Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ sugrįžo iš dvylikos dienų koncertinio turo Amerikoje. „Jie nesitikėjo, kad mes taip dainuojame“, – sakė kolektyvo vadovas Šiaulių miesto garbės pilietis Remigijus Adomaitis. „Dagilėlio“ bendruomenė žino, ką šie berniukai gali, todėl surengė smagias sutiktuves. Tik vadovas į jas nespėjo...

Šventė Amerikos publikai
Kovo 10-22 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi jaunųjų choristų kelionė prasidėjo Čikagoje. Pirmas koncertas – sausakimšoje Pasaulio lietuvių centro Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje. „Tai buvo nepakartojama šventė! Ačiū mielieji, kad palietėte mūsų širdis. Labai lauksime progos kada nors jus ir vėl išgirsti“, – rašė lietuvių bendruomenės laikraštis po šio koncerto. „Vos uždainavus „Dagilėliui“ – per kūną bėgiojo šiurpuliukai“, – po koncerto sakė atlikėjams susijaudinusi klausytoja.

„Dagilėlis“ į koncertus publiką kvietė Vest Lafajete (West Lafayette) Immanuel United Church of Christ bažnyčioje, taip pat Šampeine (Champaign) ir Sinsinatyje (Cincinnati). Klivlande (Cleveland) „Dagilėlis“ koncertavo Valstybiniame universitete ir dalyvavo OCDA chorų festivalyje. Šiaulių kolektyvas turėjo išskirtinę galimybę pasirodyti ROCK AND ROLL šlovės muziejuje. Iš viso „dagiliukai“ turėjo 9 koncertus, dainavo su Amerikos lietuvių choru „Dainava“, jaunimo ir vaikų chorais, vakarais susitikimuose bendravo su vietiniais bendraamžiais. Klivlande Lietuvos garbės konsulė Ohajo valstijoje Ingrida Baublys įteikė kolektyvui šio miesto mero padėkos raštą.

Sugrįžusius berniukus pasitiko siurprizas. Mokyklos kieme jiems pasirodė grupė „Ritmas kitaip“, miesto meras įteikė visą maišą saldainių, o tėvai – prisiminimui kiekvienam berniukui po kelionės nuotraukų koliažą.

Tik kartu su „Dagilėliu“ negrįžo jo siela ir vadovas Remigijus Adomaitis. Kodėl? Jis apie tai mums papasakojo jau kitą dieną...

„Neįsivaizdavo, kad mes taip dainuojame“
– Į koncertinį turą po Jungtines Amerikos Valstijas vykote jau antrą kartą. Pirmasis, vykęs  2011 metais, jau spėjo ir pasimiršti. Kuo skyrėsi šios kelionės?
– Pirmiausias skirtumas toks, kad organizavo koncertinį turą Amerikos lietuviai Klivlande muzikai ir chorvedžiai Darius Polikaitis, Rita Kliorienė ir Lietuvos garbės konsulė Ohajo valstijoje Ingrida Baublys. Tai yra pagrindiniai žmonės, kurie atliko milžinišką darbą, kad mes jaustumėmės kaip namie ar net geriau. Kelionę planavau aš pats. Jiems irgi buvo įdomu mus išgirsti. Apie mus buvo girdėję atsiliepimų, bet nebuvo girdėję dainuojant. Ir kelionė, ir koncertai sekėsi puikiai.

Nudžiugindavome ne vieną atėjusį į mūsų koncertus. Iš visų kalbų, veiksmų, atsiliepimų jautėme, kad jie to nesitikėjo. Jie neįsivaizdavo, kad mes dainuojame taip, kaip dainuojame. Jie patys sakė: geresnio atstovavimo Lietuvai negali būti.

– Ar choras koncertavo tik lietuvių bendruomenei?
– Koncertai buvo plačiai publikai. Gal tik Čikagoje labiau lietuviams, nes pirmasis koncertas įvyko Pasaulio lietuvių centre. Bažnyčia buvo pilna žmonių, manau, absoliuti dauguma jų – Amerikos lietuviai. Kitur koncertai buvo išskirtinai Amerikos publikai. Lietuvių būdavo vienas kitas, prieidavo pasisveikinti.

– Kaip jus priėmė Amerikos publika, kurią sunku kuo nors nustebinti?
– Jei žmonės po koncerto plojo atsistoję, šaukė „Bravo!“, braukė ašaras, vadinasi, puikiai.

– Kokius kūrinius berniukai dainavo?
– Daugiausiai rinkomės lietuvių kompozitorių muziką, tačiau nevengėme padainuoti ir kitų savo pamėgtų kūrinių.

– Kokie koncertai jums patiems paliko didžiausią įspūdį?
– Įspūdingiausi – pats pirmas Čikagoje, Pasaulio lietuvių centre ir Klivlando universitete. Buvo daugiausiai žmonių. Klivlande – puiki salė su nuostabia akustika. ROCK AND ROLL šlovės muziejuje turėjome pasirodymą. Buvome pirmas Lietuvos choras, kuris ten dainavo. Ten daug dainuoti neleidžia, bet porą kūrinių galėjome atlikti, mus mielai priėmė.

– Ar vaikai labai pavargo?
– Nuovargis vaikams nemažas. Tokios kelionės, kai ryškiai pasikeičia laiko juosta, vaikams yra sudėtingos. Kai kas lengviau pernešė, kai kas sunkiau. Daugiausiai gyvenome šeimose, kurios maloniai rūpinosi mūsų vaikais. Tik Klivlende įsikūrėme viešbutyje. Buitinių rūpesčių kaip ir nepatyrėme. Turėjome net savo autobusą, kuriuo važiavome nuo Čikagos iki Klivlando, apie 1000 km. Jį vairavo lietuvis vairuotojas (turi savo firmą Čikagoje), kuris mums labai padėjo ir mes dar daugiau galėjome pamatyti ir patirti.

– Vaikai patyrė daug kelionės įspūdžių?
– Vaikams norisi kuo daugiau pamatyti ir man norisi, kad jie ne tik padainuotų, bet ir pamatytų. Čikagoje jie lankėsi aukščiausiame miesto bokšte, Tūkstantmečio parke, muziejuose. Vyrams be galo buvo įdomu Niujorke, kur praleidome kelias dienas, pamatėme žymiausias vietas. Čikagoje vyko smagus susitikimas Lietuvos konsulate su vicekonsule Diana Kopilevič ir dar daug kitų įspūdžių.

– Ar vaikai, lankydamiesi tokioje tolimoje šalyje, jaučia, kad jie atstovauja Lietuvai, kad yra tarsi savo šalies ambasadoriai?
– Neabejoju, kad taip. Pats elgesys, susikaupimas parodo, kad jie supranta tą atsakomybę, kuri užgula jų jaunus pečius. Jau gavau labai malonų laišką iš Klivlando. Man rašo, kad viešbučio darbuotojai pasakė, jog tokio didelio vaikų kolektyvo, kurie būtų tokie susikaupę, mandagūs ir kultūringi, jie dar nebuvo turėję. Matome, kad esame stebimi, matomi, vaikai atidavė visas jėgas, kad kiekvienas koncertas paliktų kuo didesnį įspūdį.

– Kelionė tikriausiai nebuvo pigi.
– Tikrai ne pigi. Amerikoje padėjo lietuvių bendruomenė, tie trys organizatoriai, visu mūsų priėmimu buvo pasirūpinta. Mums liko susiorganizuoti kelionę į Ameriką, kai kur – transportu. Niujorke turėjome savimi pasirūpinti, miestas labai brangus, bet įdomus. Galimybę surengti sėkmingą koncertinį turą Amerikoje mums suteikė Savivaldybės 12 tūkst. Eur parama, dar pridėjo berniukų tėveliai.

– Trečiadienio pavakarę sugrįžtančius choristus gražiai pasitiko visa „Dagilėlio“ bendruomenė. Tik jūsų ten nebuvo. Kodėl negrįžote su visu kolektyvu?
– Nuovargis padarė savo ir vienas mūsų vaikas lėktuve iš Amerikos į Frankfurtą (Vokietija) paliko dokumentus. Išlipome ir pirmame patikros punkte pasigedome. Viskas sėkmingai baigėsi ir po 1,5 val. atgavome pasą, tačiau atsilikome nuo grupės. Lygiai po 24 val. pasiekėme Šiaulius. Vaikas mažiukas, iš pradžių stresas buvo didelis, bet paskui nurimome. Iš viso į Ameriką skrido 37 vaikai ir 3 suaugusieji.

– Kaip jums pavyksta sutelkti visą choristų bendruomenę, tėvelius, buvusius atlikėjus? Panašu, kad jie neapsiriboja vien vaiko atvedimu į dainavimo mokyklą, o kartu gyvena choro gyvenimą?
– Galiu pasidžiaugti, kad ir mane grįžusį tėveliai nustebino. Jie mane pasitiko vidurnaktį prie Šiaulių ribos. Iš pradžių nesupratau, viena mašina su mirksinčiais avariniais žibintais ėmėsi lydėti priekyje, paskui žiūriu, kad ir iš galo taip pat važiuoja. O kai grįžau, prie namų laukė visa kompanija tėvų, jaunuolių ir vaikų. Buvau labai nustebęs, kad jie nemiega, o laukia manęs.

Galbūt mus sutelkia tai, kad mes daug bendraujame, turime daug bendrų susiėjimų, susirinkimų, renginių, dėl visko tariamės. Jie jaučia, kad ir aš stengiuosi dėl jų vaikų, jog jie daugiau pamatytų ir būtų labiau išprusę. Kelionės vaikams suteikia labai daug ir žinių ir įvairių kompetencijų. Dėmesio sukaupimas, savarankiškumas, orientacija, vidinė drausmė pačiupinėjimas konkrečių dalykų, pabuvimas įvairiuose miestuose – paskui jiems lengviau ir gyvenime bus. Jie daug plačiau matys ir pasaulį ir suvoks Lietuvos reikšmę jų gyvenime. Tokiose kelionėse natūraliai išauga patriotizmo jausmas.

– Juk nenurimsite. Kur kita kelionė?
– Gegužės mėnesį vyksime į Pamaskvę (Rusija), į berniukų chorų festivalį, į kurį jau kelerius metus esame kviečiami. Važiuosime apie 50 žmonių. Jau žinau, kad reikės vesti seminarą-meistriškumo kursus, kuriuos jie tiesiogiai transliuoja visam regionui.

„Dagilėlio“ nuotr.