Eksperimentatorius, taisyklių laužytojas Bronislovas Rudys - dar ir menininkas su nemenku humoro užtaisu.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Ir kas galėtų patikėti, kad solidus dailės pedagogas ekspertas, Šiaulių universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Bronislovas Rudys kūryboje yra visai kitoks: eksperimentatorius, ieškotojas ir visų taisyklių laužytojas? Žodžiu, menininkas su nemenku humoro užtaisu.

Todėl tikriausiai Šiauliuose jį pažįstančių ir nenustebino tas faktas, kad Bronislovas Rudys prieš kelias dienas nusprendė švęsti ne apvalų savo jubiliejų, o 55-ąjį gimtadienį, visus iš karto perspėjęs, kad kitas jubiliejus būsiąs 66-ąjį, dar kitas - 77-ąjį gimtadienį... Kaip nenustebo ir pats jubiliatas „Šiaulių naujienoms” pasidomėjus:   

- Tikriausiai kurti pradėjote dar vaikystėje?

- Vaikystė, kaip ir visiems vaikams, man buvo ištisa kūryba. Su menu ji nieko bendra neturėjo: draugams gaminau šautuvus, iš tėvo dėžutėje rastų smetoninių litų - medalius nusipelniusiems, kasiau apkasus ir žaidžiau karą kaip ir visi Žaliosios girios pakraščio berniūkščiai. Pirmą kartą susidomėjau daile ne mokykloje, o kai į Vepus (tėviškę) atsikėlė mokytojos Šateikienės šeima iš Šiaulių. Jų sūnus Gintaras, tuometinio dailės instituto studentas, man parodė savo piešinius. Aš juos tiesiog peržiūrėjau, ir manyje kažkas įvyko. Abituriento anketoje, kurioje jau buvau  įrašęs, kad noriu būti karininku, po to - inžinieriumi, balandį įrašiau, kad būsiu piešimo mokytoju...

Taigi su menais mano vaikystė ir paauglystė nebuvo tiesiogiai susijusi. Greičiau  tuo laiku buvau kaimo knygnešys: nešiau visiems Vepų kaimo žmonėms knygas iš mokyklos bibliotekos, nes tai buvo mano didysis knygų graužimo metas. Tai tęsėsi keletą metų, paskui - pradėjau domėtis merginomis. Interesai pakito. Į Šiaulius atvykau visiškas meno naujokas. Per stojamuosius, prisimenu, reikėjo nupiešti gipsinę galvą. Aš ją nupiešiau tokią murziną - mulatė gavosi, o ne Afroditė. Pasižiūrėjau - kitų galvos tokios baltos.  Tada susiradau kišenėje riebų pieštuką ir tiek juodai popieriaus foną užtryniau, kad  iš toliau žiūrint „mulatės“ galva visai balta atrodė.

- Ir tada prasidėjo dailės studijos...

- Taip, studijos... antrąjį kursą baigiau su piešimo skola pas keramikę Aldoną Visockienę. Kai po papildomų vasaros darbų aš atnešiau naują piešinių kolekciją, buvau net įtartas nesąžiningumu. Dar po metų rektoriaus buvau apdovanotas tuometiniu raudonu ženkleliu už puikų mokymąsi. Ko gero, tada ir ėmiau mokytis. Gal todėl, kad trečiajame kurse pradėjau rėžti sparną apie būsimą žmoną - nesinorėjo jos akyse prastai atrodyti, tai ir reikėjo susiimti. Ketvirtajame kurse su kurso draugu Alvydu Kurtinaičiu surengėme bendrą parodą (jis - skulptūros, aš - tapybos) tuometiniame „Tiesos” kino teatre. Tada kurse mudviejų, naujų menininkų, galvos ir ūgtelėjo. Tai buvo pirmoji personalinė paroda. Penktajame kurse jau buvau tarp lyderių. Instituto plakatų konkurse pirmąją vietą ir premiją laimėjau. Studijas baigiau diplominiu darbu „Kelio tiesėjai” (tai buvo paskutinis tapybos darbas mano gyvenime) pas tapytoją Povilą Anikiną.

- O kaip vystėsi savarankiška kūryba?

- Tais pačiais 1977 metais naujai atidarytuose Šiaulių parodų rūmuose pasirodžiau su savo kūriniais kaip naujai iškeptas dailininkas. Nuo tada kelerius metus buvau visiems kaip rakštis. Dėkui, kad mane tuomet palaikė tapytojas-monumentalistas Vitolis Trušys sakydamas: „Italijoje tapytojai išstato savo visai dažais nepaliestas drobes, o čia tai nupiešta kažkas. Ko kabinėtis...” Visais tais darbais džiaugiuosi. Esu juos išsaugojęs ir dabar, prabėgus trisdešimčiai metų, juos drąsiai galėčiau iškabinti parodoje. Bet tuomet netilpau į jokius vietinius standartus. Buvau tiesiog „formalistas“ (toks vietinių menininkų keiksmažodis).

- Kas paskatino nesilaikyti tuometinių standartų?

- Kodėl taip dariau? Gal jutau, kad yra ir kitoks meninis supratimas. Tą suvokimą stiprino užsienio šalių dailės leidiniuose  publikuojami kūriniai. Studijų laikotarpiu užsisakyti prancūzų, vengrų ar lenkų žurnalus būdavo sunku, nes tai buvo limituota ir miestas jų gaudavo tik kelis egzempliorius. Prie spaudos platinimo įstaigos durų atsistodavau auštant, kad eilėje užsisakyti būčiau bent antras ar trečias. Kartais manęs klausia, kas paveikė mano kūrybą? Turbūt tai, kad pasaulis turi du vaizdus: kasdien matomą ir sukurtą - įsivaizduojamą. Pastarajam aš ir atidaviau prioritetą. Ko gero, tai ir buvo esminis dalykas įtakojęs mano kūrybą. Be to, nebuvau linkęs į detales, į iliustratyvumą. Aš save labiau priskirčiau prie minimalistų. K. Malevičiaus „Juodąjį kvadratą” laikau vienu iš esminių elementų pasauliniame meno vėrinyje.

- Kiek laiko jūsų kūryba buvo Šiauliuose nepripažinta?

- Po pirmų dviejų parodų manęs nepriėmė į parodas  ketverius metus. 1983 metais šiauliečių parodai pateikiau aplikacijas. Juodo popieriaus skiautėmis apklijavau baltus popieriaus lapus ir pripiešiau grafitu. Į parodą priėmė. Aplikuoti piešiniai patiko fotografui Ričardui Dailidei. Jis  mane nufotografavo prie darbų kolekcijos ir tą nuotrauką išspausdino tuometinė „Raudonoji vėliava”. Taip po keleto metų pasidariau lyg ir pripažintas. Pradėjus gilintis į grafito galimybes įvyko esminis mano kūrybos lūžis, nes pamačiau, kiek daug toninių niuansų turi paprastas nespalvotas pieštukas. 1984 metais sukurti darbai jau buvo eksponuoti iš karto keliose parodose. Pirmoji paroda už miesto ribų, pagal dabartines sąvokas - tarptautinė paroda Maskvoje. Darbai padarė įspūdį maskviškiams dailininkams, kurie sutikti net po kelerių metų juos prisiminė. Jau kitais metais po šių parodų buvau priimtas į jaunųjų dailininkų susivienijimą, 1986 metais - ir į Lietuvos dailininkų sąjungą.

O per tą laiką dalyvavau vienoje parodoje po kitos - nebuvo to mėnesio, kad nedalyvaučiau. Paskui pradėjo mano piešinius pirkti Lietuvos dailės fondas, M. K. Čiurlionio ir kiti muziejai, galerijos, kolekcininkai... Tai buvo aukso mėnesiai, kartais su keturgubu atlyginimu. Smagu tai prisiminti, nes tuo metu augo šeima - vis dėlto keturi vaikai.

- Minėjote, kad dailininko pažymėjime įrašyta grafikos sekcija.

- Kai vykdavo jaunųjų dailininkų parodos aš visada būdavau tarp grafikų. Lietuvoje buvome keletas kurie tarpusavyje varžydavomės už teisę atstovauti Lietuvą dailės trienalėse. Paskui vienas iš avangardiškiausių mano darbų, kurio Šiauliuose, ko gero, net nesu rodęs kaip per drąsaus, buvo eksponuotas Sentendre galerijoje šalia Lietuvos vėliavos, o pristatant tą parodą Vengrijos spaudoje aš buvau įvardytas kaip menininkas, pateikęs kolekciją, ką tik atsivežtą iš Paryžiaus. Tos lakoniškos eilutės labai glostė savimeilę - kaip ir tie penkių litų medaliai, kuriuos kabindavau savo paauglystės draugams...

- Nuo kada įsimylėjote Paryžių?

- Nuo 1995 metų, kai tuometinis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Vytautas Naudužas pradėjo rūpintis, kad lietuviams, nuvažiavusiems į tarptautinį menų miestelį Paryžiuje, nereikėtų blaškytis po svetimas studijas. Kai ateljė Nr. 2055, skirta Lietuvos menininkams, buvo įrengta - buvau pirmasis, kuris praleido joje du šaunius mėnesius pačiame Paryžiaus centre, laikydamasis studijos rašte išdėstytų instrukcijų: arbatos ant sienų nelaistyti, vynu nesitaškyti, šlapių rūbų į spintas nedėti, indų nedaužyti, viryklės neperkaitinti... Ir dar kažko nedaryti - matyt, galvojo, kad čia ir labaiii... laisvi menininkai iš Lietuvos atvažiuos... Vėliau sukurtus estampus kultūros vadybininkai vežiojo po parodas Šiaurės šalių galerijose, piešinių įsigijo Suomijos, Švedijos kolekcininkai. Visada smagu būna, kai atsiranda, kas darbais domisi, bet su jais skirtis sunku – kaip kad savo vaikus reikėtų dalinti. Dabar vėl laukiu eilėje į Paryžiaus studiją. Gal kada išvažiuosiu ir kokiems metams.

- Išlikote novatorius ir dabar - 48-ajai šiauliečių dailininkų parodai pateikėte darbus su kojytėmis. Beje, kaip juos pavadinti?

- Iš esmės tai objektai, jie ne pakabinti kaip kokie paveikslai, o stovi ant grindų atsirėmę nugara į sieną - šiek tiek į erdvę išsikišę. Tai kone socialinė tema, nors kiek sušaržuota, sukarikatūrinta. Du veikėjai: vienas šaukia, kad juoda, kitas - kad balta. Iš esmės jiedu identiški - vienodai sutverti personažai, įrodinėjantys savas tiesas. Kartais pasaulis būna ir toks primityviai paprastas.  

Su kuo bekalbėtum - su režisieriais, muzikais, visi sako: reikia nugalėti medžiagą, prisijaukinti instrumentą ir išspausti maksimalų variantą. Manau, kad esu pilnai prisijaukinęs popierių, visos kitos medžiagos tai tik nauji eksperimentai. Popierius man yra pagrindinė kultūros medžiaga: visa informacija ir istorija jame. Visos šiuolaikinės skaitmeninės technologijos tai jau elektros kultūra. Visais šimtais savo piešinių galiu pasidžiaugti ir prie žvakės šviesos. Jie niekur neišnyko, aš jų neišmėčiau, nenešiau jų į jokius salonėlius, nesiūliau jų niekam gatvėje... Juk yra žmonių, kurie mano darbais domisi, tai kolekcininkai, o tipiniam žmogui, manau, sėdėti priešais kabančią užuominą, kuri kelia tik klausimus ir neduoda atsakymų, neįdomu...

- Bet kuriate ne tik piešinius?

- Domina instaliacijos. Pirmąją sukūriau 1987 m., vieną iš žymesnių fotoinstaliaciją „K.A.M.B.“ -1995 m. Pereinant metams iš 1999-ųjų į 2000-uosius, kai keitėsi visi metų skaičiai, norėjosi kažko poetiškai įsimintino. Moto instaliacijai pasirinkau H. Rancesu haiku „Atbėgus banga / genasi nubėgančiąją / vėsu prie upės”. Tos trys eilutės veikė mane, vaikščiojau su jomis ir stebėjausi, kodėl būtent šis poetas ir šios eilutės man užkliuvo. Tai pavirto į instaliaciją „Vėsu prie upės”. Buvo išeksponuota pusė tūkstančio popieriaus ritinėlių. Jais visos galerijos sienos buvo iškaltos ir kėlė visokiausių asociacijų: vieniems tai atrodė kaip elektrinėje esantys saugikliai, kitiems - pergamentai muziejuje, tretiems - Pirmojo pasaulinio karo apsiaustėliai, kariams susukti ant pečių, ketvirtiems - kažkas japoniška... Beje, vienas ritinėlis buvo išskirtinis, nes norėjosi, kad tarp idealiai balto vatmano ir gelsvokų kasdieniškų laikraščių vienas būtų su spalvotais rankšluostėliais...

- Rodos tai nėra ir taip sudėtinga – prisipirkote medžiagų ir sukonstravote.

- Ne viskas perkama ir parduodama. Pavyzdžiui instaliacija „Šventas sakramentas”. Jį sukūriau, kai atsisveikindama dėl onkologinės ligos su šiuo pasauliu žmonos mama suplėšė savo nuotraukas - sveikų ji paliko tik keletą. Po jos mirties suplėšytas nuotraukas pasiėmiau, nuėjau į galeriją ir paprašiau vienos salės. Visas skulptūroms eksponuoti skirtas tumbas apdengiau baltais audeklais, primenančiais vienuolių apsiaustus, ant jų sudėjau baltas lėkštes (kaip tik parduotuvėje radau kiniškų, bet primenančių tarpukaryje Lietuvoje populiarias). Į kiekvieną jų sudėjau smulkiai suplėšytas nuotraukas ir užpyliau vandeniu... Prisimenu, kad menininkams iš Latvijos tai atrodė įspūdinga. Jie klausė, ar gali tai vežtis į Rygą, į moderniosios fotografijos parodą. Sutikau, bet perspėjau, kad bus problemų: lėkštės pagels nuo fotografijų chemikalų, išmirkusių nuotraukų nepavyks išsaugoti, nebus tokio dydžio tumbų. Kaip baigėsi šios instaliacijos istorija nebesidomėjau - nežinau, nei kur tos lėkštės, nei ką. Kaip su žmogumi, taip ir su paroda –atsisveikini, išeini ir lieka tik prisiminimas.

- Teko pastebėti, kad neretai jūsų meniniuose projektuose dalyvauja ir jaunimas.

- Taip. Pavyzdžiui akcija „Baltas”. Visai grupei jaunuolių, kurie man talkino, pasiuvau baltus raiščius, visų paprašiau apsirengti juodai. Mes išsirikiavome bulvare ir pradėjome savotiškai marširuoti: arba po du greta, kad pro tarpą galėtų žmogus praeiti, arba po keturis - kvadratu, arba šešiese - dviem eilėmis, o jei  dviese sustoja prie parduotuvės durų, tai abu žengia po metrą į šonus, po metrą į priekį ir iškilmingai stovi. Į klausimus atsakinėjama buvo lakoniškai: „Kas jūsų vadas?” - „Nežinome, žino štabe”... Visa tai mes dokumentavome filmuodami, ir aš vaikščiojau kartu su juodu ilgu paltu, su tokiu pat baltu raiščiu. Žmonėms gatvėse asociacijų kilo įvairiausių: tai sanitariniai valymai, dezinfekcija, tai istorijos atspindžiai ar dar kažkas. Kai keturiems su raiščiais važiuojant autobusu įlipo kontrolieriai, jaunuoliai stovėjo taip iškilmingai ir geometriškai tvarkingai, kad kontrolieriai tik atsiprašė pro juos praeidami ir nuėjo kitų keleivių bilietų tikrinti... Jei ką gerai, nuoširdžiai darai, tai net kontrolieriai patiki. Tai smagūs atsiminimai apie jaunimą, kuris man talkino, ir džiaugiuosi, kad daug iš jų nuėjo menininkų keliais. 

- Pasakėte ir jūsų balse pasijuto nostalgija...

- Per pastarajį dešimtmetį jaunimas pasikeitė. Atsirado inercija, stebėtojo pozicija, sumažėjo entuziazmas. Manau, tam didelės įtakos padarė internetas: kam veržtis į pasaulį, jei pasaulis tave užgula savo menamu svoriu, menama gausa, menama pasiūla... Pažiūrėkim - ar vaikai spardo kamuolius, bėgioja po parkus, kažką remontuoja? Viską užgožia virtualus pasaulis: perkame virtualias prekes, lankomės virtualiose dailės galerijose, turime virtualius partnerius...

- Ką norėtumėte palinkėti „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.

- Miestelėnams apsuptiems kalėdinės dvasios linkiu: Neuždarykime laimės vien tik savo namuose, savyje ir pasaulis taps laimingesnis.

Į viršų