo neturiu. Negi jei turėčiau, jis geriau pasijustų? 

 

Ir apskritai koks velnias mane nešė į tą vyro draugo pirtelę? Nors jei būčiau likusi namie, vyras irgi būtų ko prisigalvojęs: girdi, kaip jam vienam lyg kokiam viengungiui važiuoti, kad aš negerbianti jo draugų, kad aš apskritai kažkokia laukinė.

 

Na, nuvažiavau kartu. Na, apžiūrėjau pirtelę, bene prieš trejus metus pastatytą. Na, pasiklausiau vyro draugo pagyrų, kad tik dabar jam pavyko nusipirkti stebuklingą krosnelę perpus pigiau, tai yra, už krizinę kainą, ir dar gauti priedo dar stebuklingesnįjį žadeito akmenį, kuriais tik milijardieriai savo pirteles apstato...

 

Ir jau išvis be reikalo su šeimininke ir kitomis viešniomis į tą pirtelę ėjau pasikaitinti, nes paskui ėjo vyrai, nes dar paskui aiškinosi, kuriuo alumi – šviesiuoju ar tamsiuoju, pirktiniu ar naminiu – vantas mirkyti, dar kartą pasikaitinti, kol šilta... O jau tada mes visos moteriškės saviškius išsidalijome ir vargais negalais mašinas užsikūrusios paryčiais namo parvingiavome. 

Visą sekmadienį po to vyras pūtė į akį, paskui pusę nakties gaivinosi, kad rytą man pareikštų pretenzijas dėl to, ko aš neturiu, o kitos turi... Na, matyt, ne vien į alaus bokalą žiūrėjo, bet ir moteriškių apvalumus užmatė. 

 

Bjauriausia buvo, kai pirmadienio vakarą vyras man jau skaitė moralus apie taupumą, apie norą įtikti visiems svetimiems, tik ne jam...

 

Nors tam tikra prasme pirmadienio pusdienį aš praradau per jo gimines – kėliau jo prestižą... Juk per pietų pertrauką netikėtai susidūriau su dėdės Jono vaikučiais – vyro pusbroliais. Tie išstypę paaugliai labai apsidžiaugė mane pamatę: tėtis atvažiavęs pas gydytojus ir davęs jiems šimtą litų per porą valandų apsipirkti, na ir močiutė dar tiek pridėjusi, nes dvyniams ir batai kojas spaudžia, ir kelnės virš kauliukų, o mergaitei jau seni rūbai niekur nesueina.

 

Nors ir pati mačiau – graudus vaizdas: vaikai pamėlę, sušalę su per striukomis striukytėmis. Tai paskambinau bosui, pasiprašiau laisvo pusdienio ir nusivedžiau vargšiukus į prekybos centrą, o ne į skuduryną. 

 

O nuvedusi negalėjau sustoti: pripirkau ir tikros odos su kailiu batų, ir pūkinių striukų, ir pirštinių, ir kepurių... Arbata pagirdžiau, o paskui jau aprengtus dvynius nuvežiau prie poliklinikos tėvui, o mergaitę parsivedžiau į namus ir pradėjau traukti įvairius savo ir dukros rūbelius iš spintų, komodų ir dėžių... 

 

Mergaitė tiesiog alpėjo iš džiaugsmo ir malonumo besimatuodama, o pasimatavusi viską dėdama atgal į dėžes parsivežti namo. Beveik tuo pat metu iš darbo parsirado ir vyras, ir dėdė Jonas su dvyniais atvažiavo. 

 

Nors ir keista, tačiau sulaukiau atvirkščios reakcijos, nei tikėjausi: vyras nedraugiškai suraukė nosį, o Jonas šįsyk neprieštaravo, kad vaikai šį tą iš svetimų (ar beveik svetimų) ima...  Ko gero, toks nuolankus Jonas buvo dėl savo ligos – perblyškęs, net akys bespalvės pasidariusios.

 

Taigi ketvertukas su dėžėmis išėjo, aš nuėjau virtuvę daržovių troškinio gaminti. Kaip įprasta, vyras įsitaisė prieš televizorių ir net po valandos, kai troškinys jau garavo lėkštėje, nuo savo namų „darbo vietos“ nepakilo.

 

Aš kiek dar palaukiau ir, lėkštes, puodelius susikrovusi ant padėklo, viską nunešiau į svetainę. Pamaniau – gal žmogus vis dar prastai jaučiasi, gal dar kas...

Sprendžiant pagal apetitą vyras prastai nesijautė, bet buvo akivaizdžiai piktas. Norėdama pasigerinti ir pasiūliau papildomą troškinio porciją, o jau tada kad prasidėjo...

Aš, girdi, nemoku nieko nei planuoti, nei taupyti, aš švaistanti ir produktus, ir daiktus į dešinę ir į kairę, aš apskritai esu nieko verta, todėl ir nieko nevertinanti, ką jis savo sunkiu triūsu sutempė per tiek metų į namus...

 

Iš pradžių klausydamasi griežiau dantimis ir svarsčiau trenkti jam per pakaušį visu padėklu ar tik viena lėkšte, bet gana greit nusprendžiau – lėkščių gaila. Tad palaukiau, kol vyras pritrūks oro,  ir gana ramiai pasakiau:

 

- Taip, tu visiškai teisus – esu nepataisoma švaistūnė...

 

Vyras kaip mat atgavo žadą ir pratęsė:

 

- ... todėl kad neturi atsakomybės jausmo!

 

- Kaip neturiu ir celiulito, - apsimestinai atsidusau.

 

- Išprotėjai? Kuo čia dėtas celiulitas?! - nustebęs suriko vyras.

 

- Prie to paties, - atsakiau ir nešdama į virtuvę padėklą nusprendžiau iki Kalėdų pataupyti vakarienių, juk šiaip ar taip - pasninkas.

 

Lilitė