Kambodžoje, vienoje iš kaimo komunų, Dainius Trumpis mokė vaikus piešti ir... sugrįžo į palaimos būseną. 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulietis menininkas Dainius Trumpis, pernai Kazachstane surengęs dešimties ten pat nutapytų portretų parodą, nusipirko lėktuvo bilietą... į Tailandą, ne į Lietuvą. Kodėl? Todėl, kad Dainius mėgsta keliauti ir seniai svajojo aplankyti Indokiniją, o iš Kazachstano ji taip arti. Be to, susiklostė palankios aplinkybės... Kaip visada.

- Kambodžoje mokydamas vaikus piešti pradėjau daryti portretus su kava, nes ten kava yra tokios spalvos, kokios tikriausiai niekur pasaulyje nėra - tiršta kaip degutas ir išlieta ant popieriaus blizga. Pridariau daug eskizų: paliedavau ant popieriaus kavos, o ant viršaus su markeriais išpiešdavau - ir gaudavosi dažniausiai portretėliai.

Tai jau Kazachstane į mintis portretai įkliuvo (kaip anksčiau daug metų buvo įkliuvusios abstrakcijos) - visur mačiau tik portretus, visur - tik veidus, visur - tik žmones, visur - tik figūras. Bet kokioje dėmėje mačiau veidą, kažkokio kūno kontūrus. Todėl dabar bandau prisiversti atsisakyti to figūratyvizmo galvoje, nes manau, kad gal jau per daug tuo užsivėliau. Juk paskui ir Švedijoje per tris mėnesius tiek daug tų figūrų, portretų pritapiau...

 

Kambodža. Ankor Vatas. Vienas iš didžiausių visų epochų architektūros stebuklų – klestėjęs, apleistas, užmirštas ir vėl atrastas...

 

- Iš aplinkybių. Esu šios akimirkos žmogus: jei turiu kažkiek pinigų, juos iš karto ir panaudoju, nes tai nėra tokios sumos, kurias būtų galima dėti į banką ateičiai. O aš ir sunkiai įsivaizduoju bet kokią ateitį.

Būna, kad parduodu ir kiek paveikslų, o pats moku gyventi labai minimaliai: buvo pora metų, kai studijavau, kad per mėnesį išleisdavau tik šimtą septyniasdešimt litų viskam - elektrai, vandeniui. 

Lygiai taip pat gyvenu ir kelionėse - turiu jau įprotį gyventi pakankamai neišlaidžiai. 

Štai gavau pinigų už „Kotrynos Jogailaitės“ portretą, paskui į Kazachstaną mane pasikvietė draugai: ten iš pradžių pas juos galėjau nemokamai apsistoti, o paskui galerininkė viskuo pasirūpino. Mano išlaidos buvo nedidelės: vaišės per parodos atidarymą...   

Tai ir susidarė pakankamai nemaža suma, nes drobes atsivežiau, pats porėmius pasidariau, pats nugruntavau, Kazachstane nusipirkau tik dažų - gerų, nebrangių, akrilinių...

Kai dar Helsinkyje pradėjau didelius (3x3 metro) paveikslus tapyti, tai aliejinius dažus ir pakeičiau į akrilinius. 

Viena, šie dažai pigesni, o aš labai daug dažų sunaudoju - tai su aliejiniais tapyti man yra prabanga. Antra, akriliniai niekuo neprastesni už aliejinius dažus: jais nutapytą paveikslą padengus laku ilgaamžiškesni už aliejinius, netamsėja. O be to, kai kurių aliejinių dažų rūšių iš viso negalima maišyti, nes dėl cheminės reakcijos pradeda irti. 

Trečia, akriliniai dažai yra pagaminti vandens pagrindu, vadinasi, jie mažiau toksiški - juolab kad tapau ir rankomis, ir skudurėliais, ir kempinėmis, ir mentelėmis, kad net kojos būna spalvotos. Ilgai aš ir taip dirbau su aliejiniais dažais, nors daug kas mane perspėjo būti atsargiam - rankos bus išbertos nuo sunkiųjų metalų. Dar ir tai prisidėjo. 

Dabar jau yra sunku atskirti, kur yra aliejinė mano tapyba, o kur akrilinė - žmonės jau klausia: ar čia aliejus, ar... 

Ketvirta, pagalvojau, kad taip ar taip negaliu nieko parduoti, tai kodėl netapyti akrilu. Kodėl? Todėl, kad žmonės labai stereotipiški - jiems turi būti tik drobė ir aliejiniai dažai, nors juk pasaulyje  perkamos ir akvarelės, kurios išvis yra vandens pagrindu, juk svarbu, kas yra padaryta, o ne kuo...

Kazachstane pardaviau tik vieną paveikslą iš dešimties ten nutapytų, bet visai normalia kaina. Ir (vėl sėkminga aplinkybė) radau gatvėje keturis šimtus dolerių, suvyniotų į krūvą. 

Tuo metu dar svarsčiau, ar keliauti toliau į Rytus, ar ne, bet tas parduotas paveikslas ir rasti pinigai buvo ženklai „keliauk!“, tai nusipirkau lėktuvo bilietą iki Tailando.

 

 

Tailandas. Tigro šventykla. Vyriausiasis vienuolis ilgu virbalu tatuiruoja mantrą vietiniam ant nugaros. 

 

 

- Ne tik. Iš Tailando išvykau į Laosą. Buvau tuo metu dar truputį pasimetęs po visų tapybų, vis negalėjau grįžti į tą kelioninę būseną, kad suvokčiau: ką aš čia veikiu, ko čia aš kaip keliauju, kas aš - turistas, keliautojas, juk man viskas matyta, viskas nusibodę. Buvo didžiulis vidinis diskomfortas.

Suprantu žmones, kurie važiuoja pailsėti po darbų, bet juk man tapyba nėra darbas - tai  tiesiog gyvenimas, jos darbu nedrįsčiau pavadinti. Galvojau vis: aš čia ne pailsėti atvažiavau, ne kažkokių žinių, stebuklų, nuotykių ar lobių rasti - jau praėjęs kelionių nuotykių ir patirties etapas.

Toji gili depresija užtruko vos ne mėnesį - visą Laosą, kol vėl grįžau į reikiamą būseną. Kai tik kirtau Kambodžos sieną - vėl atsitiktinumas - sutikau žmogų, kuris pasiūlė visai mažoje komunoje mokyti piešimo paties žemiausio sluoksnio vaikus. Vienkiemio, toli nuo kaimelio, komunoje vaikus moko matematikos, anglų kalbos žmonės.

Ir aš ten pasilikau kelioms savaitėms - gyvenau ten pat, vadinamoje klasėje: ji U formos, tik stogas ir sienos, o ant sienų - po lentą ir stovi kažkiek suolų. Toje klasėje aš ir miegodavau, ir vaikus mokydavau. Būnant tarp vaikų nuo ryto iki vakaro atsirado toks gyvenimo spirgėjimas, toks visiškas savęs užmiršimas, kad nebesvarbu, jog vanduo iš kubilo, kad veidrodžių nėra, kad valgai kartu, kad vaikai vis ant sprando, ant rankų kabo - turi su jais žaisti, kad per pamokas tik ir aiškini, kaip, kas, kur, kame... 

Ten aš tiek atsijungiau, tiek užmiršau save, kad grįžau į tokią palaimos būseną, kad toliau keliavau po Kambodžą visai kitokios nuotaikos ir jau sostinėje Pnompenyje pradėjau lieti eskizus kava, ieškotis vietos, kur apsistoti, kad pasilikčiau dar kokiems trims mėnesiams, nes su mano finansais ir išlaidomis tiek dar galėjau išgyventi. 

Nes man ten viskas pradėjo patikti - pajutau esąs tenykščio gyvenimo dalis, pajutau, kad man visai gerai: niekas manęs nekalbina, nesiūlo ko nors pirkti, niekas nebando manęs apgauti, visur ten žmonės normaliai bendrauja, kai kavinėse prasėdėdavau po tris valandas su vietiniais. Ten visi gerai angliškai kalba - išskyrus, žinoma, visai mažus kaimus. 

Bet viza buvo mėnesiui, todėl apsisprendžiau - važiuoti į Tailandą ir tada pagalvoti. Nuvažiavau ir ten aplankiau dar kelis vienuolynus - ypatingus.

- Tuo, kad ten vienuoliai, kalbėdami mantras, daro žmonėms tatuiruotes su ilgais virbalais. 

Jei šiaip būčiau į Tigro šventyklą atvykęs, tai gal manęs ir nebūtų priėmę, bet mane ten rekomendavo. 

Kai tame Tailando regione ieškodamas šventyklos pradėjau klausinėti, rodyti nemokantiems angliškai šventyklos užrašą, viena moteris nutarė man padėti - pradėjo šaukti: kas žinote, kaip ten nuvykti?.. Atsišaukė vaikinukas su automobiliu ir mane paėmė kaip pakeleivį. Jis sunkiai kalbėjo angliškai, bet bevažiuojant parodė savo tatuiruotę ir paklausė, ar aš tokią darysiuos. Atsakiau, kad jei bus palankios aplinkybės, tai vaikinukas ir pasiūlė supažindinti su pačiu vyriausiuoju vienuoliu. Nuvažiavome - apie dvidešimt vietinių susėdusių dviem eilėmis kantriai laukia tatuiruočių, nors aišku, kad tą dieną jiems eilė neprieis, teks ateiti kitą.

O vaikinukas nuėjo prie vienuolio, kuris darė tatuiruotes, pakalbėjo ir vienuolis mostelėjo ranka - prieik. Tai atsisėdau šalia jo ir visą dieną stebėjau labai emocingą ritualą. 

Tatuiruotė nemokama, bet reikia atsiklaupus įteikti vienuoliui lėkštę su gėlėmis, žvakėmis, smilkalais - kaip simbolinę atnašą, tada vyriausiasis vienuolis (tatuiruotojas) garsiai kalbėdamas maldas ant lėkštės uždeda rankas, o tuo metu kitas vienuolis atnašautojui uždeda rankas ant nugaros, pradeda purtytis ir garsiai rėkti. Susidarius tokiai gyvajai grandinei žmogus, atsidūręs centre, jaučiasi lyg įelektrintas, nieko nesuvokiantis, o už nugaros besipurtantis vienuolis, rodos, tuoj pat neteks sąmonės... 

Tik tada prasideda veiksmas: kokią mantrą-maldą sanskrito kalba užrašys-ištatuiruos vyriausiasis vienuolis sprendžia tik jis pats - negalima ko nors prašyti. Taip, vienuolis tatuiruoja mantras ir šis veiksmas yra jo maldos.

Kartais ateina vietiniai, jau su vienuolyno tatuiruotėmis, tada vienuolis paskaito, kas parašyta, ir toliau tęsia tą pradėtą sakinį, tą istoriją. Kai kas ateina daug kartų, tai ir jų istorija tęsiasi per visą nugarą, per priekį...

- Tatuiruotėse - jokio estetizmo, jokių šablonų: tai tik sanskrito kalba parašytos (ištatuiruotos) maldos, ir nesvarbu, ar koks žodis, sakinys nelabai dailiai, nelygiai užrašytas. Tik ten būdamas  supranti, kad ne tame yra esmė. Mūsų įprastinė europietiška estetika ir logika ten atkrenta. Todėl ir supratau, kodėl Tigro vienuolyne nėra europiečių - ne vien todėl, kad vienuolynas toli nuo Bankoko, kad nelengva jį rasti. 

Tik tada, kai mūsų logiką atmeti, kai įeini į vienuolių būseną, į maldas, į smilkalus, tai net nebepagalvoji apie tą estetiką, apie tuos ilgus virbalus, kurie nėra keičiami - tuo pačiu virbalu daromos tatuiruotės visiems iš eilės tik su tualetiniu popieriumi nuvalius jo galiuką. Pirmą dieną  visa tai kėlė baimę, aš klausinėjau - sako, kad jokių nėra buvę užkrėtimų... 

Ir vieną dieną pasėdėjus, baimė išnyko, o aš buvau pakviestas likti ir padėti tatuiruojančiam vyriausiajam vienuoliui: įpilti tušo, nuvalyti virbalus, įtempti tatuiruojamiems odą, rytais iššluoti tatuiravimo vietą, apie kurią nuolat sėdėjo, gulėjo, miegojo, akylai visus stebėjo apie dešimt šunų, vienas - po vienuolio kėdute. O juk šventykla labai didelė - su daugybe įvairiausių patalpų, kiemų, kiemelių, bet tik toje vietoje šunys buvo įsikūrę: jei svetimas ateina, visi sukyla, pradeda loti, neprileidžia prie vienuolio, kuris dažniausiai juokdamasis su jais pasišneka - šunys nurimsta. Štai kodėl rytais ten sušluodavau kuokštus šunų plaukų...

Mane labai giliai paveikė tas tatuiravimas, sužavėjo vienuolio asketiškumas ir visiškas atsidavimas maldai: pasirodo, jis tatuiruoja kasdien nuo devintos ryto iki pusės dvyliktos nakties tik su pertraukėlėmis pavalgyti ir taip daro daug metų, nes kaip kiti vienuoliai meldžiasi, taip ir jis tatuiruodamas meldžiasi kartu įrašydamas tą savo maldą kitam žmogui. 

 

 

Tailandas. Grožiu efektingi šventyklų kompleksai lentyniauja su įspūdinga gamta.

Dainiaus TRUMPIO nuotr.

 

- Budizmas yra pakantus, nors ir skirtingas įvairiose šalyse. O aš jau seniai domiuosi budizmu ir ši mano kelionė buvo religinė - viską, ką ten patyriau, ką pajutau, aprašinėjau dideliame bloknote, kurį ir pavadinau „Sielos speleologija“. 

Kaip sakiau, keliaudamas aš ieškojau mokytojų, vienuolynų, kur galėčiau pabūti ir pasimokyti. Pavyzdžiui, Šiaurės Laose vienuoliai keliasi ketvirtą ryto ir meldžiasi, medituoja daug kartų per dieną. Kai kur susidūriau ir su labai lėkštu požiūriu į budizmą: ten meldžiamasi tik vieną kartą per dieną ir ta malda trunka vos 15 minučių - viskas atliekama formaliai, o paskui vienuoliai daro, ką išmano - prašo išmaldos, rūko, geria kokakolą ir visa kita...

Tai mane truputį liūdino, nes mes įsivaizduojame, kad Rytuose yra labai šventi kraštai. Deja, ne. Ten irgi reikia ieškoti tikrų vienuolynų. Aš ir ieškojau vienuolynų, vienuolių, nuoširdžių žinių, pokalbių, gilių meditacijų, mokytojų. Ir tokių tose šalyse radau tik tris.

Vienas iš jų - atsiskyrėlis, gyvenantis Laose ant aukšto kalno. Jį nuolat lanko vienuoliai, atneša jam maisto. Tas žmogus, gerai kalbantis angliškai, pasakojo gyvenęs įprastai - dvi žmonos, du vaikai, verslas, bet viską palikęs ir tapęs visišku asketu. Ir jam visai nesvarbu, kad aš kitatikis. 

Nors aš ir nesu kitatikis - esu „išvistikis“.