Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tad ir paklausėme Benhardo Calzono, ar jis su teatru visada į gastroles važiuoja, ar į Šiaulius dėl kitų priežasčių atvyko.

- Aš  - šiaulietis, kaip ir mano tėvas, kaip ir senelis. Čia esu gimęs ir užaugęs, čia baigiau aštuonias klases 5-ojoje vidurinėje mokykloje, Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, Šiaulių pedagoginį institutą, kur įgijau pradinių klasių ir muzikos mokytojo specialybę.

Kelionė  į Šiaulius - man visada išimtinė kelionė. Nors kelioms minutėms susitikti su savo seserimi, su jos dukra, su man brangiais žmonėmis - draugais. O draugais vadinu tuos žmones, su kuriais draugauju po keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, ne tuos, su kuriais susipažinau vakar.

- Gal ir Šiauliuose pradėjote kurti muziką? 

- Pradėjau kurti muziką dar mokydamasis muzikos aukštesniojoje mokykloje. Tuo metu trūko dainų, trūko repertuaro, tai rašiau, rašiau... Nemažai mano dainų atliko ir atlieka Stasys Povilaitis, Simonas Donskovas, Birutė Petrikytė,  Viktoras Malinauskas, Žilvinas Žvagulis (pastaruoju metu ypač žinoma daina „Savi krantai” pagal E. Kelmicko žodžius).

Įvairūs atlikėjai ir patys prašydavo dainų, ir pats jiems naujausias parodydavau. Bet nemanau, kad daug esu parašęs. Tik kartais būna, kad paimi tekstą ir jis tau padiktuoja muziką. Kartais. O būna, kad rašai, rašai muziką pagal tekstą ir vis kažkas netinka, neatitinka, vis kažko trūksta. Tada susisieki su poetu ir jam paaiškini, kad ar kad eilėraštis per trumpas, ar dar kas, - taip ir sudėlioji taškus.

O kai pats parašai muziką ir poetas turi pagal ją rašyti tekstą, jau sunkiau, nes, turiu pripažinti, mažai poetų Lietuvoje tai moka daryti. Kai kurie iš jų prašo pasakyti kodinius sukirčiuotus žodžius tekstui, pavyzdžiui: „namas - stovi - keturi”, ir tada poetas žiūri, kaip parašyti eiles. Aišku, tokiais atvejais tenka pasakyti kūrinio temą, ką tu įsivaizdavai kurdamas tą muziką. Tai jau daug sudėtingiau - geriau jau kurti pagal eilėraštį, kuris pats diktuoja muziką.

- O pagal užsakymus esate kūręs?

- Esu rašęs ir pagal užsakymus. Net pagal kuriozinius. Pavyzdžiui, esu parašęs vienai korporacijai himną - chorui, solistui ir orkestrui. Tačiau tai pasaulio muzikos istorijoje nėra nauja. Tai tik pas mus dar neįprasta, kad prieš darbo pradžią visi susirinkę darbuotojai giedotų firmos himną, o Japonijoje tai seniai daroma.

- Gal instrumentinę  muziką kurti jums maloniau?

- Mano amžinatilsi žmona sakydavo: tu amžinai grįžti iš televizijos, iš  studijos nepatenkintas... Suprantate, kai rašai kūrinį, tu jį  girdi, tu jį įsivaizduoji, bet dažnai negauni laukiamo produkto iš orkestro. Tai kaip sporte: net jei krepšinio komandos kapitonas suplanuoja žaidimą, tai dar nereiškia, kad aikštelėje žaidėjai žaidžia ne taip, ne visada taip, kaip kapitonas įsivaizdavo. Lygiai tas pats su orkestru, nes muzikantai - gyvi žmonės: gal jų nuotaika ne ta, gal kūrinio jie „nepagauna”, gal paprasčiausiai radistas (garso režisierius) nesuderina aparatūros - ir kūrinys neskamba.

Tavo kūrinį  orkestras atlieka, o tu negali klausytis - atrodo, kad visi groja su užlaužtomis rankomis. Deja, toks gyvenimas, nors turiu daug instrumentinės įrašų (beveik šimtą) su Radijo ir televizijos orkestru ir chorais, nors esu parašęs  ir psalmių Klaipėdos muzikiniam teatrui - penkiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui...

- Kuriate muziką ir teatrui. Nuo kada ir kaip pradėjote bendradarbiauti?

- Taip susiklostė, kad rašau muziką spektakliams - Klaipėdos dramos teatro, Vytauto Anužio vadovaujo Klaipėdos universiteto studentų teatro, kuris gan nemažai važinėja po pasaulį. Su Vytauto Anužio teatru buvau Kanadoje, Belgijoje, nes gauname kvietimų ten padaryti kai kuriuos pastatymus, ten sulaukėme ir apdovanojimų.

O bendradarbiauti su teatru pradėjau gana netikėtai. Tais metais kaip tik mirė  mano sūnus (jaunas - 26-erių metų) ir  tai man buvo didelė  psichologinė trauma - net gulėjau ligoninėje, kur atėjęs režisierius Bronius Gražys ir pasiūlė parašyti muziką vaikiškam spektakliui „Katės namai” pagal Samuilo Maršako eiles. Aš kategoriškai atsisakiau, o jis - „Vis tiek tave priversiu...” Suprantate, ligoninėje vaistai iš pradžių veikia migdančiai, o paskui žvalinančiai - tai paėmiau aš tą eilėraštuką ir muziką parašiau...

O ėjo tie „Katės namai” su mano muzika dešimt metų: kelios vaikų  kartos ėjo to spektaklio žiūrėti po kelis kartus - ne po vieną  kartą, nors po to buvo n skaičius vaikiškų spektaklių pastatyta, bet nė vienas iš jų nebuvo toks mėgstamas.

Tik dabar spektaklis pristabdytas, nes Klaipėdos dramos teatras neturi savo pastato, neturi savo scenos. Suprantate, šio spektaklio dekoracijos buvo padarytos sukamos: katė prieina vieną namelį, tada scena pasukama ir pasirodo jau kitas namelis... Tačiau vis tiek teatro direktorius nutarė spektaklį rodyti ir net naujos dekoracijos buvo padarytos, tik dabar režisierius apsirgo...

Geras spektaklis ir muzika gera, nes būtent tie patys „Katės namai” (su mano muzika) ir Kauno teatre buvo pastatyti, ir juos dabar kanadiečiai stato.

- Tai kiek spektaklių esate sukūręs muziką?

- „Oskaras ir ponia Rožė” pagal Eriko Emanuelio Šmito romaną - tai jau dešimtas spektaklis, kuriam sukūriau muziką. Net nežinau, kaip ir man, ir režisieriui Povilui Gaidžiui pasisekė - toks stiprus veikalas. Rimtas. Šitame spektaklyje  visą laiką skamba leitmotyvas - kaip žmogaus laiko skaičiavimas: vaikas gimsta, pasigirsta jo verksmas, vaikas auga... O kai rašiau vaiko išėjimo scenai muziką, jaučiau tą patį, ką ir sėdėdamas prie savo sūnaus karsto - visą naktį vienas. Nenoriu, kad žmonės tai patirtų - te žmonės gyvena linksmai.

Aš visą  amžių buvau linksmas, bet dabar netekęs ir žmonos labai liūdžiu. Juk likome tik dviese su anūke...

Visai neseniai aš rašiau muziką reabilitacijai. Tai muzika, kuri žmogų prablaško, kuri neutrali, kuri niekuo neįpareigoja, kuri ramiai skamba, ramiai veikia. Ji nesukelia jokių emocijų ir žmogus kažkuria prasme nurimsta. Reikia ir tokios.

- Kai žiūrite spektaklį, pirmiausia klausotės savo muzikos ar..?

- Kai žiūriu spektaklį, kuriam esu parašęs muziką, vis dėlto žiūriu į  visumą, ne tik savo muzikos klausausi. O būna, kad nueinu į  spektaklį ir mane muzika tiesiog nervina: kažkas čirpina, viskas dirbtina, nenatūralu... Būna ir taip, kad kartais spektaklyje muzika užgožia tekstą. O tai priklauso nuo tarnybų - gal radistas (garso režisierius) užsižioplino - nesureguliavo...

Garsas apskritai yra sudėtingas dalykas. Kodėl garso įrašuose niekada nedingsta tekstas? Nes iš pradžių įrašomas per kelis kartus orkestras, o tik paskui - „ant viršaus” - dainininkas. Koncertuose juk būna - orkestras groja garsiau, dainininko mikrofonas veikia truputį silpniau, ir atlikėjo girdisi mažiau, kad rodos, nubėgtum jam padėti dainuoti...

O per spektaklį  nenubėgsi pas radistą, nes jei jis profesionalas, tai pats žino, kad kiekviena salė turi savo akustiką, kad vienaip garsas skamba, kai salė tuščia, kitaip - su publika. Pavyzdžiui, ir dabar radistas atsivežė tik muzikos įrašus, o garso aparatūra yra Šiaulių teatro. Todėl kaip mano muzika skambės čia, priklauso nuo radisto patirties ir nuo spektaklio.

Juk kiekvienas spektaklis yra gyvas organizmas, kuris priklauso nuo žmonių nuotaikos, nuo daugybės dalykų. Kaip ir sporte, kai vieną kartą malonu žiūrėti į komandos žaidimą, kitą kartą - neįmanoma: žaidėjai tie patys, bet žaidimo nėra.