Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas.
Jau ketvirtą kartą Šiaulių mieste rengiamas tarptautinis grafikos meno pleneras „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“. 2017 m. rugpjūčio 1 – 10 dienomis vykusiame renginyje dalyvavo kūrėjai iš Lenkijos (dr. Agnieszka Zawadzka, dr. Robert Rabiej), Latvijos (Lāsma Pujāte-Stūre, Kate Seržāne) ir Lietuvos (profesorius Vaidotas Janulis, docentas dr. Remigijus Venckus, docentas Petras Rakštikas, Kornelijus Užuotas, Ugnė Žilytė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė).
Visus dailininkus kūrybos tikslams subūrė grafikos profesorius V. Janulis ir Šiaulių universiteto dailės galerijai vadovaujantis dailininkas K. Užuotas. Įspūdingi plenero dalyvių kūrybos rezultatai rugpjūčio 10 dieną buvo pristatyti kolektyvinėje parodoje Šiaulių universiteto Dailės galerijoje.
Ekspoziciją bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 7 d.
Apie ketvirtąjį tarptautinį grafikos plenerą „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“, ypač svarbų Šiaulių miestui ir visai Lietuvai, savo mintimis dalijasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus, šį kartą atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui.
Į Šiaulius visada atvykstu virpančia širdimi. Čia prabėgo mano studijų metai, pildėsi mano meno kūrėjo svajonės. Čia planavau savo karjerą ir jos siekiau, su bendraminčiais rengėme meno akcijas, parodų ekspozicijas, kūrėme eksperimentinius filmus ir fotografijų kolekcijas.
Tikriausiai Šiauliuose atradau savo gyvenimo kūrybinę ir pedagoginę kryptį. Čia sutikau savo pirmuosius mokytojus: su skaitytojais jau esu dalijęsis prisiminimais apie dailininkus Gintarą ir Adolfiną Martinionius; esu rašęs straipsnius apie doc. Vilmantą Dambrauską, kuris buvo mano dėstytojas ir bakalauro baigiamojo darbo vadovas; laukiantys mano tekstų ir sekantys mano kūrybą yra skaitę kelis interviu su grafikos profesoriumi Vaidotu Januliu.
Taigi, aš ir vėl grįžtu į Šiaulius, bet šį kartą į prof. V. Janulio bei jo kolegos dailininko Kornelijaus Užuoto organizuojamą išskirtinį grafikos meno plenerą.
Drįstu teigti, kad Šiaulių miestui vykstantis svarbus renginys iš dalies neatitinka pačios pagrindinės plenero sampratos. Įprasta, kad dažniausiai plenerai vyksta ne mieste, ne dailininkų studijose, bet įspūdingame gamtovaizdyje.
Paminėtina, kad Vakarų kultūroje plenerus išpopuliarino impresionizmo atstovai. Kurdami gamtos prieglobstyje ir stebėdami kintančią aplinką, kiekvienu teptuko potėpiu jie siekė įamžinti nepaprastus šviesos ir daiktų/gamtos objektų susidūrimus.
Šiandien tarptautinis grafikos pleneras vyksta Šiaulių mieste, todėl dailininkai nekuria vaizdingame gamtovaizdyje ir jo neperkelia į savuosius paveikslus. Iš dalies galima teigti, kad pleneras iliustruoja net pakitusį sociokultūrinį foną, vartojimą, gyvenimo būdą, komunikacijos ir estetikos technologiškėjimą, globalias ir žmogaus vietą apmąstančias temas.
Didžiausią kūrybos laiko dalį dailininkai praleidžia Šiaulių universitete įrengtose grafikos studijose ir Šiaulių universiteto Dailės galerijoje. Ne visiškai pleneriškame plenere yra kuriami ne atpažįstami miesto urbanistiniai peizažai, bet labiau siekiama užfiksuoti asmenines patirtis ir asociacijas. Sukurti paveikslai nekartoja ir neimituoja Šiaulių miesto urbanistinio kraštovaizdžio ir apylinkių vaizdo. Pleneras tampa tikrąja tarpkultūrine komunikacija, o dauguma kūrinių byloja apie technologinius eksperimentus, išryškinančius net renginio tarpdalykiškumą.
Plenere dalyvaujančių dailininkų patirtys ir idėjos yra atsigabentos iš kitos kultūrinės erdvės, iš kito laiko ir kitų įvykių. Kitame laike ir erdvėje savitai sukomplektuotos patirtys ir idėjos yra naujai realizuojamos Šiaulių mieste. Tad šiuo atveju neapsiriksiu teigdamas, jog dailininkai savo kūriniais įprasmina tarpkultūrinę komunikaciją ir patį miestą priartina prie tarpkultūrinių dialogų. Tad šio teksto pastraipose pabandysiu glaustai supažindinti skaitytoją su plenere dalyvavusių menininkų kūryba.
Šiauliuose periodiškai lankosi ir šių metų plenere taip pat dalyvauja Marijos Kiuri-Sklodovskos universiteto (Liublinas, Lenkija) dėstytoja grafikė dr. Agnieszka Zawadzka. Plenere ji tęsia anksčiau pradėtą lino raižinių seriją. Savo minimalistiniais ir monumentaliais kūriniais dailininkė apmąsto žmogaus kūno paskirtį. Čia kūnas traktuojamas kaip medžiaga, kaip laivas arba talpykla, pernešanti fizinius ir metafizinius „daiktus“.
Iš dalies kūną traktuodama lyg mėgintuvėlį arba konteinerį, kaip naudojamą arba paskirties netekusią talpą dr. A. Zawadzka formuoja savotišką dialogą su Gilles Deleuze „kūno be organų“ koncepcija.
Koks yra šis kūnas? Kūnas be organų yra nuasmenintas, nepriklausantis, daiktiškas, kartais labiau anonimiškas, naudojamas lyg įrankis, apleistas autentiškojo „Aš“.
Taip pat paminėtina, kad dr. A. Zawadzka anksčiau kūrė skirtingų atspaudų serijas, kvestionuojančias kraujo, vandens ir kitos materijos pernešimui skirtas talpas. Apie tai ji samprotauja: „Bandau ne tik tirti žmogaus kūną, lyg talpą, bet ir verifikuoti dailės istoriją. Vieną vertus, kūnas parodomas kaip sunki materija, pilnas įtampos, istorijos, gniuždančios patirties ir netgi kančios, kita vertus, jis yra trapus lyg stiklas, lengvai yrantis, baigtinis ir visiškai neamžinas.“ Dr. Robert Rabiej (Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas, Liublinas) plenero metu sukūrė ciklą „Egzistencija“. Kiekvienam ciklo kūriniui dailininkas suteikė atskirą pavadinimą (pavyzdžiui, „Darbo vieta is 1“, „Darbo vieta is 2”, etc.; angl. Work space is 1, Work space is 2, etc.).
Dr. R. Rabiej yra tarpdisciplininio meno atstovas, dažniausiai savo kūryboje ieškantis neįprasto, naujo formos ir turinio ryšio. Jo pagrindinė kūrybos priemonė – eksperimentinė fotografija ir instaliacija. Dailininkas tyrinėja aplinkas, ieško to, ką galima vadinti intymia savo paties refleksija. Jis teigia: „Mano sukurtas fotografijų ciklas kvestionuoja žmogaus būtį, jo (žmogaus) pasirinkimus ir netgi gyvenimo sąlygas.“
Paminėtina, kad naujieji dr. R. Rabiej kūriniai tęsia ankstesnįjį ciklą, kuris buvo pradėtas dar 2012 m. ir pavadintas „Darbo vieta“. Šio ciklo fragmentai jau turėjo didelį pasisekimą. Jie buvo pristatyti daugelyje galerijų ir jungtinių meno parodų Lenkijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Šiais metais ciklo fragmentai jau buvo demonstruoti ir Kauno mieste.
Šiaulietė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, dažniausiai kurianti portretus, šį kartą kaip žaliavą naudoja senų albumų fotografijas. Jos pristatomi kūrybos rezultatai įvaizdina tai, ką galima vadinti atminties revizavimu, dekonstravimu ir renovavimu.
Nors autorei labiausiai rūpi kūrinio formos galia, nors ji labiau yra linkusi kelti klausimą apie tai, kaip dėl technologijų keičiasi atvaizdas, kaip transformuojasi atpažįstamos formos į kitas, labiau abstrakčias ir verbalizavimui nepasiduodančias formas, tačiau ji taip pat kvestionuoja netobulą žmogaus atmintį ir galingą, viską suryjantį laiką.
Žvelgiant į paveikslus susidaro įspūdis apie pulsuojantį ir deformuotą pasakojimą laike bei erdvėje. Atrodo, kad saviti atminties likučiai nugula į archyvus, o iš jų vėliau kūrybiškai-rekonstruotai sukuriamos savotiškos praeities erdvėlaikio kronikos.
Vilnietė grafikė Ugnė Žilytė plenero metu kuria naują ciklą „Pelenų diena“. Autorė prasitarė, jog šis ciklas bus tęsiamas ir plenerui pasibaigus, o galutiniai kūrybos rezultatai bus pristatyti Vilniuje. Plenero metu dailininkė pasuka panašiai kryptimi, kaip ir kiti plenero kūrėjai. Ji kvestionuoja laiką ir laikinumą, gyvenimą ir mirtį.
Jos grafika – tai sąmoningas žaidimas nesuderinamomis, bet žmogaus egzistencijai svarbiomis opozicijomis. Jos kūrybos centre visada lieka žmogaus figūra. Naujas ciklas ženklina nekasdienius, labiau į amžinybės permąstymą orientuotus vaizduojamų figūrų gestus. Atrodo, kad paveiksluose viskas sugestijuoja laikinumą, nepastovumą, kismą ir netgi yrimą. Čia laikas ir erdvė įforminami savotiškame „pertrūkyje“ ir susiskaidyme.
Dailininkė iš Latvijos Lāsma Pujāte-Stūre savo kūryboje taip pat akcentuoja žmogaus kūno atvaizdą. Ji teigia: „Prieš keletą metu tapau mama. Šiuo metu auginu dukrą, todėl savo kūryboje pradėjau analizuoti kintantį, biologinį moters kūną.“
Nors viešnios iš Latvijos kūrybą ir įmanoma sieti su feminizmo teorija, tačiau pati dailininkė konstatuoja, kad jei svarbiausi fundamentalūs klausimai apie žmogaus būtį, apie buvimą mama, apie kūno stebuklą – gebėjimą išauginti vaisių.
„Savo kūryboje aš noriu kvestionuoti vaisų, augantį moters pilve. Tad kurdama analizuoju save: kaip aš tapau motina, kokį ypatingą ryšį puoselėju su savo kūno dalimi, kaip vaisius nuo manęs atsiskiria ir tampa nauju, kitu kūnu“, – teigia dailininkė.
Dailininkė kvestionuoja du kūnus, kuriuos feminizmo klasikė Simone de Beauvoir skiria į biologinį ir socialinį (žr. de Beauvoir, S. (2010). Antroji lytis. Vilnius: Margi raštai).
(Bus tęsinys)
Robert Rabiej
Artūro STAPONKAUS nuotr.
B V. Kovieraitė-Trumpė. „Atminties likučiai 2“. Mišri technika.
Vaivos KOVIERAITĖS-TRUMPĖS nuotr.
Lāsma Pujāte-Stūre
Artūro STAPONKAUS nuotr.