XVII a. pradžioje Šiauliai buvo mažas, skurdus, miestelis negrįstomis gatvėmis, turgaus aikšte, bebaigiančia griūti medine bažnyčia. Gyventojų buvo vos daugiau kaip tūkstantis. Į tokius Šiaulius 1613 m. atvyko kunigauti Vilniaus akademijos auklėtinis Petras Tarvainis. Būtent jis ir pastatė aukščiausią Lietuvoje mūrinę – Šv. Petro ir Pauliaus – bažnyčią. Ši bažnyčia ir šiandien – ryškiausias Šiaulių pastatas. Iš kurios pusės bekeliautum į Šiaulius, pirmiausia pamatai baltutėlę bažnyčią – po remonto 1998 metais ji tapo Katedra.

Moters galvoje – miesto istorijų saugykla

Pagrindiniu statybos fundatoriumi laikomas didikas Jeronimas Valavičius, aktyviai statęs bažnyčias Žemaitijoje, o bažnyčios statybos iniciatoriumi – Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, rėmęs jėzuitus, raginęs didikus, kad iš savo lėšų statytų bažnyčias. Žodžiu, jei nebūtų buvę M.Paco, J.Valavičiaus ir P.Tarvainio, kažin ar greitai Šiauliai būtų sulaukę mūrinės bažnyčios.

Apie Šiaulių katedrą bei kitas ryškias miesto vietas – Saulės laikrodžio aikštę su skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurta „Šaulio“ skulptūra ant 18 metrų kolonos, Vilniaus gatvę, skirtą tik pėstiesiems, Dviračių muziejų su jų vystymosi istorija nuo XIX a. pradžios iki šių dienų, daugiau kaip 150 metų skaičiuojančią „Valerijono“ vaistinę – daug ir įdomiai pasakoja šiaulietė pedagogė ir gidė Irena Sorokinienė.

Moters galvoje – ne tik sausi faktai, bet ir įtraukiančios istorijos, kurių net daugelis šiauliečių nežino.

„Mes įpratę miestą matyti paviršutiniškai – gatvės, pastatai, žmonės. Tačiau miestas yra gyvas, jis kuriamas kasdien ne tik pastatais, skulptūromis ar želdiniais, bet ir miestiečių puoselėjamomis tradicijomis. Šiaulių veidą kuria ir pramonės įmonės, kurių yra ir šimtamečių, ir sulaukusių brandžios jaunystės – pradėjusių veiklą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Būtent su besikeičiančiais Šiauliais ir verta susipažinti“, – tikina I.Sorokinienė.

Gide tapo iš noro bendrauti

Moteris kelis dešimtmečius dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoja Šiaulių profesinio rengimo centre (tuo metu tai buvo 43-oji profesinė mokykla). Čia moteris dirba iki šiol – tik jau ne mokytoja, o trijų bendrabučių valdytoja.

Irenai taip pat teko kurį laiką dėstyti ir kraštotyrą, tad su mokiniais išvaikščiojo slapčiausius Šiaulių kampelius, parkus, nuolat gilindama žinias apie žymius objektus, jų atsiradimo istoriją.

Iš to noro dalintis žiniomis ir bendrauti šiaulietė baigė gidų kursus. „Kai sūnūs užaugo ir išėjo iš namų, pajutau atsivėrusią tuštumą, nors ir likome dviese su vyru. Galvoju – nejaugi vien prie puodų stovėsiu, reikia kažkokios veiklos imtis. Taigi – į gidų kursus, o po jų – į ekskursijas savaitgaliais, per atostogas…

Aš manau, jog bendravimas yra geriausias vaistas nuo visų ligų. Man ši veikla yra tikra atgaiva. Jaučiu pasitenkinimą save atiduodama, dalindamasi tuo, ką esu sukaupusi. Informaciją, kaip ir dirbant mokytoja, tenka atnaujinti, tad neleidžiu sau apkerpėti: daug skaitau, domiuosi, atšviežintus pasakojimus pateikiu kitaip.

Šiauliai išties turtingi savo istorija, o ją kartais kurią ir patys žmonės. Tarkim, Savivaldybės skverelyje veikė fontanas „Saulės diskai“, kuris atidengtas 2006 metais, Šiauliams švenčiant 770 metų jubiliejų. Tai ką darydavau su savo moksleiviais ar turistais? Į kiekvieną diską po tris kartus pabelsdavome, o eidami tilteliu, sugalvodavome norą ir pinigėlį į fontaną įmesdavome.

Štai bene daugiausia miestiečių reakcijų sulaukė naujas objektas – Prisikėlimo aikštėje iškilusi „raudų siena“. Mes, šiauliečiai juokaujame, kad mums nebereikia į Izraelį vykti, turime nuosavą sieną.

O kur dar šmaikštūs metaliniai katinai ant legendinės „Valerijono“ vaistinės – vienos seniausių ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje! O miesto simboliu tapusi skulptūra „Šaulys“, dar vadinama „auksiniu berniuku“, prie kurio dažnai susirenka akademinis jaunimas?

Visko turime išties daug – ne tik baltutėlę Šiaulių katedrą ar romantikų pamėgtą pasimatymų vietą – laikrodį su metaliniu gaidžiu Vilniaus gatvėje. Garsėjame išskirtiniais muziejais – Fotografijos, Dviračių, Šokolado, Katinų… Kalba kiekvienas Šiaulių miesto kampas!“, – susižavėjusi apie senus ir naujus objektus kalba Irena.

Virtualus gidas gimė iš meilės ir „iš reikalo“

Apie įsimintinas miesto vietas Irena gali pasakoti daug, ypač tas, kurias išlandžiojo vaikystėje. Senasis parkas (Zubovų dvaras), senosios kapinės prie Talkšos ežero, Kaštonų alėja – tai vis Irenos apylinkės, sukeliančios daug šiltų prisiminimų.

„Dirbdama su jaunimu pastebėjau, kad dažnai jie yra abejingi, nesidomi miestu: jei važiuoja transportu, tai tik naršo internete, susirašinėja su draugais, kažką žiūri „YouTube“ kanale. O juk galėtų laiką leisti naudingiau. Taigi nusprendžiau savo patirtį panaudoti kitaip – sukurti virtualų miesto gidą.

Tokiai idėjai užgimti turėjo įtakos vaikų, marčių paskatinimas bei karantinas – kai veiklos, susibūrimai buvo apriboti, daugelis žmonių jautė žinių, pramogų alkį. Taigi projektas gimė iš meilės (turėjau artimųjų palaikymą) ir „iš reikalo“ (poreikį sukurti virtualų gidą padiktavo laikmetis)“, – sako moteris.

Taigi dabar kiekvienas, net ir neišeidamas iš namų, gali sužinoti daug įdomių dalykų apie žymius miesto pastatus, skulptūras, fontanus, verslo įmones – gamyklas, fabrikus.

Interneto svetainėje ikeliones.lt bus žemėlapis su ryškiausias Šiaulių miesto objektais. Ant jų paspaudus, šis „atgis” – žmogus matys filmuotą medžiagą su visa įdomiausia ir svarbiausia informacija, bus parodyta ne tik objekto išorė, bet ir vidus. Taip galima tyrinėti miestą ir neišeinant iš namų.

Virtualiame gide – atskiri pasakojimai apie objektus, į kuriuos taip paprastai negalėtum patekti. Pavyzdžiui, garsioji dviračių gamykla „Baltik Vairas“, Zoknių oro uostas, vėdinimo sistemų gamintoja „Salda“, PET butelių gamybos lyderė „Doloop“ (buvęs „Putokšnis“), „Grafų baldai“, saldainių fabrikas „Rūta“ su savo Šokolado muziejumi...

„Šiauliai visada buvo laikomi svarbiu pramonės miestu: čia veikė „Verpstas“, „Nuklonas“, televizorių gamykla „Tauras“, odos ir batų fabrikas „Elnias“, kuris pokario metais buvo stambiausia Šiaulių miesto įmonė. Noriu, kad kuo daugiau šiauliečių ar miesto svečių susipažintų su miestu, jo istorija. Labai džiaugiuosi, kad artimų žmonių palaikoma ir skatinama savo sukauptas žinias galiu paskleisti plačiau. Taigi ir pedagogo, ir gido misija įvykdyta”, – šypsosi I.Sorokinienė.