Lietuvių dailės klasikai Antanas Žmuidzinavičius, Justinas Vienožinskis, vėliau Algirdas Petrulis ir kiti sakė, jog tapyti Lietuvoje geriausia, kai temperatūra 17 laipsnių šilumos, nes tuomet geriausiai atsiskleidžia mūsų krašto spalvos. Pagalvojau, jog lietuviui gal tikrai tai pati geriausia temperatūra. Rugpjūtį dažniausiai tokia vidutinė temperatūra ir laikosi.

„Vidutinis, vidutinė, vidutiniai“ – tarsi dogmos, bet kažkodėl ir abejoti verčiantys žodžiai.

Kažkada rašiau apie vidutinį žmogų. Tam buvau prisirinkęs duomenų, kurie leido sudaryti statistinio žmogaus vaizdą. Bet susimąsčiau. Ar jums tinka apibūdinimas „vidutinis žmogus“? Jeigu ir tinka, nesidžiaukite. Privalote tobulėti. Turite galimybių būti sveikesnis, stipresnis, įdomesnis ir laimingesnis negu ta įkyri asmenybė – vidutinė statistinė būtybė. Juk galite viską daryti dar geriau.

Vidutinis europietis gyvena 72,5 metų. Turite gyventi ilgiau. Valgykite daugiau žuvies, šviežių daržovių ir augalinių riebalų. Taip pat turite daugiau juoktis. Juokas itin teigiamai veikia kraujotakos ir kvėpavimo sistemą, juokiantis išsiskiria stresą slopinantys hormonai.

Vidutinis europietis persišaldo 2,5 karto per metus. Turite nepersišaldyti. Jeigu du kartus per savaitę vaikščiosite į sauną, kasdien trisdešimt minučių vaikštinėsite lauke, organizmo apsaugines jėgas galėsite įvertinti dešimt su pliusu. „Superagentai“, nepakeičiami kovojant su infekcija – tai citrina, jogurtas ir česnakas. Sausas oras – nuodai jūsų kvėpavimo takams, o perdžiūvusi gleivinė – idealus placdarmas virusų pulkams išsilaipinti. Todėl dažniau vėdinkite kambarius ir daugiau gerkite mineralinio vandens. Nepakenks kambarinės gėlės ar akvariumas.

Vidutinis europietis, sulaukęs keturiasdešimties metų, neturi 3,9 danties. Idealu valyti dantis tris kartus per dieną. Dviejų kartų neužtenka. Gaila, bet vidutinis statistinis lietuvis perka tik 1,2 dantų šepetėlio per metus. Dantims reikia vitamino D, kurio yra menkės kepenyse, unguryje, silkėje, sūryje ir kopūstuose.

Vidutinis europietis miega 500 minučių per parą. Turite miegoti kur kas... Manote, daugiau? Ne, kur kas efektyviau. Ideali miegamojo temperatūra yra 17 laipsnių Celsijaus (vėl šio teksto skaičius, kurį iškelia štai net statistikos rinkėjai). „Migdantys“ produktai, kuriuos naudinga valgyti prieš miegą, – abrikosai, braškės, riešutai. Jeigu prieš svarbų renginį negalite užmigti, surašykite ant popieriaus rytdienos veiksmų planą ir nusiraminkite.

Vienam mūsų biudžetininkui tenka 27 kvadratiniai metrai ploto. Bet čia tarp kitiko.

Ar mūsų politikai vidutinybės? E. Charmsas jau seniai politikus apibūdino: „Geri žmonės, bet nesusitvarko.“ Tomas Venclova pasakojo, kai atkūrus nepriklausomybę grįžęs į Lietuvą susitiko su mūsų politikais. Galvojo – kalbės apie krašto problemas, džiaugsmus, siekius, o suprato, kad visų viena mintis – kaip įtaisyti savo sūnų ar dukrą į koledžą Amerikoje.

Vidutinis europietis per mėnesį uždirba 2 000 eurų. Komentarų ar pasiūlymų šioms pozicijoms neradau. Atlyginimais mes negalime lygiuotis prie vidutinių europiečių. Bet palikime Europą, o kaip gyvena ne Europos šalys. Štai kiek pabėgėlių iš Irako. Sako, bėga, nes ten sunku. Bet ar žinote, kad mažiausias atlyginimas Irake – 380 eurų ir viskas ten 20 proc. pigiau nei pas mus.

Vidutinis europietis per metus 1,32 karto dovanoja gėlių savo draugei. Vidutinis europietis per metus išgeria 100 litrų alaus. Vidutinė europietė per metus sunaudoja penkis flakonėlius kvepalų.

Vidutiniai europiečiai televizorių žiūri 178 minutes per dieną. Įsidėmėti reikėtų viena – blogiausia įjungti televizorių, kad pamatytum, „ką ten rodo“. Tiesa, nepaieškojau, kiek laiko žmonės praleidžia prie kompiuterio ir kiek maigydami mobilųjį telefoną. Nepasidomėjau, nes bijau to, ką galiu sužinoti.

Save prižiūrint, kad neliktum vidutinis žmogus, reikia kuo daugiau judėti, daryti atsispaudimus, lavinti protą ir kūną, nesibodėti apsilankyti pas gydytoją. Nors kai apsilankai poliklinikoje ar ligoninėje, atrodo, jog susirgo visas pasaulis, vis dėlto medicininiai patikrinimai reikalingi, kad nepražiopsotum kokių nors rimtų organizmo sutrikimų.

Vidutinis europietis per mėnesį prirašo 0,06 puslapio savo dienoraščio. Labai klysta tie, kurie mano, kad dienoraščio rašymas – užsiėmimas, tinkantis tik sentimentalioms mergelėms. Kasdieniai dienoraščio užrašai padeda blokuoti stresą, didina imuninės sistemos atsparumą ir netgi gali užkirsti kelią daugeliui ligų. Savo minčių užrašymo procesas kartu ir atpalaiduoja, ir organizuoja. Kūrybinis aktyvumas – optimizmo šaltinis. Dėl to 0,06 puslapio, kas atrodo nedaug, visgi apsidžiaugiau, nes galvojau, jog jau niekas neberašo dienoraščių.

Tiesa, mano galva, kaip gyvena vidutinis žmogus, galima spręsti iš jo šaldytuvo turinio. Sakai, jog esi vidutinis žmogus? Atidaryk šaldytuvo dureles ir parodyk, kaip gyvena vidutiniai žmonės.

Blogoji vidutinybės pusė? Čia negalima nepritarti Leonidui Donskiui, kuris rašė, kad „vidutinybė siekia patekti į kūrybos sferą, bet anaiptol ne tam, kad kurtų, o tam, kad realizuotų savo buvimo esmę – t. y. kontroliuotų kuriančiuosius“.  

Vidutiniai žmonės nėra populiarūs kitų žmonių, kad ir tokių pat vidutinybių, tarpe. Visai kita – reikalingi žmonės. Bičiulio telefone pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“

Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug.

Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą? Tuomet tų „reikalingų“ žmonių ir prireikia.

Taigi teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą.

„Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė“, – prasitarė bičiulis. Puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų. Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar žinome, tai – dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ten ydas... Kitas bičiulis sako, jog „gobšumo“ yda didesnė už „puikybę“. Aš visgi pritarčiau nuomo¬nei, jog visos blogybės iš puikybės. Ir nieko čia daugiau nebepridursi.

Neseniai tekste apie populiarumą užsiminiau apie dabar nepopuliarų dvasingumą. Girdėjau fagotininką, aiškinantį, jog fagotas nepanašus į nieką kitą, su kuo galėtų palyginti. Panašiai su dvasingumu: negali apibrėžti, bet žinai, kad tai – jis. Juk dvasingumas – ne tik moralės nuostatos. Jei taip mąstysime, dvasingumo sąvoką apibrėšime itin siaurai. Dvasingumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis – žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus (to nereikėtų sieti su pasirinkta ideologija). Dvasingumas susijęs su vertybiniais dalykais. Ieškau, ką apie dvasingumą yra pasakę didieji. Daug pasakę.

Paradoksalu, bet dvasingumas geriausiai atsiskleidžia pačiuose kūniškiausiuose reikaluose, kur tiesiog fiziškai pajunti žmogaus skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai.

Iš knygų lentynos traukiu Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“, knygą apie dvasingumą. Kam nepatinka tiesmukiški pavadinimai, visgi nesiūlyčiau šios knygos nustumti į šoną. Austrų psichiatras Viktoras Emilis Franklis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, greta iškeldamas kūnišką, psichinį ir dvasinį matmenis bei viso to įtaką žmogaus vystymuisi. Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – kaip žmonės gali ištverti fašistinėse koncentracijos stovyklose. Antroji – o kas gi gali padėti ištverti kasdienybę šiandien. Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi principai: a) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne. Su dvasingumu panašiai kaip su Godo – vieniems jis dar neatėjo, kitiems – jau išėjo.

Labai religinga senyva ponia nusivylė visomis egzistuojančiomis religijomis ir susigalvojo savo pačios religiją. Vienas žurnalistas, nuoširdžiai norėjęs išsiaiškinti jos požiūrį, paklausė: „Ar jūs tikrai tikite, kaip sako žmonės, kad nė vienas nepateks į dangų, išskyrus jus ir jūsų kambarinę?“ Senoji ponia pamąstė ir atsakė: „Na, aš nesu visai tikra dėl kambarinės.“

„Tobulas pasaulis“ – buvo toks režisieriaus Klinto Istvudo filmas. Knygų lentynose galime rasti ir tokio pat pavadinimo knygą. Tiesa, kino filmas ir knyga – atskiri kūriniai. Patricijos Šmit knygos pavadinimas „Tobulas pasaulis“, nors joje – dvi knygos: „Tobulas pasaulis“ ir „Fotoblyksnis saulėtą dieną“. Jei filme veiksmas vyksta Užatlantės prerijose, tai knygoje (autorė – lietuvė) – Lietuvos provincijos lygumėlėse bei kalvynuose. Sutapimas, kad knygą ir filmą sieja ne tik tas pat pavadinimas, bet ir centrinė ašis, aplink kurią skrieja smalsus ir svajingas vaiko pasaulis. Abiem atvejais vaikai tampa didžiuoju moralės matu, kurio akivaizdoje atsiskleidžia gėrio ir blogio kova. Vaikas – tobulas pasaulis.

„Apie ką rašysi kitą šeštadienį?“ – pasiteiravo bulvare sutiktas bičiulis. Atsakiau, kad apie tobulus žmones. „Tokių nėra“, – ginčijosi sutiktasis.

Praėjusią savaitę Joniškio raudonojoje sinagogoje turėjo įvykti draugo dailininko parodos atidarymas. Atvykome anksčiau, iki parodos atidarymo dar buvo laiko, tad nutarėme gurkštelėti po bokalą alaus. Buvo sekmadienis. Pasirodo, Joniškyje sekmadienį veikiantį restoraną rasti nėra lengva. Sutikto joniškiečio (panašaus, kuris gali žinoti, kur rasti atsigerti alaus) apie tai paklausėme. Sutiktasis atsakė, jog sekmadieniais restoranai tušti ir todėl nutarę nedirbti. O buvo jau po 15 val. (sekmadieniais 15 – baisus skaičius). Sutiktasis pasakė, jog dar spėjęs prieš šią valandą nusipirkti „bambalį“ alaus ir ištiesė jį mums: „Imkit vyrai, gal jums labiau reikia.“ Nuo to sekmadienio šis sutiktasis Joniškio gatvėje man išliks pačiu šviesiausiu žmogumi pasaulyje. Tiesa, didžiai dėkodami tam žmogui ir atsisakę jo dovanos, iškart radome ir veikiantį restoraną.