Varšuvos nacionalinis muziejus surengtoje parodoje „ARS homo erotica” nepabūgo eksponuoti šią prieš porą metų Remigijaus Venckaus sukurtą  skandalingąlyrinę kompoziciją - „Renovacija”: keturios persipynusios kojos remontui paruoštame kambaryje. 
Asmeninio albumo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Remigijus Venckus - išskirtinės išvaizdos ir išskirtinio darbštumo dvidešimt devynerių  metų žmogus: jis - ir videomenininkas, ir meno teoretikas, ir doktorantas, ir Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros lektorius, ir tarptautinių, respublikinių, regioninių parodų kuratorius, ir įvairių parodų dalyvis.

Tačiau daugumai šiauliečių, ypač „Šiaulių naujienų” laikraščio skaitytojams, Remigijus geriausiai žinomas kaip aštriai ir nestandartiškai parašytų straipsnių autorius. Todėl labai nustebino, kad niekas neturėjo galimybės perskaityti vieno iš paskutiniųjų Remigijaus Venckaus straipsnių...

- Kokia čia istorija su tuo straipsniu, kad net Lietuvos didieji kultūros savaitraščiai ir žurnalai jo nespausdina?

- Net kelios istorijos. Viena, tai Modesto Navicko parengtas interviu su manimi apie performansą „Uždrausto vaisiaus litanija”, kur buvo atskleistas mano požiūris ir į religiją, ir į seksualinę tapatybę, ir į diskriminaciją apskritai, vyraujančią mūsų kasdienybėje. Savaitraštis „Literatūra ir menas” atmetė interviu, nes nesuprato, kur jį dėti. Taip ir pasakė: jūs ir užlankstėte tą straipsnį - viskas atvirai, tiesiai šviesiai. Savaitraštis „Nemunas” sutiko išspausdinti, bet po savaitės atsisakė - vietos nebėra.

Dabar grįžęs iš Lenkijoje vykstančios parodos „ARS homo erotica”  parašiau savo nuomonę apie tokio tipo parodas, apie nuogo kūno rodymą, lyties tapatybės per meną raišką, lyties tapatybės baimes ir seksualumo baimes, kurios dar ir šiandien egzistuoja Lenkijoje ir Lietuvoje. Tiesa, mes, ko gero, lenkiame Lenkiją: Vilnius - tai ne Varšuva.

Nelabai tikėdamasis, kad kas nors šį straipsnį išspausdins, vis tiek išsiuntinėjau jį labai dideliu tiražu į visus įmanomus Lietuvos informacijos  kanalus - nuo didžiųjų laikraščių ir televizijų iki pačių mažiausiųjų. Po valandos atsiliepė kultūros savaitraštis „7 meno dienos”: spausdinsime, mums labai patinka. Aš tik paprašiau kelias dienas palaukti, kol galėsiu atsiųsti iliustracijų. Praėjo tos kelios dienos ir jie man: ai, mes gavome išsamesnį straipsnį apie parodą, o ne nuomonę - nespausdinsime jūsų teksto.

- Kokia toji paroda? Ir ar jūs buvote tos parodos dalyvis?

- Buvau parodos dalyvis, o paroda vadinosi „ARS homo erotica”. Lotyniškai „homo” reiškia „žmogus”, angliškai - „vyras” o kai kuriais atvejais „gėjus”, vadinasi, paroda buvo skirta homoseksualų erotikai. Ši paroda buvo susieta su vyro kūnu, bet ne visa, kelios salės buvo skirtos moters tapatybei - daugiau lesbiečių seksualumo ženklų atspindžiams šiuolaikiniame vizualiniame mene.

Parodą  organizavo Varšuvos nacionalinis muziejus. Parodos kuratorius Pavelas Leškovičius (Pawel Leszkowicz) - Adomo Mickevičiaus universiteto dėstytojas, tarptautinio lygio menotyrininkas. Ekspozicija buvo sudaryta iš Varšuvos nacionalinio muziejaus fondų: antikinių kūrinių, tapybos, skulptūrų, šiek tiek klasikinio laikotarpio ir net socialistinės dailės pavyzdžių. Taip pat iš neseniai kurtų fotografijų ir videomeno. Nemažai vietos buvo skirta lenkų dailės klasikui Janui Mateikai (Jan Matejko; 1938-1893) - jo pieštoms vyro kūno studijoms.

Vienoje iš  salių kabėjo tik viena prieš porą metų mano sukurta lyrinė kompozicija - fotografija „Renovacija”: keturios persipynusios kojos gulėjo remontui paruoštame kambaryje ant medžio plokščių pagrindo. „Renovacija” kabėjo šalia XVII-XVIII amžiaus aliejinės tapybos paveikslų - viskas, net sienos buvo suderintos pagal darbuose vyraujantį koloritą. Parodos ekspozicija netradicinė - su klasikiniais kūriniais derinami šiuolaikiniai - modernūs menai. Be abejo, prie klasikinių nuogo kūno kūrinių mes pripratę jau nuo antikos laikų, bet aš kartais juokauju: nudažykime antikinę skulptūrą kūno spalva, kiek įmanoma realistiškiau ištapykime paviršių ir motinos eidamos pro šalį savo mažiems vaikams uždenginės akis...

Pasauliniame kontekste ši paroda - naujovė, nes jokiame nacionaliniame muziejuje tokios dar nėra buvę. Tai paaiškėjo po parodos atidarymo vykusiame susitikime su Rytų ir Vidurio Europos šalių parodų kuratoriais, kurie diskutavo tokių parodų rengimo, eksperimentų ir provokacijų sukūrimo klausimais. O ir Jungtinėse Valstijose, nacionaliniame muziejuje, panašią parodą, susijusią su nuogu kūnu ir seksualinėmis tapatybėmis, dar tik buvo ruošiamasi atidaryti.

Tiesa, privačių  tokių parodų būta, nes kūrėjų, dirbančių šiomis temomis, yra pakankamai daug. Net Lietuvoje yra daug nuogo moteriško kūno vaizduojančių menininkų, bet nuogą vyrišką  kūną fotografuojantiems suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų.

- Sakote, ekspozicija buvo skirta gėjų, dalis jos - lesbiečių  menui...

- Gėjų  meną buvo galima pamatyti tik to labai norint. Buvo tik vienas kitas kūrinys, atrodantis kaip nuoroda į homoseksualią  tapatybę. Dominavo nuogo vyriško kūno seksualumas, o moterų kūno vaizdams skirtose salėse demonstruoti buvo grynai lesbiečių meno pavyzdžiai. Man moters tema pasirodė agresyvesnė, provokatyvesnė ir net vizualiai pavojingesnė už vyro temą. Šioje salėje eksponuoti ir lietuvių Pauliaus ir Svajonės Stanikų kūriniai.

- O paroda vyko po vėliava...

- ... po „Europos parado“ vėliava. Šis paradas rengiamas už vieningumą, kaip akcija prieš socialinę ir seksualinę diskriminaciją. Kad šis paradas vyktų, didelę iniciatyvą rodo homoseksualai. O kad ši paroda vyks po šia vėliava, buvo nežinoma net patiems kūrinių autoriams iki pat parodos atidarymo.

- Ar paroda „ARS homo erotica” šokiravo Lenkiją?

- Kiek žinau iš neoficialių kalbų, šaltinių, buvo pasipiktinimų  iš bažnyčios pusės ir vyriausybės. Prieš pat atidarymą ekspozicijos apžiūrėti atvyko kultūros ministras. Kadangi paroda buvo inicijuota ir remta užsienio institucijų - Vengrijos kultūros instituto, britų, amerikiečių, Lietuvos ambasados ir kitų, jis  nebegalėjo parodos uždrausti. O ir pats draudimas man atrodytų kaip savotiškas demokratijos uždraudimas.

Muziejuje prieš  parodos atidarymą ir per atidarymą  buvo sustiprinta apsauga, bet ekscesų nebuvo. Buvo labai daug iš Lenkijos ir kitų  šalių atvykusių meno gerbėjų ir menininkų. Visi domėjosi renginiu - atidarymas praėjo labai gražiai.

- Surengti performansą Šiauliuose, dalyvauti tokioje parodoje, o dar apie tai kalbėti, rašyti, vadinasi, priskirti save prie gėjų. Nebijote tokio šleifo?

- Tai gal šleifas jau yra? Nežinau, ar reikia bijoti apkalbų. Reikia bijoti tik savęs, nes savasis „aš” visada arčiausiai. Dabar aš rengiu fotografijų seriją - vyriškas nuogas kūnas religine tema. Jei kas norės, ten irgi įžvelgs homoseksualumo ženklų.

Ženklų paieška mane verčia kelti klausimą, kas yra homoseksualumas. Jei fotografijoje du vyrai sėdi šalia, tai žiūrovui susidaro įspūdis, kad tai - homoseksualai, o po to sako: ir Venckus yra toks. Gaila, kad dažnai užmirštame, jog seksualumas yra mūsų visų individualus reikalas. Kas ką nori, tas tą ir prisigalvoja. Negi mes bijosime kalbėti, kaip norime kalbėti, galvoti, kaip galvojame? Galų gale juk yra ir menas, kuris atstoja įprastą kalbą ir visus mus provokuoja.

Pavyzdžiui man, savotiškai patinka provokuoti, man patinka išspjauti kokią  nors idėją, ją įgyvendinti ir parodyti visiems parodos salėje. Jei jūs priimsite tą žaidimą (žaidimą pasidarome patys, nes net nenorėdami eiti į tokią parodą, bet jau diskutuodami ir piktindamiesi jos kontekstu tampame žaidėjais) - valio!

Daug kam kyla klausimas, kodėl aš noriu tai daryti. Kai prieš metus surengiau Panevėžyje drąsią nuogo kūno parodą, man pasidarė labai įdomios nuomonės, žmonių žvilgsniai. Jei antropologas tyrinėja bendruomenes norėdamas suprasti jų sandarą ir ryšius, o psichoanalitikas ieško kodų, demaskuojančių, kas pažeidė asmenybės struktūrą, tuomet aš kaip ir visi menininkai per savo kūrinį tyrinėju socialinę aplinką ir jos sandarą. Man be galo įdomu, kaip žmonės mato, kaip supranta save ir savo pasaulį. Šleifo aš tikrai nebijau. Jei bijočiau, to nedaryčiau -  bijočiau net paties savo kūno ir savo šešėlio.

- Žaidimas - būti pavadintam gėjumi?

- Jei mane taip pavadintų arba aprašytų, na, ir kas? Ką tai keičia? Ar aš nuo to pradėsiu blogiau skaityti paskaitas Lietuvos universitetuose, nuo to mano žinios sumažės, o mano vertybių skalė pasikeis 180 laipsnių, ar nuo to aš tapsiu moterimi?..

Kai meno kūrinio pagalba provokuojama nuogu kūnu, tuomet sakoma: eini lengviausiu keliu. Tai leiskite paklausti, kodėl nėra daugiau tokių lengvabūdžių? Man atrodo, kur kas lengviau kurti modernų abstraktų meną, automatiškai sujungtą su populiariomis teorijomis (aišku, yra ir išlygų). Provokacija, kuriai aš padedu atsirasti, gimsta iš mūsų visuomenės. Visuomenė išsigąsta ne manęs, drebiančio šviesiai tiesiai, o savęs. Negi mes visi esame tokie nuodėmingai homoseksualūs, kad jau bijome patys savęs? Tikriausiai čia  baimė įvyksta veidrodžio principu: žmogus išsigąsta tik pamatęs savo nuodėmę, kurią maskuoja, savojo nuogo kūno baimę, pavaizduotą priešais save. Pamačius pasidaro taip nepatogu, kaip berniukui pirmą kartą mergaitę už kasyčių patampius arba pirmą kartą prisipažinus meilėje.

Maža ką  žmonės galvoja... Mano kolega, dirbantis pedagoginį darbą  Vilniaus universitete, porą kartų vedęs ir porą kartų  išsiskyręs, daug metų gyvena vienas ir kartais yra studentų įtarinėjamas esąs homoseksualas. Ir ką, mes jau esame homoseksualūs vien todėl, kad esame nevedę? O ir man vieną kartą pakako pereiti per miestą su mama, įsikibusia man į parankę, kad po kiek laiko išgirsčiau kalbas: Venckui patinka senyvos moterys...

Tai kokioje visuomenėje mes gyvename? Maža kas kuo yra įtariamas. Man tik keista, kad kiekvieno vyro neįtaria, kad jis prieš tai galėjo būti moteris, arba kiekvieną moterį buvus vyru. Galbūt dar šie įtarinėjimai nėra madingi?

Negyvenu dėl kitų žmonių, dėl jų baimių ir dėl jų norų  - kad nusidažyčiau plaukus juodai, o ne sruogomis, kad išsiverčiau auskarus. Aš gyvenu dėl savęs, dėl savo raiškos, ir tik dėl kelių savo artimųjų. Bijoti, kad tave kažkas kažkuo įtarinės? Juk nieko nenužudžiau, nieko nepavogiau. Tai kodėl turiu išgyventi savo ligotą baimę?

- Stebiuosi, kad po visų tų provokacijų  jūsų niekas nepuola mušti.

- O žinote, po performanso pradėjau net ramiau gyventi - visi pakankamai buvo šokiruoti. Keistas ir tas šokiravimas. Man dar ir dabar norisi visų paklausti, argi mano kūryboje nėra lyrikos, argi nėra jausmo, argi nėra dvasinio tragizmo? Manau, kad mano geriausi kūriniai yra sutverti su meile, su taika, su tikėjimu, ir tik atsidūrę viešose erdvėse jie subrutalinami, subaisinami. Viešame diskurse paaiškėja, kad žmonės maišo pornografijos ir erotikos, bjaurasties ir grožio sąvokų ribas. Jie patys pasiklysta net savoje vertybių skalėje.  
 
 
Remigijus Venckus: „Visuomenė išsigąsta ne manęs, drebiančio šviesiai tiesiai, o savęs. Negi mes visi esame tokie nuodėmingai homoseksualūs, kad jau bijome patys savęs?”
Modesto NAVICKO nuotr.


Į viršų