Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją, bet ir gausiai apie ją rašo. Šį kartą kviečiame skaityti jo kritinį straipsnį apie fotomenininkės Ornelos Ramašauskaitės kūrybą.

Aukštas meno profesionalumas yra vertingas ir daugelio kritikų dėmesį patraukiantis reiškinys. Jis dažniausiai pastebimas tada, kai vienas asmuo geba kokybiškai vykdyti ir meno kūrybos, ir kuravimo veiklą. Kuratoriai-menininkai keičia šiuolaikinės kultūros kraštovaizdį bei inicijuoja naujus menininkų sambūrius, festivalius, parodas, viešas diskusijas ir net reprezentuoja valstybę už jos ribų.

Kaunietė medijų menininkė Ornela Ramašauskaitė yra puikiai išvysčiusi savo unikalius gebėjimus kurti profesionalų meną ir tuo pačiu metu inicijuoti bei kuruoti įvairias, rezonanso sulaukiančias meno viešumos bei sklaidos veiklas.

Paminėtina, kad 2007 m. Vilniaus dailės akademijoje Ornela Ramašauskaitė baigė audiovizualinio meno bakalauro studijas, 2008–2009 ten pat studijavo dailės pedagogiką, o 2009 m. baigė vadybos ir verslo administravimo magistrantūrą (menininkės laiškas R. Venckui, 2018-10-30). O. Ramašauskaitė yra Kauno technologijų universiteto (KTU) docentė-praktikė, meno praktikė. Ji dėstė medijų filosofijos ir muzikos technologijų studentams. Šiuo metu dėsto organizacijų komunikaciją KTU komunikacijos ir informacijos valdymo technologijų bakalaurams. 2013–2017 m. menininkė dirbo KTU korporatyvinių ryšių direktore, o 2012–2013 m. buvo universiteto rektoriaus padėjėja.

2013–2016 m. O. Ramašauskaitė taip pat buvo LR Ministro Pirmininko visuomeninė konsultantė kultūros klausimais; 2012–2014 m. menininkė – deleguota patariamoji ekspertė Europos tarybos projektui. 2008–2012 m. buvo meno konsultantė UAB „Meno rinkos agentūroje“. Šiuo metu kūrėja dirba „Orkla Care“ rinkodaros ir komunikacijos vadove Baltijos šalims ir yra „LiMA“ valdybos narė (žr. ten pat).

Menininkė O. Ramašauskaitė sukaupė nemažą projektinės veiklos patirtį. 2006–2008 m. ji savanoriavo festivalyje „Užutrakio vakarai“ (Trakai), 2008 m. atliko studijų praktiką rengiant kamerinės muzikos koncertą „Kremerata Baltica“ (Trakai), 2010–2011 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose įgyvendino projektą ir kuravo parodą „Laiko“.

2008–2012 m., dirbdama „Meno rinkos agentūroje“, surengė 20 meno kūrinių aukcionų, daugiau nei 10 vaizduojamojo meno parodų, dalyvavo 2 tarptautinėse meno mugėse „Art Vilnius“ bei bendradarbiavo 7 meno albumų leidybos procese (žr. ten pat).

2003–2018 m. O. Ramašauskaitė surengė 4 autorines parodas, dalyvavo grupinėse parodose ir meno renginiuose Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Taip pat savo kūrybą demonstravo tarptautiniuose renginiuose, kurie vyko Vilniuje ir Osle. Menininkė nuolatos aktyviai įsitraukia į viešas diskusijas aktualiais šiuolaikinio meno ir kultūros temomis (žr. ten pat).

Gausūs biografiniai faktai rodo, kad profesionali meno veiklų organizavimo patirtis lemia  O. Ramašauskaitės savitą požiūrį į meno kūrybą, ją (kūrybą) siejant ne tik su grynosios formos įvaldymu, bet ir aktualizuojant meno bei komunikacijos vieningus tikslus, nukreiptus žiūrovo link. Nors vizualinės komunikacijos diskursas yra labai madingas šiuolaikinio meno kūrėjų ir tyrinėtojų tarpe, tačiau nuosekli O. Ramašauskaitės kūrybinė veikla signifikuoja, kad į fotografiją ir į medijų meną apskritai galima žvelgti iš eksperimentinio meno tyrimo perspektyvų (žr. straipsnis Bernardinai.lt, 2010), kurios vystantis ir kasdienybėje įsigalint medijoms tampa vis labiau artimos mokslui; t. y. mokslo tyrimų prieiga išties gali puikiai derėti kartu su estetika bei papasakoti apie pasaulį kur kas daugiau nei nuogi statistiniai duomenys (Gombrich, E. H., 2000).

Savo kūryboje ieškodama minimalaus atvaizdo O. Ramašauskaitės taip pat leidžia susimąstyti apie tai, kad objektyvi tikrovė – atliepiant Jacqueso Derrida (1930–2004) kritiką, nukreiptą prieš Edmundo Husserlio (1859–1938) fenomenologinį mokymą (Derrida, J., 1989) – mumyse yra kopijuojama (lyg fotografuojama). Šiuo atveju menininkė drąsiai klausia žiūrovo apie tai, kaip jis iš tikrųjų mato atvaizdą / fotografiją (Anzenbacher, A., 1992).

Šis klausimas ypač aktualus dabarčiai. O. Ramašauskaitės sukurtose fotografijose atvaizdai pasakoja apie erdvėlaikį, kurio jau aktualiai nebėra mūsų tikrovėje. Erdvėlaikis, regimas vien tik nuotraukose, primena lyg čia ir dabar neva mus liečiančią materiją / substanciją (lot. substantia – dalyko esmė) arba sugestijuoja neva geidžiamą ir nuolatos siekiamą eterį.

Nors išsamiai analizuojant O. Ramašauskaitės kūrybą ir galima kelti komunikacijos klausimus, kurie verčia sutikti su E. H. Gombricho (1909–2001) pastaba – kad „[…] visa komunikacija remiasi „nuolaidžiavimu“ pranešimo gavėjo žinioms (tai sąlygoja kontekstas ir galimų alternatyvių atmestinų interpretacijų įžvalga) […]“(Anzenbacher, A., 1992) – tačiau menininkė vis tik savo kūryboje su šiuo iškylančiu iššūkiu gana neblogai susidoroja.

Jai padeda meno žaidybiškumo strategija, kuri suaktualina tiek meno kūrybos procesą, tiek jo rezultatą (žr. straipsnis Bernardinai.lt, 2010). Taip O. Ramašauskaitės kūrybinė veikla puikiai atliepia kitą, labai aktualią ir probleminę E. H. Gombricho pastabą apie meno komunikaciją: „Ne tik siuntėjas, bet ir gavėjas turi būti atitinkamai prisitaikęs. Reaguojant į meninę raišką, taip pat kaip ir skaitant atvaizdą, turi suveikti galimybių ir tikimybių laukimo mechanizmas […] (žr. žr. Gombrich, E. H., 2000). Šiuo atveju O. Ramašauskaitės gerai suplanuota ir įgyvendinta meno kūrinyje  žaidimo strategija kaip tik ir yra tai, ką Gombrichas vadina nusisekusiomis „galimybėmis“ ir „tikimybėmis“.

Tikriausiai nesuklysime pastebėdami, kad dėmesį patraukia O. Ramašauskaitės fotografija ir todėl, jog kiekvienas fotokadras primena esąs sukurtas puoselėjant savotišką meditacijos aktą. T. y. susidaro įspūdis, kad kiekviename atspaude nugula patys esmingiausi dalykai. Visi jie į žiūrovą prabyla taupiai ir gana taikliai.

Minimalių fotokadrų įtaigumą galima apibūdinti juos siejant su medijų ekologijos klausimu, kurį taikliai aktualizuoja Susan Sontag (1933–2004): „[…] atvaizdai yra realesni, nei kas nors galėjo pamanyti. Ir kaip tik todėl, kad jų atsargos neišsenkančios […]. Jei realusis pasaulis nori geriau sugyventi su atvaizdų pasauliu, reikia ne tik daiktų, bet ir atvaizdų ekologijos“ (Sontag, S., 2000).

O. Ramašauskaitės kūryboje netrūksta ir to, ką galime vadinti fotografine poetika. Savo požiūrį menininkė išreiškia 2012 m. viešai pristatydama fotografijų parodą, kurioje užfiksuoti Neringos vaizdai

Menininkė teigia: „Mano […] tikslas yra pažvelgti į Kuršių neriją atmetant visus jau į atmintį įaugusius lyrinius Neringos vaizdus […]. Noriu atskleisti nebylias Nerijos istorijas […]. Tai ne dokumentinė fotografija, o miesto stebėjimas meniniu žvilgsniu, paliekant žiūrovui galimybę spėlioti arba susikurti pagautos akimirkos pabaigą. […] viskas perteikiama ne lyriškai, o su lengva melancholijos nuojauta, vaizde kuriama juodų–pilkų–baltų niuansų pusiausvyra“ (žr. straipsnis Delfi.lt, 2018).

Reziumuojant galima konstatuoti, kad menininkės O. Ramašauskaitės kūryboje aktualūs vizualinės komunikacijos, pasaulio atvaizdavimo, žaidybiškumo ir atvaizdų poetikos klausimai. Visa tai rodo, kad ji yra ne tik kūrybinga, bet ir profesionaliai plėtojanti savąją medijų kalbą.

Skaitytojams norime priminti, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Iš O. Ramašauskaitės kūrybos.