Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kostas Smoriginas laiko save pakankamai drąsiu, nebijančiu rizikuoti žmogumi - todėl ir reiškiasi įvairiose srityse. Jis - ir unikalus (sėkmingas, kaip pats sako) teatro ir kino aktorius, ir kelių kartų mylimas bardas (tiek vienas, tiek trise su Olegu Ditkovskiu ir Sauliumi Bareikiu), ir teatro režisierius (nors pats nemano toks esąs). Bet nesvarbu, kaip save įvardija pats, svarbu, kuo jį laiko kiti - profesionalai.

Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

 

Šiaulių dramos teatras ir jo grandai Sigitas Jakubauskas su Antanu Venckumi Kostu Smoriginu patikėjo kaip režisieriumi ir jau prieš porą metų kartu pradėjo statyti Bernard Sabath pjesę „Berniūkščių ruduo”. O šį šeštadienį šiauliečiai jau sulaukė ir šios pjesės premjeros, tad režisieriaus Kosto Smorigino interviu „Šiaulių naujienoms” prasidėjo būtent nuo šio spektaklio.

 

- Originalus pjesės pavadinimas yra „Vėlyvas berniūkščių ruduo”. Suaugę vyrai vis tiek yra berniūkščiai. Ir aš. Kai vaikai žaidžia futbolą, man irgi taip norisi įlįsti į jų tarpą, nes žinau, kaip ir iš kur kamuolį spirti. 

Kartais ir spiriu. Vieną kartą draugo vaikas, dar paaugliukas, visiems sėdint ir kalbantis prie stalo pasiskundė, kad neturi su kuo žaisti. Pasakiau: tai žaidžiam... Jis mane užgainiojo iki beprotybės - maniau, kad jau numirsiu, bet nepatogu buvo nei numirti, nei parodyti, kad dūstu. Paskui išsižaidžiau ir dar prikroviau - „lygu-lygu”.

 

- Tai niekad berniūkštis nesuauga?

 

- Kaip savo mamai visada lieka sūnus, taip ir kažkur pasąmonėje lieka berniūkštis. Tik koks? Vienas - smalsus, kitas - naivuolis ir visi jį muša visą gyvenimą, trečias - pernelyg agresyvus ir vadovaujantis. Charakteris, deja, nesikeičia - jis tik apsilamdo, prisitaiko, o prigimtis lieka ta pati. Ši pjesė apie prisitaikymą.  

- Kurio veikėjo prisitaikymą?

 

- Abiejų. Vienas (Hekelberis Finas) jaučiasi nužudęs žmoną, nes taip išvadavo ją  nuo skausmo neišlaikęs įtampos, o antrasis (Tomas Sojeris) - apkaltintas pedofilija. Vienas kitam jie padaro išpažintis, jiems kiek palengvėjo, bet jokio šanso jiems nelikę. Ir abu tai puikiai supranta.

 

- Ar spektaklio koncepcija per tuos dvejus metus iki premjeros labai pasikeitė?

- Keitėsi. Bet ne dėl ligų ar dar ko. Ne. Ji tiesiog apsivalė. 

 

Pavyzdžiui, man neįdomi pjesės retrospektyva: apsimovus trumpas kelnes bėgioti vaidinant Tomą Sojerį ir Hekelberį Finą dar juodžiui Džimiui atsiradus. Man nesvarbu tai. Man svarbi pati istorija - gal tokia naivi, primityvi, bet  suprantama daugeliui berniūkščių, kurie skaitė Marką Tveną. 

 

Man pasisekė: dirbau su daug įvairių režisierių. Kai kurie režisieriai ateina dirbti su savo koncepcija, bet dirbant vis tiek koncepcija kinta: plėtojasi gilyn, platyn ar išvis daro posūkį. 

 

Kad nesikeistų mano koncepcija, turėčiau būti genijus. O juk aš net dainą dešimt kartų dainuoju skirtingai ir kankinuosi, kad vis nepataikau, kol galų gale pajuntu - daina pradėjo gyventi. Ir gyventi nepriklausomai nuo manęs.

 

Taip, prieš porą metų aš galvojau: bus šitaip. Bet nė velnio - dabar aš matau „Berniūkščių rudenį” visai ne taip.

 

- Jūs - griežtas režisierius?

 

- Aš bjaurus. Pakankamai. Juk statau ne pirmą spektaklį.

 

- O kelintą?

 

- Buvo dvi dalys E. Eikburno „Normanų pergalės”, N. Kruzo ”Ana tropikuose” Jaunimo teatre, „Urvinis žmogus”, vėliau - visa serija „Domino” teatre: „Melo detektorius”, „Laukinė moteris”, „Vilnius-Dakaras”, „Mano žmonos vyras”... Bet „Domino” - kitas žanras. 

 

Aš mėgstu dirbti su profesionalais - kieto raugo, nors visada cypiu pats, nes jie nepasiduoda ir neduoda tiek laiko, kiek man norėtųsi. Komplikuota būna dirbti. Šiuo atveju (spektaklis „Berniūkščių ruduo”) buvo gerai, kad aš aktorius galėjau palikti vienus - juk gyvenu savo gyvenimą ir gyvenu pakankamai intensyvų. Dabar čia teatre man yra pats įdomumas, smagumas: klijuoju  spektaklį ir matau, kaip viskas sueina į visumą. Aš tarsi trintuku dirbu - kažką nuimu, kažką pridedu. Tai pats maloniausias periodas, nors, aišku, nežinau, kaip  tai publika pamatys.

 

Aš niekad nieko nedariau vardan chaltūros, o darau sąžiningai ir tikiuosi, kad ir žiūrovas tai supras.

 

- Beje, ar jums kartais nesinori scenoje aktoriams parodyti, kaip reikia vaidinti?

 

- Jau ne. Aš jau moku valdytis. Nors kartais neišlaikau ir „dlia osobo tupych” (rus. k. „dėl ypač bukagalvių”) išlendu į sceną. Bet tiems artistams aš sukeliu alergiją ir jie pasako: ”Eik tu... Mes niekada nepakartosime to!” Taip, kartais, kai nebeužtenka žodžių, tai leidžiu sau, bet aktoriai greitai pasigauna ir vis tiek daro savaip.

 

- Sunku būti režisieriumi?

 

- Savęs režisieriumi aš nelaikau, nes tai yra specialybė, kurios reikia daug metų mokytis. Ir gyventi trupučiuką kitokį gyvenimą negu aktorius. Tačiau  intuicija, patirtis, darbas, sakysim, su Eimuntu Nekrošiumi ir kitais režisieriais tarsi mane išmokė kažkokių pagrindų: kas būtinai turi būti, ko galima atsisakyti, ką galima paaukoti. Bet dar daug spragų kaip režisierius jaučiu.

 

Aktorius, galiu labai nekukliai pasakyti, aš buvau labai sėkmingas ir daug sėkmingų vaidmenų suvaidinau. Nežinau kiek - neskaičiavau, nes tikriausiai teatre suskaičiuota yra. Ir labai didelių etapinių vaidmenų, kurie keitė mano likimą, kurie keitė ir mano požiūrį į viską. Pirmas etapinis buvo Eimunto Nekrošiaus „Kvadratas”, paskui - Antono Čechovo „Dėdė Vania”, Nikolajaus Gogolio „Nosis”, Viljamo Šekspyro „Makbetas” ir E. Olbio „Ožka, arba Kas ta Silvija?” paskutiniame Dalios Tamulevičiūtės režisuotame spektaklyje. Todėl aš nenoriu vaidinti, aš tingiu vaidinti.

 

- O vaidinti savo režisuotame spektaklyje?

 

- Tik iš reikalo. Dabar man teko aštuoniolikoje spektaklių keisti Vytautą Šapranauską, kuris buvo nusitraukęs achilo sausgyslę. Ir aš pajutau savo kailiu, kas tai yra. Visa, kas man kaip režisieriui atrodė visiškai aišku, ko aš reikalavau (ir gan kietai, neslėpdamas žodžio kišenėje), atrodė visiškai kitaip. Pradėjęs vaidinti „Mano žmonos vyre” ir „Vilniuje-Dakare”, kur tiek daug teksto (man užteko valios per tris dienas įsivesti į vieną spektaklį, per tris - į kitą), aš pajutau, kad kai nėra laiko ruoštis personažui, ieškoti detalių, tai labai dirgina. Kita vertus, mano akis vaidinant vis dar klaidžiojo kaip režisieriaus: jaučiau, kad ritmas sėdo - partnerė turi sakyti šitai, o ji, bjaurybė, nesako... Ko tu pauzuoji?..

 

- Tai režisūra dabar jums padeda save realizuoti?

 

- Aš visą gyvenimą buvau smalsus ir pakankamai drąsus žmogus. Aš rizikuoju ir pagaliau iš to duoną valgau - ar aš vienas koncertą prakaite baigiu, ar trise su Olegu ir Sauliumi baigiame, ar šičia - teatre. 

 

Aš negalvoju apie savirealizaciją: negalvoju, va čia padariau ir šis spektaklis geresnis už anuos spektaklius. Ką aš žinau, kaip bus, kuris spektaklis ilgiau pasiliks žiūrovams atminty?

 

Tačiau lieka laiko. Ir dainavimui. Spėju ir paskaityti, ir kompiuteriu padirbėti, ir pavaidinti. Na, buvo stresinė situacija, kai vaidinau aštuoniolikoje spektaklių iš eilės, ir pavargau žiauriai. Bet reikėjo gelbėti situaciją: juk teatras negali užsidaryti, pagaliau už tai yra atlygis (komerciniame teatre - pakankamas). O iš ko aš gyvensiu? 

Štai dabar aš gavau Radvilos vaidmenį „Barboroje” pas Joną Vaitkų. Juk aš dirbu Jaunimo teatre. Kai „Ožką, arba Kas ta Silvija?” nuėmė, aš buvau tarsi visiškai laisvas, todėl ir pasinaudojau galimybe pailsėti, ir padirbėti visur kitur. Bet jau dabar pradėjau repetuoti: istorinė pjesė, Jonas Vaitkus viską yra įdomiai sumąstęs. Tai man tinka, nes man joje nereikės jaunintis, sportuoti, išeiti į sceną apsinuoginus torsą... 

 

- Vadinasi, jums svarbi spektaklyje gera literatūra?

 

- Gera literatūra ir istorija - žmogiška, suprantama: apie ką, vardan ko ir kodėl. Savo laiku lietuviškas kinas pasidavė trupučiuką romantizmui, šiek tiek estetikos ieškojo, nors visa tai jau seniai atrasta. Tačiau istorijos - galingo užtaiso - neieškojo. Ir mūsų serialai tuo serga. Man pasisekė, kad turėjau tris ar keturis filmus su Vytautu Žalakevičiumi ir įvairių kitų bandymų. 

 

- Bet juk jus dabar kviečia į serialus, į įvairius projektus?

 

- Kvietė ir kviečia. Aš nesuprantu, ar mane taip provokuoja, ar jie nesupranta, kad mane pasikviesti - tai tas pat, kaip bombą pasidėti. Greičiausiai nesupranta. Nes aš iš vidaus ten viską susprogdinčiau - nepakenčiu to, kas darosi. Aš visai ne prieš tuos šou - nieko nepadarysi, įsibrovė jie į mūsų gyvenimą, bet juose toks piktnaudžiavimas. Kai kviečia, sakau: negaliu, esu labai užimtas, paskambinkit vėliau... Sakau taip tik iš pagarbos kvietėjui. Arba žurnalistui.

 

Juk dabar ateina žurnalistai taip nepasiruošę, kad aš pradedu siusti. Gerai, kad dabar išmokau valdytis, bet visumoj siunčiu juos... Paskambina telefonu (Telefonu imti interviu! Neįtikėtina!) - paklausiu, apie ką kalbėsime. - A-a-a... Tai jūs atsisakote? - Taip. - Kodėl? - Todėl, kad jūsų balsas mane dirgina net telefonu, o įsivaizduojate, kaip jis dirgins mane gyvai...