„Eilinio partizano atsiminimai“ – sugrąžinta mūsų istorija

„Man be galo džiugu būti didvyrių žemėje, tėvelio tėviškėje. Mano tėvelis Aleksas Šemeta gimė Šiauliuose, užaugo Vaišnorių kaime. Būdamas 15 metų jis stojo į mūšius dėl Lietuvos nepriklausomybės su broliais Feliksu, Ipolitu ir kitais partizanais. Kodėl aš turėjau išleisti šią knygą apie įvykius, kurie vyko prieš šimtą metų? Jaučiau pareigą išleisti tėvelio prisiminimus – suteikti garbę, pagarbą ir pripažinimą ne tik jam, bet ir kitiems 1919-ųjų partizanams, paaiškinti, kaip jie padėjo pasiekti nepriklausomybę, grąžinti tėvelio sielą į laisvą Lietuvą“, – kalbėjo iš JAV atvykusi Audronė Šemetaitė-Murtaugh vasario 26 dieną Kužiuose per Alekso Šemetos knygos „Eilinio partizano atsiminimai“ pristatymą.

Iškilmingos sutiktuvės
Knygos sutiktuves Kužių seniūnijos salėje rengė bibliotekos darbuotojos Rita Bielskienė ir Nijolė Viktoravičienė, Kužių gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Violeta Laurutienė, specialioji pedagogė ekspertė Tatjana Borisevičienė. Mokytojoms talkino jaunieji kraštotyrininkai.

Skambėjo nuotaikingos dainos, atliekamos mergaičių ansamblio (vad. Rita Vaivadienė), akordeono muzika klausytojus džiugino Augustas Rimgaila. Nepaprasto grožio liaudies dainas vinguriavo folkloro ansamblis „Ringuva“ (vadovė Kristina Lučinskaitė). Giliai išjaustus M. Daukšos žodžius apie gimtąją kalbą tarė Kužių moksleiviai Jaunius Mockus, Gerda Bernotaitė, Kamilė Paštuolytė, įtaigiai suvaidinę ištrauką iš „Postilės“.

Poetinė miniatiūra nuteikė atviram pokalbiui apie tai, kas mus sieja – meilę gimtinei, atsakomybę, pasiaukojimą.

Išauklėta lietuvybės dvasia
Pasak Audronės Šemetaitės-Murtaugh, jos tėčio knygoje aprašyti konfliktai tarp partizanų ir bermontininkų, pasakojama, kaip buvo organizuota partizanų grupė, kaip jiems sekėsi padėti Lietuvos kariuomenei išvaryti užpuolikus. „Keliaudama per šią šalį, lankydamasi vietose, kur galbūt kažkada vaikščiojo narsieji partizanai, aš tarsi girdžiu jų atsargius žingsnius“, – kalbėjo leidinio mecenatė.

Moteris pasakojo, kad jos tėveliai 1944 metais turėjo ne savo noru išvykti iš Lietuvos. 5 metus praleido karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, tik 1949 pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. „Tėvelis norėjo, kad bent vienas vaikas gimtų laisvose Jungtinėse Valstijose ir aš tokia tapau, – sakė A. Šemetaitė. – Užaugau lietuviškoje dvasioje, namuose buvo kalbama tik lietuviškai, lankiau šeštadienines lietuvių kalbos pamokas, mokiausi tautinių šokių.“ Ji atėjo į mokyklą visai nemokėdama anglų kalbos. Buvusi net į kampą pastatyta, kad neklauso, nes mokytoja neįspėta, kad mergaitei „amerikoniškas gyvenimas nepažįstamas“.

Dukra atsimena tėvelį prie rašomosios mašinėlės, kuria jis rašydavo atsiminimus apie Lietuvą ir straipsnius laikraščiams.

Likus kelioms dienoms iki mirties jis paprašė eiti prie ežero kranto. „Aš ryškiai prisimenu jo dangaus mėlynumo akis, plačiai atmerktas, stebinčias horizontą, – sakė A. Šemetaitė. – Esu įsitikinusi, kad jis įsivaizdavo gimtinės padangę, kurią taip mylėjo. Jį lydėjo skaudus supratimas, kad niekada savo tėvynės nebematys.“ Ir jo kapas paliko svetimoje šalyje. Aleksas Šemeta su žmona Anele Kruglinskaite palaidoti Jungtinėse Valstijose.

Ipolitas Šemeta amžino poilsio atgulė Šiauliuose. Jis liko Lietuvoje ir gyveno sovietinio režimo priespaudoje, kaip ir daugelis kitų, kurie įstrigo už geležinės uždangos. Feliksas Šemeta, partizanų vadas, buvo sugautas, kankinamas Sibire ir sušaudytas.

Tėvelis išmokė Audronę Prano Vaičaičio eilėraščio apie Lietuvą. Tą eilėraštį ji turėjo deklamuoti kiekviename šeimos susibūrime. „Tai mano pirmas įspūdis apie Lietuvą, jame pasakojama apie sunkų kasdienį žmonių gyvenimą, apie nuostabią šio krašto gamtą, jame kalbama apie žmonių rūpesčius, vargus, jausmus ir pasiaukojimą. Skiriu tau, brangus tėveli, mūsų eilėraštį“, – sakė viešnia ir eilėraštį „Yra šalis“ skaitė taip jautriai, kad beveik visų klausytojų akyse sužibo ašaros.

Sugrąžinta atmintis
Dr. Jolanta Mažylė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir audiovizualinių medijų katedros docentė, parengusi Alekso Šemetos prisiminimus, papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Per mokslinę stažuotę Klivlande lietuvių kultūros ir dokumentavimo centro archyve susipažino su Audrone Šemetaite, kuri paprašė išleisti jos tėvo prisiminimus. Pokalbis prasidėjęs nuo klausimo, ar ji žinanti ką nors apie partizanus. Kalba ėjo apie dar per mažai nušviečiamą laikotarpį – 1919 metų partizanus, kovojusius su bermontininkais. Audronė sakė, kad žmonės Lietuvoje apie tai turėtų sužinoti ir atsinešė du albumus iškarpų iš 1960 metų dienraščio „Naujienos“, kuriame žurnalistu dirbo Aleksas Šemeta. „Paskaičiau, man labai patiko, – sakė dr. J. Mažylė. – Dėstau žurnalistikos dalykus, todėl patraukė gyvi dialogai, vaizdingas pasakojimas, daug reportažo detalių.“

Grįžusi teiravosi leidyklose: 2019 metai, Radviliškio mūšio šimtmetis, pats laikas būtų išleisti tokią knygą, tačiau niekas nesiėmė spausdinti. Atsitiktinai vyko su kolega prof. Remigijumi Misiūnu į konferenciją Panevėžyje, išsikalbėjo.

Paaiškėjo, kad jis taip pat norėjo išleisti A. Šemetos prisiminimus, bet negavo paramos iš Krašto apsaugos ministerijos. Beliko imtis darbo, nes leidybą finansuoti pasisiūlė Audronė Šemetaitė.

Gavusi laikraščių iškarpas su išeivijoje spausdintų prisiminimų fragmentais dr. J. Mažylė ėmė ieškoti daugiau informacijos JAV archyvuose ir Lietuvoje, išstudijavo daugybę rašytinių šaltinių.

Trūko gyvų sąsajų su žeme, kuria vaikščiojo prisiminimų herojai. Paaiškėjo, kad Kužių gimnazijos jaunieji kraštotyrininkai, vadovaujami istorijos mokytojos ekspertės Violetos Laurutienės, taip pat domisi Šemetų šeima, gimnazistas Augustas Jasiūnas yra parengęs puikią prezentaciją apie Feliksą Šemetą, subūrusį Kužių partizanus.
Dr. J. Mažylė atvyko į Kužius, mokytojos Violetos padedama aplankė prisiminimuose paminėtus kaimus, susipažino su kraštotyrininkų užrašytais kužiečių pasakojimais. Naudinga buvo ir Nepriklausomybės kovų laikotarpį Kuršėnuose tyrinėjančio kraštotyrininko Jono Kiriliausko pagalba.

Pasak knygos sudarytojos, Alekso Šemetos tekstai parašyti įtaigiai, pateikiami ne vien faktai, bet ir įvykių vertinimas. Svarbu, kad vertinama eilinio įvykių dalyvio požiūriu, kartais labai kritiškai. Net būta aštrios polemikos: griežtas kariuomenės vadų vertinimas nepatiko vienam kariškiui, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininkui, kuris įsižeidęs spaudoje pareiškė, jog apskritai nėra buvę tokio Kužių būrio. Žinoma, Aleksas Šemeta neliko skolingas. Savo atsakymus oponentui publikavo „Naujienose“ ir parašė, kad pulkininko štabas dabar esąs jo nuosavo namo rūsyje.

Rinkdama medžiagą J. Mažylė studijavo vieno iš Šiaulių partizanų štabo vadovų Kipro Bielinio rankraštyną, kuriame saugoma ir lietuviškoji „bermontiada“. Joje rado ne tik Alekso Šemetos, bet ir kitų partizanų atsiminimus. Aprašomi faktai juose sutampa. Šiauliečiams, ko gero, įdomu, kad

1936 m. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ spausdino visą ciklą Alekso Šemetos, Ipolito Šemetos, Šiaulių partizanų štabo narės Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės ir kitų partizanų atsiminimų. O Aleksas Šemeta rašydamas į išeivijos laikraščius „Naujienos“ ir „Keleivis“ pasirašinėjo slapyvardžiais, kurie priminė gimtąsias apylinkes: Alekso Smeltyniškio, Vaišnorio, Guberniškio ir Vaclovo Švendrio slapyvardžiais.

Išgyvento laiko atšvaitai, praradimai, patirtys natūraliai veikė autorių ir jo refleksijas. Dalis prisiminimų, pasak J. Mažylės, yra romantizuota, tačiau vis tiek jie vertingi kaip atmintis apie žmones ir įvykius, labai daug prisidėjusius prie Nepriklausomybės. „Tik pamanykit, narsūs Kužių vaikinai siuntė ginklus į Joniškio komendantūrą, Telšių batalioną, leido sutvirtėti besikuriančiai Lietuvos armijai. Galite jais didžiuotis, – sakė Jolanta Mažylė. – Autorius įamžino labai svarbius istorinius faktus, užfiksavo apylinkių kaimų pavadinimus, vietovardžius, žmones, atskleidė jų charakterius. Turbūt kiekvienas skaitytojas ras savo atsakymą, kodėl naudinga šią knygą perskaityti.“

Pasak knygos sudarytojos, siekiant, kad tikrieji partizanų vardai sugrįžtų į istoriją, teko nemažai padirbėti: prisiminimuose daug beletristikos, vienur minimi tik vardai, kitur pavardė be vardo, teko po kruopelytę rankioti Centriniame archyve, Šaulių sąjungos archyvuose, Kipro Bielinio sukauptame fonde, ieškoti leidiniuose, į kuriuos tarpukariu rašė A. Šemeta – „Įdomus mūsų momentas“, „Trimitas“. Knygoje pateiktas tikslus visų 30 asmenų sąrašas. Kadangi ne visiems skaitytojams gali būti aiškūs sudėtingo istorinio laikmečio kontekstai, J. Mažylė įdėjo nemažai enciklopediniu principu sudarytų išnašų, paaiškinimų ir išsamų „Palydos žodį“, smulkiai nurodė tikslius literatūros šaltinius.

„Knygos idėja priklauso Amerikoje gimusiai ir užaugusiai Šemetų jaunėlei Audronei. Aš esu tik knygos pribuvėja, – juokavo dr. J. Mažylė. – Tai yra Kužių partizanų sugrįžimas į namus.“

Kai moksleiviai perskaitė visas 30 pavardžių, tylos minutė buvo ypač jaudinanti dar ir dėl to, kad salėje – ne vienas partizanų Vlado Jokubausko, Matijošaičių, Petro Songailos palikuonis.

Ši knyga atveria neišsemiamas galimybes jauniesiems kraštotyrininkams tęsti savo gimtinės tyrinėjimus..

Kova su bermontininkais
Istorijos mokytoja Violeta Laurutienė renginio dalyviams pateikė glaustą istorinio laikotarpio apžvalgą. Lietuvos padėtis tuo laiku buvo ypač sunki, nes iš visų pusių supo priešai. Dar nespėjo išvyti bolševikų, strateginių teritorijų gviešiasi Lenkija, o nuo Latvijos pusės veržiasi bermontininkai. Pavelo Bermondto-Avalovo kariuomenė, sudaryta iš baltagvardiečių ir vokiečių armijos likučių, puikiai ginkluota, Vokietijos karinių struktūrų remiama ypač siautėjo Šiaulių krašte. Šiauliuose įsisteigė Laikinasis partizanų štabas, kuris vadovavo partizanams-šauliams. Partizanai gynė gyventojus nuo bermontininkų plėšimų. Aktyvi partizaninė veikla priešų užimtose vietovėse buvo labai didelė parama lietuviškai kariuomenei.

Feliksas Šemeta su broliais Ipolitu ir Aleksandru, įsteigę garsųjį Kužių partizanų būrį, aktyviai veikė Kuršėnų-Kužių ir Šiaulių apylinkėse.

Kraštotyrininkas Jonas Kiriliauskas, kurio knyga apie 1919 metų kovas Kuršėnuose bus pristatyta kovo pradžioje, papildė, kad situacija Lietuvoje tuo laikotarpiu išties sudėtinga. Informacija žmonėms nepasiekiama, nebent geras klebonas praneša ar turguje susižino. Laikraščių mažai kas gaudavo. Lietuvybės klausimui pateikė pavyzdį: „Susirinko taryba Kuršėnuose, tarpusavy šneka lenkiškai, dokumentus pildo lietuviškai, klebonas bažnyčios knygas pildo rusiškai.“ Kad partizanai, kaimo vaikiai, tokiomis sąlygomis pasirinko lietuvišką tapatybę, ypač reikšminga. F. Šemetos būrio apsukrumas stiprino kariuomenę, Jono Marčiaus vežimai ginklus, užgrobtą ar nupirktą amuniciją gabeno net tiesiai į Kauną.

Kad žmonės Kužių partizanų būrį vertino, rodo ir tas faktas, kad 1931 lapkričio 14 d. Kužių ir Sauginių vyrai, šauliai surengė didelę šventę, buvo dūdų orkestras, Sukilėlių kalnelyje laikytos šv. Mišios, Aleksui Šemetai pasiųstas sveikinimas.

J. Kiriliauskas iškėlė idėją įamžinti partizanų atminimą gatvių pavadinimuose ar kitais būdais.

Kužių seniūnė Jolanda Rudavičienė jautriai dėkojo už istorinės atminties atgaivinimą, sujaudinta Audronės Šemetaitės gražios lietuviškos kalbos, giliai suvoktos meilės Lietuvai. Dėkojo knygos sudarytojai dr. J. Mažylei už sugrąžintus atminties ženklus, pažadėjo įamžinti partizanų atminimą paminklu, galbūt ir gatvių pavadinimuose.

Penkiolikos – į ugnį
Aleksas Šemeta gimė 1903 m. gruodžio 3 d. Šiauliuose. Pirmasis pasaulinis karas ir ligos pasiglemžė tėvą, motiną, vyriausiąjį brolį Joną. Keturi broliai ir trys seserys liko našlaičiai. Šeimos galva tapo Feliksas (g.1897). Jau minėta, kad apie jo atkaklios kovos ir sudėtingą žūties kelią išsamią prezentaciją yra parengę gimnazijos kraštotyrininkai. Feliksas – Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio idėjų šalininkas ir aktyvus palaikytojas, į kovą su krašto priešais, partizaninę veiklą įtraukė beveik visą savo šeimą. Talkino dvidešimtmetis brolis Ipolitas, ne ką vyresnės seserys Sofija, Anelė, Ona ir penkiolikmetis Šiaulių gimnazistas Aleksandras (Aleksas). Jauniausiajam Vytautui dar tik dešimt, bet ir jis buvo siunčiamas pasižvalgyti, žinių atnešti.

Alekso Šemetos atsiminimuose aprašytos kovos Kužiuose ir Amaliuose, Vijoliuose ir Gubernijoje, minimi įvykiai aplinkiniuose kaimuose: Tyrelkai, Vaišnorai, Riškiškės (dab. Gilaičiai), Džiuikai. Išvardyti drąsūs Kužių partizanų žygiai, papasakota, kaip vokiečiai sudegino Šemetų tėviškę Smiltynės kaime. Ne sykį minimas Kužių klebonas A. Kleiba, atvirai pasakojama, kaip jaunas vaikinas ėjo išpažinties, nes sunkiai išgyveno nužudęs priešo kareivį. Pasakojimas suskirstytas į trumpus epizodus, atskleidžiamas jauno žmogaus supratimas apie tėvynę, pareigą. Nebijoma atvirai kalbėti apie baimę ir nesėkmes. Todėl įdomu skaityti: garbaus amžiaus žmogui tekstas gali priminti jaunystę, tėvų ar senelių pasakojimus, jaunus gali sužavėti beatodairiška parašomų vyrų drąsa.

Pasak kraštotyrininko J. Kiriliausko, Kužių partizanų būrys buvo ypatingas, nes laikėsi iš V. Putvinskio gaunamų šaulių instrukcijų ir ginklais aprūpindavo besikuriančią kariuomenę, tiesiogiai prisidėjo, prie Radviliškio mūšio sėkmės.

Įkvėptas Alekso Šemetos prisiminimų J. Kiriliauskas parašė apsakymą „Basos kojos“, kuriame savitai interpretavo išdavystės temą. Ištrauką iš kūrinio perskaitė Augustas Jasiūnas.

„Jaučiu, kad tėvelio dvasia grįžo į gimtąsias vietas“, – braukdama ašaras baigiantis šventei Kužiuose kalbėjo Audronė Šemetaitė ir dėkojo susirinkusiems kužiečiams bei jauniesiems kraštotyrininkams už meilę savo kraštui, dėmesį jo istorijai, pagarbą jos tėveliui.

Ir tyrėjams, ir smalsuoliams
Alekso Šemetos prisiminimų knyga skaitytojus sudomino Vilniaus knygų mugėje, trečiadienį šiltai sutikta Kužiuose, ketvirtadienį pristatyta Šiauliuose, netrukus susitiks su skaitytojais Vilniaus karininkų ramovėje. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje karo istorikas profesorius Valdas Rakutis teigė, kad ši knyga istorikui mokslininkui gali būti tyrinėjimų šaltinis, nes joje gausu įdomių 1919 metų partizaninio karo faktų, kurie pateikiami labai tiksliai.

„Eilinio partizano atsiminimai“ yra vienas iš įdomiausių istorinių tekstų, kuriame atskleistas socialdemokratiškas požiūris į to meto reiškinius. Vertingiausia, kad šiais tekstais pasakoma, kas yra partizaninis karas: tai baisi nelaimė, nes jame nėra jokių konvencijų, jokių taisyklių, todėl partizanų veiksmų negalima vertinti pagal šių dienų moralės principus.

Dar viena šio teksto vertybė, anot V. Rakučio, – kovinga dvasia, pozityvumas. 1919 m. partizaninio karo išskirtinumas, kad jis laimėtas ir truko vos kelis mėnesius. Radviliškio mūšis lėmė bermontininkų atsitraukimą. Šių jaunų žmonių motyvacija buvo apginti savo artimuosius, žemės jiems valdžia nežadėjo. Prof. V. Rakučio teigimu, šios knygos pagrindu vertėtų sukurti žygio maršrutą jaunimo edukacijai. Šitie tekstai būtų suprantami mokiniams ir pasitarnautų pilietiškumo ugdymui, uždegtų prasmingiems žygiams.

2020 02 28 2