Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Antanas Venckus Šiaulių dramos teatre nuo 1977 metų suvaidino dešimtis įvairiausių vaidmenų - nuo Ministro jau 26-erius metus einančiame G. Solovskio spektaklyje vaikams „Skiriama princesei” iki Kornvalio karaliaus Jozeph Bedier „Tristane ir Izoldoje”, iki Henrio Finegano „Berniūkščių rudenio” premjeroje. Suvaidino net teatro direktorių, tai yra, save (Antanas Venckus nuo 1996-ųjų vadovauja Šiaulių dramos teatrui) Karlo Gocio „Princesėje Turandot”, tačiau, pasirodo, niekada nevaidino... Kalėdų Senelio. Kodėl?

- Man tai turbūt būtų pats sudėtingiausias vaidmuo gyvenime - net savo anūkui nevaidinu Kalėdų Senelio.

- Net vaikystėje nesvajojote suvaidinti?

- Ne. Paradoksas, ir toks didelis - apskritai negaliu pasakyti, kad tapau aktoriumi iš didelio pašaukimo. Greičiausiai iš ginčo su pedagogais - įrodinėdamas jiems, kad įstosiu. Aš neturėjau tokių aktorinių troškimų - buvau linkęs į matematiką nuo pat mažens. Bet taip susiklostė aplinkybės: buvo antri jau egzaminai tą vasarą ir aš rengiausi tretiems, kai mama pasakė: pabandyk įstoti - gal patiks. Ir, žinot, tinginystė nugalėjo, nes tikriausiai pati tingiausia profesija yra aktorystė.

- Tingiausia? Išmokti dešimtis puslapių tekstų?

- Yra įvairių technologijų, kaip teksto mokytis - daugiausia logika mokaisi, taip savaime ateina ir tekstas.

- Vis tiek sunku įsivaizduoti, kad aktorius gali būti tingus.

- Yra įvairių kategorijų aktorių. Yra aktoriai nuo Dievo, yra aktoriai nuo proto, yra aktoriai - tik aktoriai.

Gerbtiniausi yra tie, kurie nuo Dievo, - turintys talentą, charizmą, tam tikrą buvimą ir spinduliavimą žmonėms. Scenoje tai labai gerai matosi. Aktorius nuo Dievo vadinu pateptaisiais - tokius kelis sutikau per savo gyvenimą. Jie, jų darbai sukelia tam tikras emocijas, sujaukia protą ir skatina tave patį kažko norėti, kažką įrodinėti, kažko trokšti. Tai nedaug kam duota. Kiti aktoriai sunkiu darbu pasiekia lyg ir tokių pačių rezultatų.

- Jūsų aktorinė karjera buvo labai sėkminga - pagrindiniai vaidmenys, jų daug...

- Aš nesiskundžiu savo aktorine karjera - jokiu būdu. Aš tik galiu dėkoti likimui ir Dievui už tuos susitikimus, kurie man buvo duoti scenoje. Susitikimus tiek su režisieriais, tiek su kolegomis, tiek su dramaturgija. Aš galiu sakyti, kad esu tam tikra prasme tiesiog laimės kūdikis, nes susitikau tam tikru laiku tam tikroje vietoje tai, ką reikėjo. Atvirai pasakysiu, nedaug suvaidinau vaidmenų, už kuriuos gėda. Bet yra ir tokių...

- Persirgote vadinamąja žvaigždžių liga?

- Jei atvirai - aš nepastebėjau. O gal mes, kurie susergame, jos nepastebime. Man, jei ir buvo toji liga, tai labai trumpai ir be pasekmių praėjo, nes aš pripratęs daug dirbti. Tiesiog nebuvo laiko „žvaigždėti”.

O tokia liga yra. Yra.

- Kodėl nusprendėte dirbti administracinį darbą? Nusivylėte aktoryste?

- Kad tapau direktoriumi - eilinis atsitiktinumas. Ir dirbti labai trumpam atėjau: buvo tokia situacija teatre, kad man pasiūlė. Aš paprašiau laiko pagalvoti, bet davė tik tris dienas. Pagalvojau: tai tam tikras iššūkis, juk mes dažnai sakome: oi man tas nepatinka, tas negerai... Teko per tas tris dienas nuspręsti, ar aš būsiu tas nepatenkintas pliurpalius, ar pabandysiu pakeisti tai, kas man nepatiko būnant aktoriumi. Nusprendžiau, kad reikia dirbti.

Taigi tai buvo irgi tam tikras atsitiktinumas. Atvirai sakant, tas darbo krūvio padidėjimas ir administracinis darbas aktorystei nepakenkė, gal tik jėgų ir sveikatos daugiau atėmė. O būdamas direktoriumi pradedi kitu kampu žiūrėti į savo profesiją.

- Vis tiek suspėjate per kiekvieną teatrinį sezoną paruošti po vaidmenį.

- Aktorinio alkio nejaučiu, kartais nebenoriu imtis naujų vaidmenų. Štai dabar pabaigėme kažkada pradėtus darbus ir nebematau savęs daugiau intensyviai dirbančio scenoje, nes tam yra daug priežasčių. Turbūt jau yra ir pasisotinimas, ir mažėjančios jėgos, ir netokia sveikata. Jauni turi eiti į sceną - mes jau esame veteranai. Aš čia tik apie save kalbu - už kitus kolegas to negaliu sakyti. Paprasčiausiai aš nebejaučiu to alkio, to drebulio, kad dar kažką, dar... Dabar norėčiau vaidinti tik senus spektaklius ir naujų darbų nenoriu, neplanuoju.

Būna metų, kai naujų vaidmenų ir nerengiu. Bet... Henriko Ibseno „Noros” režisierius Sigitas Račkys pasakė: „Man reikia va tokio masyvaus, tokio...” Nors sakiau, kad nieko nebenoriu, bet vis tiek įkalbėjo. Tokie mes, artistai, matyt, tokie iš prigimties: kai įkalbinėja, tai ir įkalba. Mes linkę patikėti...

Tas pats ir su Bernard Sabath „Berniūkščių rudeniu”: Kosto Smorigino tokia ir buvo sąlyga - spektaklį statys, jei vaidins Jakubauskas ir Venckus. Kai tokias sąlygas režisieriai iškelia, tai priverčia eilinį kartą sulaužyti savo nusistatymus.

- O ar nėra sudėtinga direktoriui vaidinti su pavaldiniais?

- Čia ir yra visa esmė - aš nemaišau tų dalykų. Atėjęs į repeticiją, scenoje visas direktorystes pamirštu - esu eilinis aktorius, dirbu savo darbelį, esu paklusnus ir visoms tarnyboms, ir režisieriams, kurie tveria, nes mūsų darbas yra visgi komandinis. Juk teatras - sintezė tam tikrų menų: ir muzikos, ir judesio, ir literatūros, ir režisūros, ir dailės. Viskas turi jungtis ir mes turime dirbti kaip komanda. Čia jau jokios pareigos negalioja, dingsta visa subordinacija, dingsta ribos, kad direktorius atėjo į repeticiją. Atėjo aktorius Antanas ir aktorius Antanas bando atspėti režisieriaus mįslę, bando padaryti tai, ką režisierius nori.

Aš dirbau ir su senais režisieriais, ir su jaunais ir niekad mes tos probklemos neturėjome: vai, aš čia to nedarysiu, nes aš - atseit direktorius. Ne, direktorius lieka ten, už scenos. Ir nesiaiškiname tokių dalykų: ir velnių gaunu kaip visi, ir būna ginčų, ir kivirčų. Visko būna, viskas normalu. Aš savęs niekada sureikšminęs nebuvau ir neketinu to ateityje daryti.

- Be to, dar spėjate filmuotis kino ir televizijos filmuose.

- Oi, aš esu turbūt nefotogeniškas - karjeros ten niekad nedariau, nors turėjau kine smulkesnių ir didesnių darbų. Buvo televizijos serialas „Tamangai” - ten su „Keistuolių” teatru daugiau filmavausi. Paskui buvo tokių smulkių pasirodymų. Pas Janiną Lapinskaitę „Stiklo šalyje” gražų epizodą vaidinau. Tai buvo labai gera patirtis, nes ir operatorius Mikutėnas, ir pati režisierė, ir medžiaga, ir stilistika įdomi buvo.

O serialas („Naisių vasara” - red. past.) - duona kasdieninė. Aš nesureikšminu dalyvavimo šitame seriale, nors ačiū, kad pakvietė. Ir net neturiu ko jame komentuoti - viską žiūrovai nuspręs, nes prie visos pagarbos kūrybinei grupei ir scenaristams, ir režisieriui, ir visiems kitiems - visai komandai, aš nemanau, kad tai koks ilgalaikis menas, paliksiantis kokį pėdsaką.

Manau tiesiog, kad to reikia šiandienos kasdienybei, šiandienos situacijai. Aišku, mes visi, kurie ten vaidinome, stengėmės viską padaryti, kaip mums atrodo, arčiau meno, kad visa tai būtų bent greta - turbūt niekas ten specialiai nechaltūrijo. Bet aš nesureikšminu šito. O artistams, kai mūsų algos yra tokios, kokios yra, filmavimasis seriale - papildomas akstinas viską padaryti tiesioginiame darbe ir spėti laisvu laisvu laiku nusifilmuoti, taip užsidirbti kažkokiam gerbūviui.

Viena bėda mūsų - teatro - meno, kad jis neturi likutinės vertės. Viskas, ką teatre gauna žiūrovas, gauna tik tą akimirką ir tik teatre, nes jokios nuotraukos, joks įrašas spektaklio neturi to emocinio ar kitokio dvasinio poveikio - yra susitikimas su žiūrovu tik šią akimirką, tik šioje kartoje, tik šiame laike, tik su šiais žmonėmis, ir viskas.

Manau, kad toji dvasinio susitikimo akimirka, kuri vyksta teatre, man visą gyvenimą buvo ir yra pati svarbiausia: kokį aš, perteikdamas autoriaus ir režisieriaus mintį, sukeliu rezonansą žiūrovo širdy - ar jis pasijuokia, ar paverkia. Tai yra brangiausia.

- Ar visus spektaklius žiūrite?

- Mūsų teatro? Po keletą kartų. Būtinai! Tiesiog spektaklio augimas matosi ir aktorių, nes spektaklis kiekvieną kartą vis kitoks. Ir džiugu, kad mūsiškiai yra tokie, kad po ilgesnio laiko atvažiavęs režisierius sako: „Viešpatie, neįtikėtina: viskas tame lygyje!” Vadinasi, spektaklis nenuvalkiotas, nenusidėvėjęs, nesubanalėjęs ir aktoriai su tuo pačiu troškimu dirba - nėra nuobodumo jausmo. Man tai labai svarbu.

- O spektaklių, kuriuose pats vaidinate, vaizdo įrašus peržiūrite?

- Ne. Aš labai nemėgstu į save žiūrėti - tuoj pradedu save kritikuoti, susigraužiu, kompleksų prisivarau. Peržiūriu, kada spektaklis nebeina, kada jis baigia savo gyvenimą scenoje. Tada nėra to kaltės jausmo, kad tu kažką ne taip darai. Tada jau su ironija galiu žiūrėti.

Kiti, sako, mokosi - įrašą pasižiūri ir galvoja apie ateitį. Esu kažkada pabandęs ir man tai labai nepatiko - iškart sudirbau save. Paskui nusprendžiau to nebedaryti, nes nereikalinga našta atsiranda. Tiesiog be to stengiuosi analizuoti, kapstytis, galvoti apie pastabas, kurias režisierius pasako - kokią briauną ateityje reikia labiau prigludinti, kokią išryškinti. Toks darbas - įprastinis, o tas žiūrėjimas į save, nežinau... Man nepatinka žiūrėti į save.

- Taigi Kalėdų Senelio vaidinti jums neteko, bet tenka vaidinti teatro direktorių Karlo Gocio „Princesėje Turandot”.

- Ai, tai režisieriaus žaidimas. Aš mėgstu žmones, kurie gali iš savęs pasišaipyti ir nebijo būti traukiami per dantį. Teatro Direttore yra Aido Giniočio pagimdytas personažas, jis ir pats du kartus šį vaidmenį atliko. Aš tai suprantu kaip žaidimą - kaip gražų teatrinį juokelį, pokštą.

Ir apskritai man visi tokie netikėtumai, pokštai visada patiko kaip paradokso momentas, nes prigimtim aš esu per daug sentimentalus žmogus, nors gal neatrodau. Sako - toks susiraukęs. Taip, susiraukęs, nes regėjimas prastas: anksčiau, kai akinių nenešiojau, tai vis suraukęs kaktą vaikščiodavau. Tai visi ir sakydavo, kad piktas. Bet aš nelabai...

Antanas Venckus: „Šį vakarą, Naujųjų išvakarėse, vaidiname su Sigitu antrąją „Berniūkščių rudenio” premjerą. Vaidmuo sunkus, darbas sunkus, bet jį dirbti malonu. Ir vėl paradoksas: sunku - malonu...”

Niekada nevaidinęs Kalėdų Senelio teatro direktorius ir aktorius Antanas Venckus su malonumu suvaidino Tigrą - 2010 metų simbolį: ne tik suvaidino, bet ir atvirukus su savo „tigriniu” įvaizdžiu išdalijo kolegoms, draugams, pažįstamiems...

Vadimo SIMUTKINO nuotr.