Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vieni kolekcionuoja monetas, kiti – antikvarinius daiktus arba automobilius. Šio mūsų pasakojimo herojus, alpinistas ir keliautojas Saulius Vilius „kolekcionuoja” aukščiausias pasaulio viršukalnes. Žinoma, jis pats savo pomėgio kolekcionavimu nelaiko... O nugalėtų aukščiausių pasaulio viršūnių sąrašas gana ilgas.
Viršūnę pasiekė ne visi
„Vadovauju organizacijai „Baltų žygiai”. Tai fondas, kuris organizuoja ekspedicijas ir kitokius Lietuvai reikšmingus projektus. Vienas iš tokių – aukščiausios pasaulio kontinentų viršūnės. Taigi Makinlis buvo priešpaskutinė, šešta, aukščiausia pasaulio viršūnė, į kurią esu įkopęs. Su savimi visada nešuosi nacionalinę trispalvę ir Šiaulių miesto vėliavą. O nusinešus reikia ir parsinešti – palikti negalima, kitaip kalnas greitai virstų sąvartynu.
Liko paskutinis ir labai brangus Vinsono kalnas Antarktidoje. Ekspedicija į šią viršūnę kainuotų apie 20 tūkst. JAV dolerių. Pats kalnas nėra labai sudėtingas, tačiau kopimo sąlygos sunkios, nes šalta (vis tik Antarktis). Tačiau visų didžiausia kliūtis – lėšų trūkumas, - sako S. Vilius.
Anot jo, planuose Makinlis buvo jau senokai, tačiau, atėjus pavasariui, išvykdavęs į Himalajus arba kitur ir tik šiemet tą svajonę pavyko realizuoti. „Išvykome šešiese, - tęsia S. Vilius. - Trys lietuviai ir trys estai. Ne visi dalyviai, deja, tinkamai pasiruošė žygiui. Ne visi galėjo įsivaizduoti, kad bus taip sunku ir šalta, kaip pasakojama. Nors, atrodo, kalbėjome ir akcentavome: „Būkite geri - pasiruoškite”. Bet suveikė žmogiškasis faktorius - kiekvienas dirba darbus, sėdi prie kompiuterio... Taigi patingėjo. Nuvažiavus visa tai netrukus „išlindo”.
Pirmąkart viršūnę pasiekėme trise. Du estai ir aš. Lengva nebuvo, tačiau pasikliovėme vieni kitais... Labai gaila dėl kitų, likusių apačioje. Apmaudu, kad žmonės, kurie vyko kartu ir buvo taip arti tikslo, jo taip ir nepasiekė... Net nebandė to daryti. Man irgi lengva nebuvo: dėl sudėtingų oro sąlygų tris paras teko praleisti šturminėje stovykloje, bet padariau, ką galėjau ir nuo kalno leidausi ramus, atidavęs visas jėgas.
Įdomi ir tenykštė tvarka: registruotis reikia prieš du mėnesius vietos nacionalinio parko gelbėjimo tarnybose. Belaukdamas gauni daug informacijos, tave ruošia, sumoki pinigėlių, matyt tam, kad dar kartą pagalvotumei, ar tau šito tikrai reikia? Pagaliau sėdi į lėktuvėlį ir tave nuskraidina į pradžios tašką. Ką turi su savimi pasiėmęs - tą turi. Be to, kiekvienam su savimi privalo neštis tualetą. Tai plastmasinė dėžė su polietileno maišais, skirta gamtiniams reikalams atlikti. Pakeliui esama keleto vietų, kur visa tai gali palikti, bet dažnai prašoma viską parsinešti žemyn... Ant kalno negali palikti jokios šiukšlės”.
Pasak S. Viliaus, diskomfortas slypi tame, kad privalai dėžę neštis su visu turiniu ir negali jos palikti, kur sugalvojęs.
„Aš gi su savo bičiuliu į Makinlį užkopiau ir dar kartą, nors oro sąlygos tam buvo baisios. Leistis žemyn teko sparčiau negu paprastai, nes už 120 kilometrų išsiveržė ugnikalnis. Vulkaniniai pelenai yra baisus dalykas. Dėl šios priežasties buvo ketinama uždaryti už 500 kilometrų esantį Ankoridžo oro uostą”.
„Kokį pavojų alpinistams kelia už šimto kilometrų išsiveržęs ugnikalnis?” - domimės.
S. Vilius: „Ant snieguoto kalno nusėdo daug pelenų. Dienomis buvo gana karšta, o naktimis – šalta. Saulė įkaitina pelenus ir dėl to atsiranda daug plyšių, be to, daug greičiau, negu jie turėtų atsirasti. Leidžiantis žemyn tykojo baisingi plyšiai ir patižęs sniegas. Teko žemyn leistis visą naktį.
Tuo metu, kai lankėmės Aliaskoje, ten nebuvo nei nakties, nei dienos – vienodai šviesu visą parą. Taigi judėti galėjome ir naktį. Naktys viršuje siaubingai šaltos – iki 30 ir daugiau laipsnių šalčio. Bet blogiausia, kai subjūra oras. Tam visi ruošiasi iš anksto – apsirūpina apranga, kuru, maistu ir pan.”
„Teko girdėti, kad šiuo požiūriu Makinlis yra ypač „kaprizingas”? - klausiame.
S. Vilius: „Prie Makinlio, kaip ir apskritai prie bet kurio kito, netoli vandenyno esančio kalno, orai labai permainingi”.
„Kiek kilogramų naštos ant savo pečių teko nešti žygio dalyviams?”
S. Vilius: „Po 45 minučių skrydžio lėktuvėliu, nusileidus, duodamos rogės, nes visos mantos nepaneši, ypač per gilų sniegą – tempi ją rogėse. Šturminėje stovykloje rogės ir didesnė dalis mantos paliekama. Tačiau yra didelė tikimybė, jog grįždamas mantą rasi po sniegu, tad vieta pažymima bambuko kartelėmis”.
Graži Aliaskos gamta ir malonūs žmonės
Bet grįžkime į Aliaską. Pasak S. Viliaus, norėjosi ne tik pasiekti Makinlio viršūnę, bet ir pasidairyti po šį atšiaurų, tačiau be galo gražų kraštą. Tam išsinuomojo mašiną ir per savaitę nuriedėjo APIE porą tūkstančių kilometrų.
„Kaip apibūdinčiau Aliaską? Pirmiausia labai graži gamta ir draugiški žmonės. O istorija – kokia yra. Kažkada Aliaska buvo Rusijos dalis, vėliau parduota Amerikai kaip „nenaudinga teritorija”. Nesiimu spręsti, kiek dėl šito fakto vietiniai gyventojai yra laimingi arba nelaimingi... Yra ten rusiškų kaimelių su besiplaikstančiomis Amerikos vėliavomis, taip pat - stačiatikių bažnyčių ir kapinaičių. Suamerikonintos rusiškos pavardės, rusiškai šnekantys amerikiečiai... Bet į savo šaknis, į Rusijoje gyvenančius tautiečius žiūrima su neapykanta, ir tai man buvo keista. Matyt, netenkina tai, kas vyksta dabar jau didžiojoje kaimynėje. Kita vertus ir Amerikoje kvailysčių pakanka. Vien jau ta jų „hamburgerinė” kultūra, vėliavėlės ir ideologija, kur Amerika – „pasaulio bamba”. Tačiau Aliaskoje amerikiečiai, sakyčiau, kitokie, geranoriškesni. Išliko čia ir šiaurės tautelių atstovų, kurių padėtį Aliaskoje galima būtų palyginti nebent su aborigenų padėtimi Australijoje. Tiesa, tokių nedaug, vienetai, savo išvaizda primenantys benamius”.
Pasak S. Viliaus, turbūt niekas taip nesilaiko taisyklių, kaip amerikiečiai. Ir niekieno neverčiami. Jie niekuomet vairuodami neviršys leistino greičio, negers alaus, kur to daryti negalima, nepagaus daugiau žuvų, negu leistina ir neužsiriš kitokio kabliuko, negu kad nustatyta. O pagavę neršiančią žuvį būtinai paleis. Ir čia ne dėl to, kad kažkas gali nubausti, bet kad tokios yra taisyklės. Taip reikia. Ko nepasakysi apie imigravusius į Ameriką kitataučius...
„Ir amerikiečių humoro jausmas skiriasi nuo mūsiškio, europietiškojo. Pasižiūri filmą apie Koperfildą, ir tiki viskuo, kas buvo rodoma, - teigia alpinistas ir keliautojas S. Vilius. - Amerikiečius reikia pažinti ir pamilti. Priimti tokius, kokie yra. Štai vienas iš trijų mus lydėjusių pasako kažką ne vietoje ir ne „į temą”, kiti du tyli – nejuokinga. Tada tas primena, jog čia buvęs pokštas, ir visi staiga nusijuokia. Toks tas jų humoras.
Plaukėme su amerikiečiais į vandenyną pasižiūrėti ledokričio. Pasiūlėme jiems paragauti sūdytos lašišos. Jiems pasirodė baisu: dar užsikrės! Kadangi anie buvo jauni ir bendraujantys, bandėme paaiškinti, kad tai yra tikras maistas, o ne jų dešrainiai ir kokakola”.
Briedžiai, meškos ir lašišos
Mūsų greitkeliuose yra informacijos skydai apie žuvusius ir sužeistuosius, anot S. Viliaus, Aliaskoje daug kur raginama saugotis briedžių ir pateikiama informacija apie eismo įvykius dėl šių žvėrių kaltės. Briedis, kaip ir stirna, kvailokas padaras ir dažnai iššoka prieš pat važiuojantį automobilį.
„Žvejodamas mačiau mešką. Ateina jos žuvies – taip įpratusios. Mat žvejai pagautas žuvis išdarinėja čia pat: išsipjauna filė ir didesnę pagautos žuvies dalį palieka. Neštis į namelį negalima – naktį sulauksi meškų, kurių čia devynios galybės. Netgi užsukti į pakelės tualetą nėra visai ramu... Apie nakvynę palapinėje jau ir nebekalbu. Yra jėgeriai, kurie kažkiek saugo, bet...
Lašišų be galo daug. Tikras žvejų Klondaikas, ir gaudomos jos muselinėmis meškerėmis. Vienoje vietoje susirenka iki 2-3 tūkstančių žvejų - po žveją kas 10 metrų, ir, įdomiausia, visi traukia! Negrabiai išpjausto ir visa kita palieka, - tęsia pašnekovas. - Man buvo kažkiek gaila bežiūrint... Tąsyk kibo 3 kilogramų karališkosios lašišos, nors kitur, upeliuose, pagaunamos ir 20 kilogramų sveriančios gražuolės. O štai vandenyne „užkabinau” vieną egzempliorių, su kuriuo galynėjausi beveik valandą, bet tas galiausiai nutrūko. Pasak laivo kapitono, čia ir 60-70 kilogramų sveriančios žuvys nėra retenybė.
Plaukiant laivą lydėjo banginiai, orkos, jūrų vėpliai, jūrų ereliai – labai turtinga vietinė fauna”.
Alpinistas ir keliautojas tikina, jog amerikietiški uodai jam per daug neįkyrėjo, nes jie lėtesni už mūsiškius, tad ir saugotis buvo ne taip sudėtinga, kaip Lietuvoje.
Žygis kalno ketera.
Nuotr. iš S. Viliaus kelionių albumo.
