Taip atrodė Šiaulių vyrų gimnazija iki 1915-ųjų.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis, etikos mokytoja metodininkė, kraštotyrininkė Rita Margevičienė, istorijos mokytoja ekspertė Elvyra Rickevičiūtė ir istorijos vyresnioji mokytoja Kristina Murauskienė, Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Daiva Gedvilienė gimnazijos istorijos J. Krivicko muziejuje dalijosi labiausiai jiems įstrigusiais pasakojimais apie savo gimnaziją. Seniausią Šiaulių mieste gimnaziją, kuri per 160 metų išugdė kartų kartas inteligentų ir kartu nedidelį provincialų miestelį pavertė mokslo, švietimo ir kultūros centru visame Šiaurės Lietuvos regione.
Nors devynioliktojo amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį apie tai dar, aišku, niekas nė negalvojo...
Daiva Gedvilienė: 1838 metais apskrities dvarininkai pateikė prašymą Kauno generalgubernatoriui prašydami, kad Šiauliuose būtų įkurta gimnazija. Jie žadėjo statyboms nuo kiekvieno baudžiauninko skirti po trisdešimt kapeikų, o miesto žydų bendruomenė iš karto – trisdešimt tūkstančių rublių.
Rita Margevičienė: Gimnazijos aplinkui nebuvo – tik viena vienintelė Kaune, o vietos dvarininkai norėjo lavinti savo sūnus arčiau namų. Bet tik 1845 metais gimnazija pradėta statyti, nes vos ne dešimtmetį buvo kaupiami dokumentai, kol buvo gautas leidimas.
Statė ant žemės, priklausiusios dvarininkui Jonui Jakševičiui. Tačiau pasirodė, kad jos buvo per mažai visiems statiniams ir dvarininkas jos dar kiek atmatavo su sąlyga, kad dvi Jakševičių kartos gimnazijoje bus mokomos už dyką.
Ir todėl Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė savo globojamus našlaičius ne tik augino tėvo namuose, bet ir jiems suteikė Jakševičių pavardę, kad čia galėtų mokytis.
Daiva Gedvilienė: Pastačius pastatą faktiškai čia buvo perkelta Svisločiaus gimnazija iš Baltarusijos, Gardino gubernijos, nes valdžiai nepatiko, kad ten buvo pradėjusios reikštis patriotinės lenkiškos nuotaikos.
Rimas Budraitis: Be to, Gardino gubernijoje buvo daugiau gimnazijų, o Kauno gubernijoje – tik viena. Todėl vieną gimnaziją perkeldama valdžia gimnazijų skaičių pabandė sulyginti.
Iš Svisločiaus čia buvo pervežta dalis gimnazijos baldų, visa biblioteka, kurioje buvo per du tūkstančius knygų ir atvyko dalis mokytojų bei direktorius su šeimomis.
Rita Margevičienė: Mokytojas Jonas Krivickas yra pasakojęs, kad toje vietoje, kur dabar stovi gimnazijos pastatas, buvo laukai. Vadinasi, gimnazija atsirado tuometiniame užmiestyje.
Elvyra Rickevičiūtė: Kai per 1863-1864 metų sukilimą sukilėlius baudė dabartiniame Sukilėlių kalnelyje, tai gimnazistai visa tai galėjo matyti iš gimnazijos, nes tarp šių dviejų vietų dar buvo plynas laukas.
Rimas Budraitis: Nors dabar tai atrodo keista, kad prie Katedros buvusi turgaus aikštė žymėjo miesto centrą, o gimnazija vis dar buvo Šiaulių pakraštyje.
Rita Margevičienė: Net 1926 metų nuotraukose, darytose per gimnazijos jubiliejų, matosi, kad toje vietoje, kur dabar yra koncertų salė „Saulė“, stovėjo tik vienaaukščiai nameliai su tvorytėmis. O juk jau buvo praėję 75 metai nuo gimnazijos įkūrimo, bet nieko panašaus į tikrą miestą čia dar nebuvo.
Senosios gimnazijos dešimtmečiai
Rita Margevičienė: 1851 metais gimnazijoje jau mokėsi 297 jaunuoliai, baigę pradžios mokyklas. Įdomiausia, kad į visas septynias gimnazijos klases atėjo mokytis labai skirtingo amžiaus vaikinai. Šaltiniai mini, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir aštuoniolikmečiai, ir dvidešimt šešerių metų vyrai. Tačiau vėliau gimnazijoje mokinių amžius buvo pradėtas reglamentuoti. Tikriausiai todėl, kad mokytojams buvo per sunku mokyti jau suaugusius vyrus.
Rimas Budraitis: Tačiau ir gimnazija tada buvo skirta ne berniukams – juk ne veltui ji vadinosi Šiaulių vyrų gimnazija (Šavelskaja mužskaja gimnazija).
Daiva Gedvilienė: Čia mokėsi daugiausia dvarininkų ir pasiturinčių miestiečių sūnūs, nes mokslas buvo brangus. Tik labai gerai besimokantys ir, sakytume, socialiai remtini gimnazistai buvo atleidžiami nuo mokesčio.
Elvyra Rickevičiūtė: Paruošiamoje klasėje mokslas kainavo 24 rublius, aukštesnėse klasėse - 35- 40 rublių. O tais laikais tai buvo milžiniški pinigai.
Daiva Gedvilienė: Gyveno gimnazistai nuomotuose butuose, kambariuose. Ir nuomojama buvo ne pas bet ką – buvo rekomendacijos, kur, pas ką galima nuomotis. Beje, gimnazistai gyveno ir Jono Jakševičiaus name. Ko gero, tai jau buvo privilegija.
Išnuomoti kambariai nebuvo pensionas su maistu ir aptarnavimu. Gimnazistai skųsdavosi, kad kambariuose labai šalta, nors jie buvo nuolat kūrenami, kad trūksta maisto.
Elvyra Rickevičiūtė: Vyresnieji gimnazistai privalėjo prižiūrėti jaunesniuosius tiek gimnazijoje, tiek tuose nuomotuose butuose.
Kristina Murauskienė: Panašu, kad jaunesnieji tuo nebuvo labai patenkinti, nes kai kurie „prižiūrėtojai“ juos skųsdavo.
Rimas Budraitis: Carinės valdžios tikslas šioje gimnazijoje buvo auklėti jaunuolius pravoslaviška ir prorusiška dvasia. Tačiau rezultatas gavosi visai kitoks – gimnazijoje išaugo ir subrendo Vasario 16-osios akto signatarai, Lietuvos patriotai, nes kai žmones spaudžia, tai jie ir priešinasi.
Šioje gimnazijoje, kurioje mokėsi gabiausieji, ir susikūrė tautinio atgimimo, lietuvių kalbos puoselėjimo židinys, visos Šiaurės Lietuvos mokslo, švietimo ir kultūros centras.
Elvyra Rickevičiūtė: Ir tai suprantama, nes pagal daugelio metų statistinius duomenis, Šiaulių vyrų gimnazijoje pravoslavų tikėjimo jaunuolių mokėsi tik nuo 1 iki 23 procentų, o katalikų tikėjimo – iki 70 procentų.
Yra užfiksuota, kad XIX amžiaus pabaigoje, Tautinio sąjūdžio metu, čia katalikai gimnazistai atsisakė eiti į pamaldas cerkvėje, kuri buvo gimnazijos antrajame aukšte. Ir nors keista, jiems už šį pasipriešinimą buvo atleista.
Rimas Budraitis: Panašių pasipriešinimo faktų čia būta gana daug, užfiksuota daug ir pašalinimų iš gimnazijos dėl kalbos, dėl religijos, dėl lietuviškų knygų platinimo.
Elvyra Rickevičiūtė: Baigę šią gimnaziją jaunuoliai dažniausiai tęsdavo mokslus universitetuose – daugelis Rusijos, kai kurie kitų Europos šalių.
Petras Vileišis, kuris buvo vienas iš žymiausių inžinierių Rusijoje, grįžęs į Lietuvą savo lėšomis pradėjo leisti laikraštį „Vilniaus žinios“, organizuoti pirmąją lietuvių parodą. Tad tai, ką buvę Šiaulių gimnazistai įgijo Rusijoje, vėliau panaudojo Lietuvos labui.
Taip, sakyčiau, atsirado inteligentijos žiedas Šiauliuose ir Lietuvoje.
Lietuviška gimnazija
Elvyra Rickevičiūtė: Gimnazijai didžiausią smūgį sudavė Pirmasis pasaulinis karas, nors ir anksčiau dėl revoliucinių nuotaikų ji ne kartą ilgesniam ar trumpesniam laukui būdavo uždaroma. Tačiau karo metu gimnazijoje buvo įkurta ligoninė, o paskui ir pastatas gerokai apgriautas.
Be to, dalis gimnazijos buvo evakuota į Rusiją, o Šiauliuose maždaug nuo 1916 metų pradėjusi veikti jau lietuviška gimnazija glaudėsi tai vienose patalpose, tai kitose. Vienu metu – mergaičių gimnazijoje, kitu – sargo namelyje. Tik 1922 metais Šiaulių valstybinė (vėliau - Šiaulių valdžios berniukų) gimnazija sugrįžo į savo pastatą.
Daiva Gedvilienė: Nepriklausomos Lietuvos metais gimnazijoje tvarka pasidarė daug liberalesnė.
Čia pradėjo mokytis įvairių visuomenės sluoksnių berniukai, gimnazistų daugėjo ir tik dabar sunku suprasti, kaip į šį palyginti nedidelį, o tada dar dviejų aukštų pastatą, sutilpo tiek daug.
Rimas Budraitis: Yra žinių, kad mokslas čia vyko dviem pamainomis. O ir dabar matyti, kad klasės šiame senajame pastate yra žymiai didesnės, erdvesnės nei priestate.
Pavyzdžiui, fizikos kabinete, kuriame atidengėme nuostabias arkas ir dabar yra keturiasdešimt vietų, todėl suprantama, kad čia galėjo mokytis net penkiasdešimt gimnazistų.
Daiva Gedvilienė: Gimnazijoje visada buvo labai griežta tvarka. Yra pasakojama, kad gimnazistas vien dėl neužsegtos sagos galėjo būti pašalintas iš gimnazijos, jau nekalbant apie rimtesnius nusižengimus drausmei.
Rimas Budraitis: Nors būdavo visko: kokių tik išdaigų gimnazistai neiškrėsdavo.
Rita Margevičienė: Tačiau uniforma buvo labiausiai drausminanti priemonė: vien tik pažvelgę į uniformuotą jaunuolį visi žinojo, kad jis - gimnazistas ir iš kokios gimnazijos.
Be to, įdomu, kad, pavyzdžiui, 1930 metų gimnazijos taisyklėse yra labai akcentuojama tvarka, švara ir higiena. Mokytojas Jonas Krivickas yra pasakojęs, kad gimnazistai privalėjo periodiškai eiti į pirtį ir į gimnaziją pristatyti pirties kvitą kaip įrodymą, kad išsimaudė.
Ir tai suprantama - švara ir higiena buvo labai svarbūs dalykai jaunuoliams, kurie gyveno nuomojamuose kambariukuose be jokių patogumų.
Rimas Budraitis: Augino čia inteligentus, ne vien mokslą kimšo į galvas. Nors ir mokslui čia buvo skiriama itin daug dėmesio – ne veltui tai klasikinė gimnazija. Ją baigdavo labai išsilavinę žmonės.
Daiva Gedvilienė: Tarpukaryje, kol pastatas tebebuvo remontuojamas, mūsų gimnazijos berniukai mokėsi kartu su mergaitėmis, bet neilgai - dar buvo gyvos senosios švietimo tradicijos.
Tačiau vėliau berniukų ir mergaičių gimnazijos nuolat bendradarbiavo.
Štai, kai sueina kurios nors prieškario laidos mūsų gimnazistai, jie visada sako: reikia palaukti mūsų klasiokių (tų pačių metų laidos Mergaičių gimnazijos abiturienčių). Ir kai sulaukia, eina kartu vakaroti į Kaštonų alėją.
Gimnazija, puoselėjanti tradicijas
Daiva Gedvilienė: Mūsų gimnazija labai gerbia savo tradicijas, savo istoriją – juk esame ne tik seniausia Šiaulių gimnazija, bet ir pas mus yra pirmoji valstybinė biblioteka mieste, gimnazijos istorijos muziejus.
Kiekvienas kampelis čia – istorija, o kiekvienas mokytojas ir gimnazistas rūpinasi šios istorijos ir tradicijų sklaida. Ir net per Rugsėjo pirmąją pas mus ateina ne politikai, o buvę janoniečiai - Vytenis Rimkus, senjorai mokytojai.
Elvyra Rickevičiūtė: Tarpukario Lietuvos tradicijos mūsų gimnazijoje tikrai buvo saugomos. Dar nemažai kas prisimena, kaip 1940 metų Rugsėjo pirmąją mūsų mokiniai sugiedojo Lietuvos himną, nors tai buvo uždrausta, pokaryje kėlė Trispalvę, nors už tai grėsė Sibiras, vėliau dalyvavo Sąjūdyje. Per visas kartas buvo saugojamos inteligentiškumo, tautinės savivokos ir kitos gražiausios tradicijos.
Kristina Murauskienė: 1951 metais net į JAV pasitraukę janoniečiai šventė gimnazijos jubiliejų, susirinkę Čikagoje. Janoniečių bendrumo jausmas išliko visur.
Rimas Budraitis: Tarpukaryje ryškiausias įvykis buvo gimnazijos 75-mečio jubiliejaus šventė. Tada buvo išleistas jubiliejinis albumas, kurio pavyzdžiu mes norėtume išleisti ir savo – juk pernai atšventėme gimnazijos 160-metį. Tačiau tam tada nebuvo galimybių. Nors mums niekas netrukdė laikytis kitų tradicijų; pagal to laiko pavyzdį atgaminti gimnazijos vėliavą, pasodinti prieš mokyklą ąžuoliuką. Juk tai mūsų istorija.
Mūsų gimnazijos istorija yra tarsi susikoncentravusi šiame muziejuje, tačiau dabar stengiamės, kad ji išeitų į klases ir koridorius. O ir toliau renkame mūsų gimnazijos istorijos faktus, nes nors mokytojas Jonas Krivickas ir kiti čia dirbę ir mokęsi yra daug parašę, tačiau vis dar yra tuščių vietų, ypač iš karo laikotarpio, iš jo nelikę net vinječių.
Gimnaziją baigė:
1857 m. Henrikas Bukauskis ir Vladislovas Dembskis, 1863 m. sukilimo dalyviai
1870 m. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, dramaturgas, režisierius, Mykolas Oginskis, visuomenės veikėjas, Petras Vileišis, inžinierius, laikraščio „Vilniaus žinios“ steigėjas
1873 m. Mikalojus Katkus, „Balanos gadynė“ autorius
1891 m. Jonas Vileišis, teisininkas, Nepriklausomybės akto signataras, Kauno burmistras
1894 m. Povilas Višinskis, gydytojas, visuomenės veikėjas
1896 m. Jeronimas Ralys, Homero „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjas
1901 m. Mykolas Biržiška, mokslininkas, politinis veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras
1903 m. Vaclovas Biržiška, bibliografas, „Aleksandryno“ sudarytojas
1904 m. Viktoras Biržiška, inžinierius
1905 m. Stasys Šalkauskis, filosofas
1915 m. Julius Janonis, poetas
1924 m. Juozas Grušas, dramaturgas
1941 m. Vanda Kavaliauskienė–Jurevičiūtė, kačių muziejaus Šiauliuose įkūrėja, Olegas Truchanas – keliautojas, etnografas, gamtosaugininkas, fotografas
1944 m. Laimonas Noreika, aktorius
1946 m. Saulius Sondeckis, dirigentas, profesorius
1966 m. Regina Steponavičiūtė, teatro režisierė
Gimnazijos direktorius Rimas Budraitis.
Etikos mokytoja metodininkė, kraštotyrininkė Rita Margevičienė.
Istorijos mokytoja ekspertė Elvyra Rickevičiūtė.
Istorijos vyresnioji mokytoja Kristina Murauskienė.
Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Daiva Gedminienė.
O tokia yra Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija 2012-aisiais.
Senieji mokykliniai suolai neišliko. Tačiau jie buvo labai panašūs į šiuos dabar pastatytus prie gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus.
1926 metais gimnazija šventė 75-mečio jubiliejų ir išleido nuotraukų albumą jam atminti.
Iš seniausios mieste valstybinės bibliotekos knygų dabar gimnazijoje saugoma tik pusantro šimto. Tarp jų – ir 1886 metais išleistas vadovėlis su dviem gimnazijos atspaudais.
Gimnazijos pusrūsiuose atidengtos istorinės plytos, nes jos pastato statybai buvo atvežtos iš nugriautos Pašiaušės bažnyčios ar kolegijos.
Vieni iš įspūdingiausių Juliaus Janonio gimnazijos eksponatų – abiturientų ir jų mokytojų vinjetės. Gimnazijoje jau yra 161 abiturientų laida.
J. Mikulskis gimnazijoje sargu dirbo nuo 1886-ųjų iki 1926 metų ir buvo tiek mokytojų, tiek gimnazistų labai gerbiamas.
Fizikos kabinete galima pamatyti senąsias arkas, kurių gimnazijos pastate būta itin daug.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.
1825 m. Svisločiuje (dab. Baltarusija), 1851 m. perkelta į Šiaulius. Šiaulių vyrų gimnazija pradėjo veikti 1851 m. rugpjūčio 30 d. Nuo 1920 m. – Šiaulių valstybinė gimnazija, nuo 1928 m. – Šiaulių valdžios berniukų gimnazija, nuo 1946 m. – Juliaus Janonio vidurinė mokykla, nuo 1996 m. – Juliaus Janonio gimnazija.