To bijome iš būsimų sąskaitų už šildymą. Pamatysime, ko nematę – gąsdiname vieni kitus. Telieka tikėtis šiltos žiemos. Bet pranašaujama šalta. Telieka konstatuoti – kaip Dievas duos.

Giriamasi, jog jau dabar tai tikrai Vilniuje pastatys stadioną. Tikinčių tuo mažai likę. Sako, kol nepamatys, nepatikės. Nors būna netikėtumų. Pamenu, 1975 metais gesinant degančią mūsų miesto Šv. Jurgio bažnyčią (tą prie stoties) vienas gaisrininkas nušalo kojas.

Pagalvojau, jog kaip būtų puiku, jei Seimo narius rinktume kaip TV projektų dalyvius. Tai yra, visi balsuotų telefonais, kiekvienas po dešimt skambučių. Teisingiausi rinkimai.

Televizija praneša susirgusių ir mirusių nuo COVID skaičius, rodo vaizdus iš perpildytų ligoninių. Iškart po to reklamuoja šokių projektą. Prisiminiau anekdotą, kurį ta proga papasakojo žurnalistas Vilius Kavaliauskas.

Per vakarienę po Suslovo laidotuvių Brežnevas padarė visiems pastabą, jog tik vienas Pelšė pakvietė jo žmoną Viktoriją šokiui. Tarp kitko, Pelšė tuo metu buvo seniausias politbiuro narys.

Važinėjame į užsienį, vairuojame prašmatnius automobilius, dėvime madingus rūbus, tačiau mūsų mąstyme dar daug sovietinio tvaiko. Kodėl? Manau, jog kitaip nei vakariečiai gilinamės į vertybes, kitoks ir laisvės supratimas. Mums reikia parduotuvių, o, pavyzdžiui, Švedijoje, jos žymiai tuštesnės. Džiugina tik viena. Kad daugiau išperkama muilo. Vadinasi, sąžiningai ėmėme plauti rankas.

Optimizmas gerai. Spalio pradžioje kiekvieną dieną lietuvaičius iš Vilniaus į Turkiją skraidino penki reisai. Optimizmo teikia artėjančios Kalėdos. Taip tai taip, bet pasirūpinkime dovanomis, nes kinai neatveš ir jų galime pritrūkti.  

Nori nenori, šių dienų tekstuose vis lenda žodis „virusas“. Nesuprantu, kaip čia yra. Tiek pinigų išleidžiame vakcinacijos reklamai, o poveikio – jokio. O antivakseriai dykai daugiau nuveikia. Reikia tik tikėtis, kad virusas nėra kvailas ir žmonijos nesunaikins. Nes jeigu jis visą žmoniją numarintų, jam nebūtų prie ko glaustis ir jis pats žūtų.

Anksčiau nežinojome apie jokius virusus. „Viruso“ vardas retai skambėjo. Tai nereiškia, kad virusų nebuvo, tiesiog buvome apsaugoti nuo perteklinių pasakojimų apie jį. Gripas buvo tiesiog gripas, sloga – sloga, plaučių uždegimas – plaučių uždegimu... Nežinojome apie tilto Vilniuje griūtį, nežinojome apie traukinio avariją prie Žaslių, nebuvo jokių „Farų“ ar kitų kriminalinių TV laidų...

Kuo buvo užimami žmonės, kad mažiau kalbėtų apie kažkokius ten virusus, ligas, avarijas, kriminalinius įvykius? Vienas iš būdų buvo estradiniai koncertai. Pageidautinos buvo lengvos, linksmos melodijos, o liūdnos galėjo būti (ir net privalėjo) tik karo temomis. Susirgusiems buvo skiriami radijo koncertai „Linkime pasveikti!“

Šiandien dažnai minimas žodis „diskoteka“. Anuomet diskotekos nebuvo labiausiai skatinamas užsiėmimas. Jos buvo labiau panašios į paskaitas ir tik pakalbėjus apie tarybinę estradą buvo galima kažkiek šnektelėti ir apie Vakarus.

O jei iš pačios estrados, tai labiausiai buvo gerbiami idėjiniai atlikėjai, kaip „Samocviety“, Levas Leščenka... Įdomu, kad jie gyvuoja dar ir šiandien. Lietuvoje dainuojančių vien propagandines dainas nebuvo. Atlikdavo po vieną pradžioje ir tiek. Todėl gastroliuodami po Rusiją ir jos respublikas mūsų atlikėjai buvo vadinami atvykę iš Vakarų pasaulio. Štai viename Sibiro mieste koncertavę mūsiškiai, nors buvo įspėti, kad pas juos trūksta duonos, visgi vienoje parduotuvėje jos paprašė. Lietuviai bemat buvo atpažinti ir jiems atsakyta: „Vot iz za takich u nas chleba i netu“ („Štai per tokius mes duonos ir neturime“).

Visi estradiniai ansambliai buvo prižiūrimi. Profesionalūs dirbo tuometinėje Valstybinėje filharmonijoje, saviveikliniai buvo prijungti prie gamyklų. Negalėjai šiaip suburti ansamblį ir pradėti groti. Pamenate, kai Gorbačiovas lankėsi Lietuvoje ir pamatė žmogelį stovintį su plakatu reikalaujančiu laisvės, tuoj paklausė: „Kas jus čia pastatė? Kokia organizacija?“ ir nustebo išgirdęs jo atsakymą: „Pats atsistojau.“

Pirmasis profesionalus estradinis orkestras vadinosi labai paprastai – Lietuvos estradinis orkestras arba trumpai LEO (kai kam gal šis trumpinys ką kitą primena). Vadovavo jam puikus maestro Juozas Tiškus. Vėliau jo sąstatas, kad būtų lengviau koncertuoti, sumažėjo iki ansamblio ir pasivadino „Estradinės melodijos“. Filharmonijai dar priklausė „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“, „Nerija“ ir „Plius minus“.

Iš saviveiklinių kolektyvų išsiskyrė Kauno dirbtinio pluošto gamyklos orkestras „Oktava“, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos „Sigma“, Panevėžio kineskopų gamyklos „Ekranas“, Klaipėdos žvejų prekybos uosto „Kopų balsai“ ir kt.

Pažangieji gaudavo pavyzdinio ansamblio vardą. Veik visi gabesnieji šiauliečiai dainininkai ir muzikantai buvo pakviesti į profesionalius kolektyvus, o mūsų mieste gal labiausiai išsiskyrė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ansamblis „Saulės vaikai“ ir dviračių gamyklos „Vairas“.

Kompozitoriai turėjo būti gavę kompozitoriaus statusą, iš gatvės niekas dainos negalėjo pasiūlyti. Dainų tekstų autoriai – irgi. Nors kuriozų būdavo. Kai per vienas Spalio revoliucijos šventes radijas transliavo Mikalojaus Noviko dainą „Trumpa laimė“, kilo nemenkas triukšmas. Tokia pergalė, o trumpa laimė. Kai sovietmečiu mūsų atlikėjai koncertavo Mongolijoje, ten siautė kažkoks virusas. Prie ansambliečių buvo pristatyti net keli žmonės, kurie saugojo, kad niekas nieko apie virusą nesužinotų. Tik grįžę sužinojo.

Bet nuklydau, grįžtu į šias dienas. Baigusiems aukštuosius, bet neturintiems darbo norisi pasiūlyti įsteigti taksi firmą, kurioje vairuotojais dirbtų gydytojai, psichologai, mokytojai, dėstytojai. Keleivis vykdamas tokiu taksi galėtų net pasikonsultuoti vienu ar kitu klausimu ir, pavyzdžiui, vykstant pas psichologą gal užtektų pokalbio su taksistu ir psichologo durų nebereikėtų net praverti.

Praėjusį savaitgalį lankiausi „Litexpo“ kasmet vykstančiame „ArtVilnius“. Daug kas patiko. Puikūs buvo ir šiauliečiai. Jono Meko vizualių menų centro ekspozicijoje žiūrėjau Jono Meko filmą apie Jurgį Mačiūną. Įsiminė pastarojo frazė: „Kai pavėlavai į traukinį, kvaila kur beskubėti.“ Jurgis Mačiūnas pasakoja susižavėjęs Monteverdžiu. Išties – didis kompozitorius.

Vakar pašto dėžutėje radau bičiulio laišką. Mielai nustebino. Kažkur skaičiau, jog kažkada kiekvienas mūsų per metus parašydavome 15 laiškų. Atrodo, irgi nedaug, bet pagalvojus, jog tai statistika visų gyventojų, tame tarpe ir tik gimusių, gal nėra mažai... Wisława Szymborska „Neprivalomuose skaitiniuose“ rašė. koks nuostabus yra laiškų skaitymas. Kaip ir knygų.

Knygyne užtikau neseniai pasirodžiusį Johno Williamso romaną „Stouneris“ Literatūros kritikai pasakytų, jog „Stounerio“ struktūra „elementari“ –¬ biografija nuo gimimo iki mirties. Bemokslių valstiečių šeimoje gimusio Stounerio savimonė formuojasi lėtai. Ilgainiui šis doras žmogus skaitytojui tampa itin artimas. Herojų ištinka gausybė negandų, kurias jis kantriai ištveria, o knygos veiksmas vyksta ne kokiame nors didžiuliame puošniame mieste, bet Misūrio kasdienybėje. Stouneris, daug ir sunkiai dirbantis akademikas, nelaimingai vedęs, atplėštas nuo savo dukters, nusikamavęs karjeros akligatvyje, o artinantis gyvenimo pabaigai visiškai užmirštas.

Dar viena knygyne rasta nauja knyga – tai brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių fantastinis romanas „Sunku būti dievu“. Prisiminiau paauglystės knygų seriją „Drąsiųjų keliai“, kurioje buvo spausdinami ir šių brolių kūriniai. Atmesti šių rusų rašytojų nereikėtų, nes nors pradžioje jie ir liaupsino komunistiniais idealais grįstas utopijas, vėliau tapo disidentuojančių tekstų autoriais ir buvo aršiai puolami sovietinių recenzuotojų.

Romane pasakojama apie planetą, apgyvendintą humanoidų. Jų gyvenimą stebi 250 mokslininkų, kurie neturi teisės kištis į vietinių gyvenimą, bet gali mėginti juos apsaugoti nuo nebeatitaisomų klaidų. Pagrindinis romano veikėjas, humanoidus stebintis mokslininkas su siaubu regi, kaip planetos gyventojui, pakilusiam virš vidutinio visų lygio, iškyla grėsmė.

Nors visi teigia, kad iš šių koronaviruso nelaimių išeisime kitokie, aš kažkiek suabejojau ir net tapo baisoka, kad liksime tokie pat. Esame trapūs žmonės ir sunku čia ką pakeisti.

Garsus Ukrainos dailininkas Matvejus Vaisbergas, šiauliečiams pažįstamas po parodos 2020 m. „Laiptų galerijoje“, pasakojo apie savo draugą, kuris Kijevo Borispolio oro uoste sutiko Kašpirovskį ir kibo jam į atlapus. „Ko tu nori?“ – paklausė Kašpirovskis. „Noriu mesti rūkyti“, – atsakė draugas. „Gerai, mesk“, – trumpai tepasakė ekstrasensas, ar kaip ten Kašpirovskį vadinti. Gal ir neįtikėtina, bet rūkyti jis metė, tačiau pradėjo gerti ir geria iki šiol.

Kai kas sako manąs, jog stiklelis ko stipresnio apsaugo nuo viruso. Ne kartą siūliau mokytis iš žydų, nes jeigu taip, tai jie gertų, o juk nėra geriančių žydų. Nors pažįstama ponia Riva sakė žinanti geriantį žydą, bet jis gyvena Maskvoje.

Esu rašęs apie šalia P. Višinskio viešosios bibliotekos dažnai pasivaikščioti išeinantį vyruką. Eidamas į darbą dažnai jį sutinku. Man atrodė – jis vienišas, todėl kartą su juo pasisveikinau. Jis neatsakė. Ėmiau kaskart su juo sveikintis. Taip gal dvejus metus. Vis tiek, maniau,  kada nors atsakys. Kartą vyrukas dingo. Parūpo, gal jis susirgo, gal šiaip kas atsitiko. Po kelių mėnesių eidamas iš tolo vėl jį pamačiau. Pamačiau ir tai, jog jis jau iš tolo mane stebi. Na, dabar, pamąsčiau, tikrai jis su manim pasisveikins. Gal net pirmasis tars „Labas“. Deja, nei tarė, nei į mano palabinimą atsakė. Tik pamąsčiau, kodėl jis iš tolo mane ateinantį stebėjo. Greičiausiai jis mąstė – ir vėl tas durnius ateina.

Kodėl tai vėl pasakoju. Ogi prieš kelias dienas jis su manim pasisveikino. Ir pirmasis, kai aš jau buvau prarandantis viltį. Netgi ranką kilstelėjo.

Po savaitės valandą atgal suksime laiką. Kai kas sako, jog toks laiko sukinėjimas primena seną pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino. Manęs toks laiko sukinėjimas ypač neveikia. Sako, labiausiai veikia karves. O jei reikėtų gyventi prie nekeičiamo laiko (sako, greitai taip ir bus), aš norėčiau rinktis ne tą, kurį už savaitės atsuksime, o dabar esamą arba kurį vėl nusistatysime pavasarį, paskutinį kovo sekmadienį. Ilgesni vakarai man linksmiau.

Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais jį nusistatantį laikrodį 7 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis ir miega toliau.

„Simpsonų“ kūrėjai paskelbė konkursą. Aprašyti visų sezonų, visų serijų visus epizodus. Tai yra turi peržiūrėti visus 33 sezonų filmus ir laimėti 7 tūkst. eurų. Tik tai reikia padaryti pirmam.  

O šį tekstą norėčiau baigti paprastu trumpu anekdotu.
– Jau šeštą taurelę geriate į mano sveikatą.
– Kad jūs prastai atrodote.