Galima be daug ko apsieiti, bet, aišku, neapsieisime be turgaus, be mažų krautuvėlių bei, ką darysi, be didelių prekybos centrų. Vieni sako tokiose vietose pavargsta, kiti, girdi, pailsi. Girdėjau net prekybos vietas lyginant su muziejumi. Ne vienas po turgų ar prekybos centrą juk mėgstame pažioplinėti. Parduotuvių žmonės spontaniški, nevaržomi, gyvenantys čia ir šia minute.
Teigiama, kad pirmieji turgūs atsirado arabų kraštuose. Arabų turguose apsilankę meno ar šiaip jautrios dvasios žmonės pasakoja, kad šie turgūs juos nuteikia filosofiškai ar net poetiškai. Girdėjau ir labai keistą, bet įdomią nuomonę, jog reta kuri kita viešojo miesto gyvenimo forma veikia taip teisingai.
Reikia sutikti su mintimi, jog paskutinieji nuo žemės paviršiaus išnyks turgūs ir prekybos centrai. Prekyvietės svarbą pabrėžia ir tai, kad senovėje ji visuomet įsikurdavo aikštėje šalia bažnyčios – miestelio centre. Net Šventojo Rašto istorijos, kad Jėzus nemėgęs prekijų, negelbėjo.
Dabartiniai turgūs nebe tokie kaip anksčiau, kokius galime išvysti Aleksandro Macijausko ar kitų ano meto fotografų nuotraukose, bet daug kas dar išlikę.
Turgus – pabendravimo, pasikalbėjimų vieta. Turgaus pokalbiai, pavadinti apkalbomis irgi nyksta. Be reikalo, nes nors ir paradoksalu, manau, yra ir geroji apkalbų pusė – apkalbos suartina žmones. Lengva prisiminti malonų jausmą, kai su sutiktaisiais dalijatės „naujausiomis žiniomis“ apie bendrą pažįstamą, aptarinėjate jo ar jos nelaimingos meilės klystkelius.
Apkalbos padeda rasti draugų ir rėmėjų, nes liežuvaujame su tais, kuriuos mėgstame, su kuriais norime suartėti. „Pasakysiu tau paslaptį“, – tokiais žodžiais parodome, jog ką nors išskiriame, laikome verta žinoti daugiau negu visi.
Apkalbos padeda tapti įtakingesniems, nes leidžia bent jau kalbomis priskirti aplinkiniams tai, ko jie, mūsų ir besiklausančiųjų nuomone, nusipelno. Apkalbos padeda užmegzti ryšius – kartu su mumis plepantieji tampa mūsų sąjungininkais, jie pripažįsta mūsų nuomonės vertę, o mes – jų, ir bendrai smerkiame ką nors trečią. Štai taip jau senų senovėje turguose buvo daug kas nusprendžiama. Dabar apkalbos persikėlė į internetą. O juk jų vieta turguje.
Didžiausias senųjų ir dabartinių turgų skirtumas, kad seniau eidavome į turgų tam, jog galėtume nusipirkti šviežios produkcijos „iš pirmų“ rankų. Šiais laikais turguje dažniausiai pardavinėjama „kažkieno“ produkcija, kurią tas „kažkas“ samdytam pardavėjui davęs parduoti. Tai gal tada reikėtų sakyti ne turgus, o „pardavykla“ ar dar kaip nors?
Iš vaikystės, kiek pamenu Šiaulių turgų, jis buvo toje pat vietoje, gal tik kiek arčiau prisiglaudęs prie Žemaitės gatvės. Vartai į turgų kvietė Vilniaus ir Žemaitės gatvių sankirtoje. Įėjus pasitikdavo ne prekystaliai, o tiesiog pardavėjai, išsidėlioję savo prekes ant akmeninio grindinio. Tiesa, ne ant paties grindinio, bet ant kokios plėvelės, laikraščių ar įvairiuose induose, dubenyse. Toliau už jų išsirikiuodavo arklių padvados ir pardavėjai siūlydavo prekes tiesiai iš ratų.
Bet didžiausią įspūdį man paliko Rygos turgus. Tėvai man pasakojo apie jų pirmąją iškylą iš Šiaulių į Rygą. Vyko jie vadinamuoju autobusu, nors tai buvo sunkvežimis su suolais kėbule. Kad įliptum, buvo nuleidžiamos metalinės kopėtėlės. Vyrai padėdavo įlipti moterims. Konduktorė visus „apibilietuodavo“ ir sėsdavo kabinon šalia vairuotojo.
Latvijos sostinės turgus – didžiausias Europoje. Turgui statyti buvo panaudoti kaizerinės kariuomenės palikti dirižablių angarai. Jis buvo statomas nuo 1924 iki 1930 metų. Turguje pamenu keturis paviljonus (mėsos, žuvies, daržovių ir pieno produktų). Rygos turgus nustebino savo dydžiu ir kvapų įvairove. Negrįždavai iš jo be rūkytų strimelių. Seniai šiame turguje buvau, bet ir šiandien, sako, jis pribloškia didybe.
Žodžiai „turgus“ ir „teatras“ prasideda ta pačia raide Vakarų miestuose dažnai taip ir yra – turgus ir teatras įsikūrę toje pat aikštėje. Pardavinėjami vaisiai, kiaušiniai, pienas, mėsa, triukus demonstruoja cirko artistai, aplinką pagyvina pantomimos aktoriai ir gyvos skulptūros.
Būna, kad turgūs ir šiandien tampa šventiniais žmonių susibūrimais. Pavyzdžiui, Kaziuko mugė (mugė – didelis turgus). Atskirai reiktų paminėti blusų turgus (sako, tokį vardą šis turgus gavo dėl senuose minkštuose balduose įsikūrusių blusų).
Štai prancūzai pasakoja, kad antikvarinių retenybių paieškų senienų turguje tradicijos jų šalyje labai senos. Jie mėgsta vaikštinėti po blusų turgų ar antikvarinių daiktų parduotuvėles ieškodami senų baldų, aksesuarų. Tai savotiškas pomėgis, kuriam kai kurie Prancūzijos gyventojai skiria kone kiekvieną laisvą valandėlę. Jei kas nors patinka, perka, nes savo namuose visai nebijo maišyti stilių. Prancūzų namai rodo šeimininkų pomėgius, neretai – charakterio bruožus, net specialybę.
Blusų turguje gali rasti visko. Čia miela, nes prekiauja paprasti geri žmogeliai, su visais galima pabendrauti, paplepėti. Galima paklausti parduodamo daikto istorijos (visi daiktai ją turi!). Jei savo kūrinius parduoda menininkas, jam visada įdomu papasakoti, kodėl kūriniai yra tokie, kodėl tokie motyvai pasirinkti. Tad pats pirkimas pasidaro lėtesnis ir įdomesnis. Beje, galima ne tik pirkti, bet ir parduoti.
Tiesa, nors čia paminėjau menininkus, pardavinėjančius savo kūrinius, dažniausiai blusų turguje parduodami daiktai kam nors priklausė, kam nors buvo brangūs, susiję su prisiminimais, dramomis ar džiaugsmais. Tačiau žmonės jų atsikrato – mirdami, kraustydamiesi ar atnaujindami būstą.
Didžiuosiuose miestuose žavi didžiulės turgaus aikštės. Kad ir Krokuvoje. Kasmet į Krokuvą atvyksta keli milijonai turistų išvysti puikių architektūros paminklų, garsių meno kūrinių, dalyvauti tarptautiniuose kultūros renginiuose ar paprasčiausiai pasinerti į nepakartojamą miesto, kuriame tobulai susipynė menas ir istorija, atmosferą. Visi keliai Krokuvoje veda į senamiesčio Turgaus aikštę (Sukienicas – Audinių koridorių), kuri garsi buvo jau viduramžiais.
Didžiausią Europoje kvadratinę 200x200 metrų aikštę (tiesa, dėl tų didžiųjų aikščių ir didžiausių senamiesčių – painiava, nes kur tik būni, visi aiškina, kad pas juos viskas didžiausia) supa senoviniai puošnūs mūriniai pastatai ir rūmai, o aikštės viduryje stovi Sukienicų renesanso stiliaus pastatas, kuris senovėje atliko turgaus vaidmenį.
Tiesa, tokia pastato paskirtis ir dabar. Pomidorų, agurkų ar bulvių čia nenusipirksi, bet įsigysi suvenyrų, meno dirbinių, audinių (nuo pastarųjų ir kilęs pastato pavadinimas). Čia nuo gintaro, sidabro, žalvario dirbinių, papuošalų, ginklų ir šarvų, nuo medžio raižinių, įvairiaspalvių audinių, drabužių ir kailių gali net galva apsisukti. Pasijunti lyg senoviniame amatininkų turguje, kur nuo besiderančiųjų keliamo triukšmo net susikalbėti sunku.
Jei reikia susitikti ar paskirti pasimatymą, pagrindinis adresas – Rotušės bokštas Turgaus aikštėje. Čia gali pasivažinėti karieta, palesinti iš rankos balandžius, be kurių ši vieta netektų žavesio. Aplinkui gausu knygynų ir nebrangių jaukių užeigų.
Kaip elgtis turguje? Taisyklių niekas nėra surašęs, tačiau yra nerašytos taisyklės. Pavyzdžiui, nesusigundyti pirmaisiais prekystaliais. Tiesa, kainos visur daugmaž vienodos (nemanykite, kad pardavėjai nežino, kokios kainos pas kaimyną, už kelių prekystalių ar net kitoje turgaus pusėje), bet pirmuose prekystaliuose jos visad bent šiek tiek didesnės.
Antra nerašyta taisyklė – atidžiai žiūrėti, ar tėvyninius produktus perkate. Kai kur turguose lenkiškų vaisių ir daržovių yra net daugiau nei lietuviškų, panašiai kaip ir mėsos bei kitų produktų.
Trečia taisyklė, kad pirkimas būtų ekonomiškas – derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis. Turgus tam ir yra, kad derėtumeisi, prekiautojai net nustemba, jei nesideri. Ir linkę nuleisti, nes supranta, kad tuoj pat gali nueiti pas kitą pardavėją, kurių aplink daug. Bet kuo daugiau pirkėjų, tuo sunkiau derėtis. Todėl reikia žinoti, kada į turgų ateiti.
O jeigu jau deratės, reikia būti drąsiems ir nesigėdyti. Nepaverskite derybų karu, nes įsiutęs pardavėjas gali pradėti laikytis principų ir jam gali pradėti atrodyti, jog geriau nieko neparduoti, negu parduoti tokiam nemandagiam pirkėjui. Šypsokitės, paverskite viską maloniu pašnekesiu, pasiteiraukite, iš kokios pardavėjas vietovės, gal rasite bendrų pažįstamų. Nesipūskite, neatrodykite (ir nebūkite) išdidūs, jokiu būdu neapsimeskite viršininku, nes pirmiausia, ko dabar paprasti žmonės nemėgsta, yra viršininkai, geresnės kainos reikia prašyti, o ne reikalauti. Prekes girkite, o ne peikite. Gal jums tai pasirodys paradoksalu, bet pagirtos prekės pardavėjas greičiau nuleis kainą nei supeiktos, nes jei nervinga diena, jis net gali atšauti: „Pasiieškok kur geriau.“
Prieš pasirinkdami prekę būtinai apžiūrėkite bent keletą prekystalių, ant kurių išrikiuoti tie patys produktai. Stenkitės, kad jūsų pasirinktas pardavėjas tai matytų. Derybos gali būti sėkmingesnės, jei pasirinksite ne tą prekiautoją, kuris jau dabar siūlo geriausią kainą, o šiek tiek brangesnes prekes siūlantį jo konkurentą, nes po derybų su pastaruoju galite sulygti net dar mažesnę kainą negu pas aną, pigiau siūliusį. Derėkitės tyliai – prekiautojas tikrai nenori, kad aplink stovintys sužinotų, kiek numušėte kainą. Be abejo, suprantate, jog jeigu prie pardavėjo stovi nors nedaug pirkėjų, derybos nelabai pavyks. Išlaukite savos akimirkos.
Ir šioje pastraipos apie derybas pabaigoje tiems, kurie jautrūs, kuklūs ir itin padorūs (nors tokių, be abejo, nėra daug) – neišgyvenkite, jeigu prekiautojas sutinka sumažinti kainą, nes jis tai daro pirmiausia todėl, kad gali sau leisti ir vis tiek gauti pelno. Nusileiskite žemėn, didelis derybų genijus, deja, jūs nesate, nes priešingu atveju būtumėte politikas, diplomatas ar dar kas nors ir po turgų neslampinėtumėte.
Yra psichologų, teigiančių pirkimo naudą (kirba mintis, ar tik ne didieji prekybos tinklai jiems sumokėjo už tokius teiginius!). Toji nauda, anot jų, tai pastangos dar daugiau užsidirbti. „Pirkite – ir būsite amžinai jaunos!“ – teigia kai kurie amerikiečių psichologai ir pateikia savo tyrimų rezultatus:
1. Moterys, kurios vaikščiojo po parduotuves ir turgų 17 valandų per savaitę ar daugiau ir vieno apsilankymo metu išleisdavo daugiau nei 200 dolerių, pasirodė besančios lieknesnės, stipresnės ir kur kas sveikesnės už moteris, kurios pirkdavo rečiau ir išleisdavo mažiau pinigų.
2. Užkietėjusių turgaus ir parduotuvių lankytojų veiduose mažiau raukšlių, jos trykšta energija ir jaučiasi kur kas jaunesnės nei iš tikrųjų.
3. Didžioji dalis mėgstančiųjų pirkti yra labai pasitikinčios savimi moterys, retai kenčiančios nuo depresijos.
Stokholmo mokslininkai taip pat apklausė parduotuvių lankytojus. Štai ką nustatė švedai:
1. Moterys, nusiperkančios drabužių, jaučiasi geriau nei tos, kurios perka virtuvės reikmenis ir buities prekes.
2. Moterų, kelis kartus per savaitę perbėgančių per turgų ir parduotuves, nuotaika būna geresnė nei tų, kurios ištrūksta apsiprekinti vieną dieną per savaitę.
3. Mėgėjos prisipirkti ko nors ir kuo daugiau pralenkia savo kuklesnes drauges savigarbos požiūriu.
Keletas linksmų istorijų iš apsipirkimų Lenkijoje.
Įvažiuojant į Suvalkų miestą kairėje kelio pusėje matome naujos statybos bažnyčią, o dešinėje prekybos centrą „Kaufland“. Prie jo dažniausiai ir stoja čion atvykę apsiprekinti lietuviai. Čia yra ir vaistinė. Nes lietuviški receptai galioja, o čia pigiau.
Suvalkuose yra ir kitų prekybos centrų (net po keletą): „Lidl“, „Biedronka“ (lietuviškai „Boružėlė“), „Tesco“ (pastarasis Suvalkuose itin didelis). Mačiau automobilių stovėjimo aikštelėje priešais prekybos centrą, kuri nebuvo didelė ir visi automobiliai netilpo, todėl dalis atvykusiųjų juos statė šalia rampos, skirtos priimti atvežtas prekes. Prie jos kabėjo užrašas didelėmis lietuviškomis raidėmis: „Neužstatyti.“
Kartu vykęs bičiulis sakė tikrai kelionėn vykęs ne dėl pirkinių ir juo patikėjau, nes, mačiau, pasikeitė tik 10 Eur, kaip jis sakė, kokiam mažam pirkinėliui. Nusipirko jis dantų pastos, keletą šokoladų, 8 skardines alaus (perkant keturias, galioja akcija, o jei perki aštuonias – ji dar didesnė). Pasikeitęs 10 Eur, jis gavo 42 zlotus 50 grašių. Dantų pastai išleido 3 zlotus, šokoladams – 10, alui – 16 ir nebežinojo, kur pinigus dėti. Patariau jam nusipirkti jogurto. Berods, nusipirko 5 rūšių, bet dar pinigų liko, tuomet dar šviežių bandelių – vis tiek liko.
Krepšelių parduotuvėje nėra, nes niekam jie ir nebūtų reikalingi, visi vežimėliais perka, bet net jo bičiulis nepasiėmė, tad panešti prekių nebegalėjo. Štai kokios problemos užgula Lenkijoje, pas mus gi su 10 Eur jokių problemų – nereikia jokių krepšelių, o juo labiau – vežimėlių.
Mačiau vaizdą, kai pirkėjas veža du pilnus pirkinių vežimėlius ir dar koja pasistumia pirkinių prikrautą dėžę, kaip supratau, jam viskas į tuos du vežimėlius netilpo. Pardavėja net pasiteiravo: „Kas ten pas jus Lietuvoje dedasi?“
Ką dar pasakyti apie sėkmingą apsipirkimą? Ar žinote, kad į žydo krautuvėlę reikia ateiti kuo anksčiau. Netgi ne anksčiau, bet ateiti pirmam. Būnant pirmam galima daug nusiderėti, nes žydai įsitikinę, jog jei neparduosi pirmam pirkėjui, prekyba nesiseks visą dieną.
O pabaigai linksma istorija apie tokią krautuvėlę.
Šalia tokios krautuvėlės vieną dieną išdygo didžiulis prekybos centras, ant kurio viliojo užrašas: „Geriausios prekės Europoje.“ Po kurio laiko kitoje krautuvėlės pusėje iškilo dar vienas prekybos centras su užrašu: „Geriausios prekės pasaulyje.“ Viduryje jų toji mažytė krautuvėlė atrodė vargingai, o net ir įžiūrėti ją buvo sunku. Tad jos savininkas vieną dieną ant jos iškėlė užrašą: „Įėjimas čia.“