Nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos aukų skaičius vis dar šokiruoja. Aukos ne tik išnaudojamos, bet ir niekam apie tai nepraneša. Todėl svarbu žinoti, kaip atpažinti seksualinę prievartą, kaip elgtis ją atpažinus, kaip išvengti trumpalaikių bei ilgalaikių pasekmių.
Jaučia gėdą ir kaltę
Kas penktas vaikas, vyras bei kas trečia moteris bent kartą gyvenime yra patyrę seksualinę prievartą. Pasaulyje 3,7 mln. moterų per metus patiria seksualinį smurtą. Vyrai, patiriantys seksualinę prievartą, apie tai nekalba. Nukentėję nuo seksualinės prievartos nesikreipia į teisėsaugą ir apskritai neieško pagalbos.
Tokia šokiruojanti tiesa buvo atskleista Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusioje viešoje paskaitoje „Seksualinei prievartai – NE!“
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre dirbanti socialinė darbuotoja Bernadeta Dumskytė susirinkusiems priminė, kad ši problema vis dar egzistuoja ir jos mastai tik didėja. Tam, kad galėtumėme geriau padėti nukentėjusiems, socialinė darbuotoja patarė pirmiausia pasidomėti, kaip jaučiasi žmogus, nukentėjęs nuo seksualinės prievartos.
Ji atskleidė, kad aukos išgyvena nemažą kompleksą sudėtingų jausmų, dėl kurių žmonės vėliau labai ilgai gyja.
Pirminė nukentėjusiųjų reakcija dažniausiai būna šokas. Vieni elgiasi tarsi nieko nebūtų įvykę, o kitiems pasireiškia įvairūs požymiai: vieną dieną būna labai laimingi, kitą – labai liūdni. Baimė, bejėgiškumo jausmas, sumišimas, nesaugumas, problemos pasitikint kitais – taip pat nesvetimi jausmai nukentėjusiesiems.
Baisiausia, kad patyrę seksualinę prievartą patiria dar ir gėdą bei kaltę. Mūsų visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog pats esi kaltas, jei tave išprievartavo. Kartais nepadeda ir artimieji, kurie užuot palaikę, tik priberia daugiau druskos ant žaizdos. Šeimose neretai pasigirsta kaltinimai, esą pats prisiprašei, nereikėjo taip vėlai vaikščioti gatvėmis, dėvėti trumpo sijono ir t. t. Kai kurios aukos tuo patiki ir pradeda save kaltinti, kad nemokėjo apsiginti, ar tiesiog dėl to, jog tą dieną išėjo iš namų.
Skriaudėjai beveik niekada nesigaili
Galbūt jeigu aukos netylėtų ir praneštų apie patirtą žalą, šiandien skriaudėjai jau sėdėtų už grotų. Deja, taip nėra, nes aukos dažniausiai tyli. Jos žino, kad teismo procedūros gali užtrukti pusmetį ar metus, be to, nenori susitikti su skriaudėjais ir vis iš naujo prokurorams, teisėjams, tyrėjams aiškinti, kaip viskas vyko iš tiesų. Negana to, lietuviai apskritai nepasitiki teisėsaugos institucijomis.
B. Dumskytė komentavo, kad taip mąstyti yra neteisinga.
„Šiandien teisėsauga daugiau dėmesio skiria nukentėjusiajam. Atidžiau klausosi, dėl to auka gali jaustis saugi“, – sakė nukentėjusiems padedanti socialinė darbuotoja.
Vis dėlto ji pripažino, kad prievartautojai iš tiesų gali labai apsunkinti bylą, nes jie dažniausiai nebūna linkę nusileisti. Specialistė pasakojo, kad yra susidūrusi su atvejais, kai skriaudėjai ne tik nepripažindavo savo kaltės, bet ir kaltindavo auką. Užuot prašę atleidimo, jie teisindavosi, esą auka pati to norėjo, buvo per daug iššaukiančiai apsirengusi, priėmė dovanas ir pan.
Kita dažnai pasitaikanti prievartautojų savybė yra ta, kad jie nuolat imasi manipuliacijos ir grasina aukoms. Aiškina, esą jeigu kam nors pasiskųsi, nukentės tavo šeima, daugiau nebegyvensi arba negausi valgyti.
Anot socialinės darbuotojos, apeliaciją į prievartautojo sąžinę dažniausiai būna visiškai bevaisė. Kad ir kaip norėtųsi įgelti skriaudėjui, priversti jų gailėtis beveik neįmanoma.
„Nesvarbu, kiek kartų pasakotum, kaip jie sugriovė žmogui gyvenimą, skriaudėjams visiškai vienodai. Jie net didžiuojasi sakydami, kad naktimis ramiai miega“, – niūria patirtimi dalijosi B. Dumskytė.
Negana to, prievartautojai patys mieliau renkasi ne skriaudėjo, bet aukos vaidmenį. Teisėjams ir visiems aplinkiniams bando sukelti gailestį, esą jeigu atsisės į kalėjimą, jų šeima badaus, daug žmonių nukentės, o ir jų gyvenimas bus sugriautas.
Pasimatymai baigiasi žiauriai
Baisiausia yra seksualinė prievarta prieš moterį. Socialinė darbuotoja svarstė, kad galbūt taip yra dėl to, kad pasaulyje dominuoja „vaikinų kultūra“. Nuo senų laikų yra išlikusi nuostata – esą vyras yra šeimos galva, o moteris turi būti nuolanki, drovi, gera žmona, klausanti vyro. Vyriškosios lyties atstovai jaučiasi tarsi turėtų teisę prašyti seksualinio intymumo už tam tikrą kainą: pasimatymus, dovanas, gražius daiktus ir t. t.
Egzistuoja ir nerašytas susitarimas, esą vaikinams galima objektyvizuoti moterį. Pavyzdžiui, jeigu vaikinas bet kurioje socialinėje erdvėje išreiškia savo nuomonę apie moters kūną, ji turi pasakyti „ačiū“, priešingu atveju galima sulaukti neigiamų pasekmių.
B. Dumskytė pasakojo, kad žino vieną realų atvejį, kai mergina, viešoje erdvėje sulaukusi vyrų „komplimentų“, vyrus ignoravo ir už tai buvo sumušta taip, kad net atsidūrė ligoninėje.
Neretai merginos būna išprievartaujamos ir per pasimatymus. Dažniausiai joms į gėrimus pripilama narkotinių medžiagų, dėl kurių merginos nebegali apsiginti.
Vyrai dažniausiai tyli
Vyrai, kaip ir moterys, taip pat patiria seksualinę prievartą. Tik apie tai žinoma mažiausiai, nes jie apie tai nekalba. Dažniausiai dėl baimės, kad juos išvadins gėjais.
Kaip bebūtų keista, šiuolaikinėje visuomenėje vis dar gajus mitas, esą jeigu tu turėjai lytinių santykių su kitu vyru, nors ir ne savo noru, tu esi gėjus. O jeigu apie tai dar sužino kiti žmonės – patyčios neišvengiamos.
Taip pat manoma, kad vyras privalo savarankiškai išspręsti visas problemas. Jeigu to nesugeba, vadinasi, nėra tikras vyras. Negana to, jis visada turi išlaikyti kontrolę, demonstruoti tik minimalų kiekį emocijų, negali pripažinti, kad yra pažeidžiamas.
Vyrai visus tuos stereotipus žino, todėl nenorėdami prarasti „vyro“ vardo apie patirtą prievartą niekam nesako.
Vaikai nukenčia skaudžiausiai
Turbūt skaudžiausia, kai seksualinę prievartą patiria vaikai. Socialinė darbuotoja kalbėjo, kad patirta prievarta visiškai sugriauna vaiko pasaulį. Kai vaikučiai auga, jie ima pavyzdį iš tėvų, tetų, dėdžių ir kitų suaugusiųjų, tačiau jeigu artimieji naudoja seksualinę prievartą, vaikai pradeda jaustis nesaugiai, nes jiems niekas neparodo, kaip elgtis teisinga, o vaikui tai yra nepakeliama. Tuomet kyla daug psichologinių problemų, atsiranda disociacija. Streso metu suaugęs žmogus pradeda kaip vaikas keistai elgtis ir su tuo gyvena visą gyvenimą.
Daugiausiai pavojų vaikams ir paaugliams kyla kibernetinėje erdvėje. Pedofilai apsimeta jų amžiaus asmenimis ir kviečia susitikti, o po to nepilnamečiais pasinaudoja. Specialistė kalbėjo, kad internete lengviausia paveikti paauglius, nes jie pamišę dėl socialinių tinklų ir tiesiog negali be jų gyventi.
Vaikai dažnai susiduria ir su patyčiomis. Atrodo, kad moksleiviai turėtų palaikyti vieni kitus, tačiau vietoje to, radę bent menkiausią galimybę, tyčiojasi. B. Dumskytė paaiškino, kad vaikai ir paaugliai paprasčiausiai nesuvokia, kas yra seksualinė prievarta, iš to ir atsiranda patyčios.
Pataria imtis atsargumo priemonių
Vis dėl to nusikaltėlių išvengti įmanoma. Su nukentėjusiais asmenimis dirbanti specialistė priminė, kad einant tamsiomis, neapšviestomis gatvėmis bei vietomis, gresia pavojus, kad gali kas nors užpulti.
Pavojų kelia ir neatsakingas alkoholio ir kitų svaigiųjų gėrimų vartojimas. Vieša paslaptis, kad pavartojus alkoholio sunku mąstyti blaiviai, todėl jo reikėtų vengti. Nereikėtų be priežiūros palikti savo gėrimo, nes ten kas nors gali įpilti narkotinių medžiagų ir pan.
Taip pat labai svarbu nepalikti viešos vietos kartu su įtartinu, nepažįstamu asmeniu. Svarbu su juo nepasilikti dviese, ypač uždarose patalpose.
Norintys padėti nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems asmenims, turėtų žinoti, kad aukoms pirmiausia reikia suteikti fizinę pagalbą, išklausyti, suteikti emocinę paramą, palydėti pas ginekologą. Sudaryti sąlygas, kad žmogus jaustųsi patogiai. Svarbiausia užtikrinti, kad auka daugiau nepatirtų fizinės žalos, ir paraginti, jog nukentėjusysis kreiptųsi į teisėsaugą.
Nukentėję nuo seksualinės prievartos gali kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Visą parą veikia centro SOS numeris +370 679 61 617.