Prieš dvejus metus startavus rubrikai Blic inteviu, pirmas kalbintas žmogus buvo dizaineris, knygų autorius ir nemažas miesto „ramybės drumstėjas” Vilius Puronas. Pasak romėnų, laikai keičiasi ir mes juose keičiamės. O tai, kas gera, visada naudinga pakartoti ir nebeišradinėti dviračio. Todėl šiandienos pokalbiui vėl pasirinkta ši spalvinga asmenybė.

- Vieni tave giria, kiti – peikia. Vienaip ar kitaip esi visiems gerai žinomas šiaulietis. Ar laikai save labai svarbia persona - VIP'la?

- Taip. Esu Vilius Puronas. VIP. Arba „Vipla”. Tą titulą man „po blatu” davė tėveliai ir ligi šiol juo naudojuosi.

- Prieš dvejus metus sakei, kad labiau už bet ką bijai kutenimo. Ar nors kiek pavyko atsikratyti šitos fobijos?

- Nepavyko. Jeigu laivas skęsta, jį reikia pervadinti povandeniniu, ir bus gerai. Todėl dabar kutenimą laikau malonumu...

- Akademinio meno korifėjų manymu, pats jau baigi apskardinti visą miestą. Įdomu, ko ketini imtis toliau?

- „Skarda” ir „Skurdas” - rimuojasi. Kai praturtėsime, visą miestą paauksuosiu...

- Kokio žinomo miestiečio šypsena tau visų gražiausia?

- Mano atvaizdas veidrodyje, nes visi mato, koks esu dantingas.

- Neseniai vienas iš metalo lankstinių - „Penktasis kėlinys” iškilo šalia arenos. Skaitytojams bus įdomu sužinoti, kas gi pozavo jį kuriant?

- (Pauzė). Gerai įsižiūrėkit į veidą: jame įkūnijau už save žymiai protingesnę aplinką: su šypsenėle, su požiūriu iš viršaus, kuri mane ir moko, ir auklėja, dėl ko, beje, ir pasidariau toks gudrus.

- Krikščioniška maksima liepia mylėti dargi savo priešus. Ar labai tave myli Miesto teigiamo įvaizdžio kūrėjai? Ar esi tolerantiškas kitiems?

- Apie komisiją nekalbėsiu, nes dabar jos nėra... Biblijoje aprašytas Sodomos ir Gomoros miestų sunaikinimas moko mane nebūti pernelyg tolerantiškam... Nederėtų būti tolerantiškiems visokiems iškrypėliams. Tolerancija dargi pas Dievą turi savo ribas...

- Važinėji senu BMW automobiliu, liaudyje dar vadinamu „bambaliu”. Štai ir mąstau: ar ne per prasta „tara” tokiai svarbiai personai?

- Tai kad įpakavimas turinio esmės nekeičia...

- Ar buvai kada moterų vadinamas „širdžių ėdiku”?

- Ne, kadangi visos moterys žino, jog esu beširdis. (Gudriai šypsosi).

- Per savo spalvingą gyvenimą esi parašęs ne vieną knygą... Gal kankina nemiga?

- Taip. Ji atskrenda mosuodama baltais švelniais sparneliais, skambina auksine lyra, o jos vardas – Mūza.

- Gimei Panevėžyje, bet jau daug metų „nusėdai” Saulės mieste, čia dirbi, kuri... Ar tik ne todėl, jog savame krašte pranašu nebūsi?

- Visai sutinku. Bet jau ir šitame krašte nebeesu pranašas...

- Šalia visų kitų titulų, laisvoji interneto enciklopedija tave pavadino „Šiaulių miesto politiniu veikėju”. Ar nebaisu tokiam būti?

- Ne tik nebaisu, bet ir garbinga bei atsakinga, nes aš esu – Lietuva, o visokios partijos – tik mano frakcijos.

- Dar garsėji kaip varnų valgytojas... (Tokia reta specializacija tarp kiaulienos mėgėjų). Rėkyviškiai kasmet skundžiasi juos terorizuojančiomis varnomis... Ar neįžvelgi tame verslo idėjos?..

- Manau, kad šiame pasiūlyme slypi dezinformacija. Aš, kaip valstybės tarnautojas, suėdu per dieną po vieną „varną”, ir man gana. O sparnuočiais, kurie teršia rėkyviškiams ant galvų, tegul rūpinasi kiti...

- Kadangi gyveni Šiauliuose tiek ilgai, jog netgi spėjai tapai savu, pasakyk, koks yra būdingiausias šiauliečio bruožas, išskiriantis jį iš kitų Lietuvos gyventojų?

- Žinau tris bruožus: dora, švara ir šviesa. Tiesa, dar yra ir ketvirtas – išmintis.

- Grįžkime prie metalo lankstinių – labiau puroniškos temos... Jeigu visi oponentai vieną gražią dieną susirinktų tavo kabinete ir žemai nusilenktų, gal tada liautumeisi lankstiniais puošęs miestą?

- Aš pats jiems nusilenkčiau už pilietinę drąsą (šypsosi).

- Kariuomenėje buvai jefreitorius (grandinis). Bene vienas iš žinomiausių pasaulyje jefreitorių – Adolfas Šiklgruberis, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Ar tavęs kartais nekamuoja mintys apie pasaulinį viešpatavimą arba kad ir tokį menkniekį, kaip miesto mero kėdė?

- Užlipai ant skaudamos vietos: taip, šiuo metu kariauju. Esu karo vyras. Ir kaip viduramžiuose riterių šarvai būdavo daromi iš metalo skardos, nuo manęs „skardų” irgi niekas nenuplėš... (Juokiasi).

- Yra nuomonių, kad labai mėgsti kitų dėmesį (namas pačiame miesto centre), be to, esi „pasikėlęs” (gyveni 4-ame aukšte)?

- Gyvenu ketvirtame aukšte tik todėl, kad nėra penktojo. O dėl miesto centro, tai, nepatikėsite, visi mano protėviai iš mamos pusės yra miestiečiai, nors mes, lietuviai, save vadiname valstiečių tauta. Pirmieji giminaičiai, kuriuos pavyko identifikuoti, buvo palaidoti 1826 metais kaip Panevėžio miestelėnai. Taigi, aš negaliu gyventi miesto pakraštyje, netgi ir Šiaulių...

- Kažko dėl mūsų pokalbis pakrypo į pernelyg rimtus genealoginius dalykus... Tad kiek kitoks klausimėlis: kaip paaiškintumei niekad orgazmo nepatyrusiam žmogui, kas tai yra?

- (Ilgai galvoja, po to kalba pusbalsiu). Kad tik nenusišnekėčiau... Čia kaip vienoje senoje knygoje kad parašyta... Matyt, būtų lygiai tas pats, kas ir papasakoti daltonikui apie žydrą spalvą... 

- Pabandyk įsivaizduoti, ką po šimto metų apie tave kalbės dėkingi šiauliečiai.

- Jie ir be manęs turės tiek rūpesčių bei problemų, kad savo pokalbiams suras aktualesnių temų. O aš tuo metu jau būsiu sukirmijęs...

- Ką palinkėsi Blic interviu jo antrojo gimtadienio proga?

- Linkiu surinkti tai, kas yra kitų išbarstyta. Kol kas tai neblogai sekasi...

Iš skardinių šarvų pašnekovą bandė išvilkti Romualdas BALIUTAVIČIUS, jo gilų žvilgsnį fotoblykste temdė Vadimas SIMUTKINAS