Programuotojas Ričardas Bučiūnas įsitikinęs, jog patikimai nuo „hakerių” apsaugo nuolat atnaujinama antivirusinė programa. 
Asmeninio albumo nuotr. 

 

Judita AUKŠČIONYTĖ
Programuotojai ir... programišiai... Visi jie ne tik šiandien, bet ir kasdien palinkę prie kompiuterio, nes jų gyvenimas – kompiuteris, prie kurio greitai bėga ne tik dienos, bet ir naktys. Tik dirba tarsi skirtingose barikadų pusėse – vieni diegia programas ir tobulina kompiuterio galimybes, kiti, vadinami programišiais (arba hakeriais), geba įsilaužti į kitų asmenų duomenis, gali redaguoti informaciją, naikinti, keisti, trikdyti sistemos darbą... Apie tai, kaip šiandieniniam žmogui, kasdien besinaudojančiam kompiuteriu, saugoti savo asmeninius duomenis, kalbamės su programuotoju Ričardu  BUČIŪNU.
 
- Programuotojų diena švenčiama 256-ąją metų dieną. Kodėl pasirinkta ši diena?
 
- Aš apie šią dieną tik esu girdėjęs, tačiau niekada nešvenčiau. Tik žinau, kad šis skaičius gaunamas du pakėlus aštuntuoju laipsniu. Tokį skaičių reikšmių galima pateikti viename baite – dvejetainio skaičiaus, sudaryto iš aštuonių bitų – mažiausio informacijos kiekio vieneto kompiuterio. Dažniausiai ši diena  švenčiama rugsėjo 13 dieną arba 12 dieną, kai vasario mėnuo turi 29 dienas – yra keliamieji metai. Teko girdėti, jog kitose šalyse šią dieną programuotojai, kaip ir kitų profesijų žmonės, švenčiantys profesinę šventę, rengia vakarėlius. Tačiau dažniausiai tą dieną jie krečia kompiuterinius pokštus, dirba senais kompiuteriais. Manau, ir mūsų programuotojai nėra abejingi šiai dienai, nes juk tai – mūsų profesinė šventė.
 
- Kodėl pasirinkai kompiuterių programavimo studijas?
 
- Dar mokykloje, mokydamasis J. Janonio gimnazijoje, žinojau, kuo būsiu. Norėjau studijuoti tai, kas man įdomu, ir su kuo jau sieju savo ateitį. Pasirinkau studijas Vilniaus Gedimino universitete, kur studijavau informacinių technologijų paslaugų valdymą. Deja, studijomis nusivyliau, nes per daug laiko ir dėmesio skiriama antraeiliams dalykams, o studijų programa labiau koncentruota į matematiką, kuriai ir skiriama daugiausia dėmesio, o ne į programavimą. Tiesa, kiek teko girdėti, jog tai - dažna Lietuvos universitetų, rengiančių programuotojus, problema, kuri atsiranda dėl to, kad matematikai ruošia programuotojus.
 
- Ar vaikystėje daug laiko praleisdavai prie kompiuterio?
 
- Nemažai. Tiesa, tada labiau domindavo žaidimai - žaidžiau viską, kas patekdavo po ranka. Rimčiau kompiuteriais pradėjau domėtis sulaukęs 12-13 metų. Neretai pasitaikydavo, kad kompiuteris staiga imdavo ir...  užgesdavo, reikėdavo ieškoti kompiuterių specialistų pagalbos. Po keleto tokių gedimų bei remontų tėvai pasakė, jog jei jau moku sugadinti kompiuterį, tai turėčiau sugebėti ir suremontuoti. Taip ir pradėjau pats domėtis, kaip viskas veikia, ėmiau skaityti knygas. Buvo labai įdomu. Trylikos metų pirmą kartą savarankiškai perrašiau operacinę sistemą. Būdamas penkiolikos savarankiškai surinkau pirmąjį kompiuterį. Šiuo metu kuriu bei prižiūriu internetinių žaidimų projektus.
 
- Būti programuotoju – dažno paauglio svajonė. Ar jau pakankamai Lietuvoje programuotojų, pasirengusių profesionaliai dirbti šį darbą?
 
- Nuolat bendrauju su programuotojais ir puikiai žinau, kad yra tikrai gerų programuotojų. Deja, pastebiu, jog tas, kuris save gali vadinti geru programuotoju, dažniausiai yra... savamokslis. Universitetą baigęs programuotojas, pastebiu, turi daugiau teorinių žinių, tačiau stinga praktikos, todėl teisingai ir operatyviai atlikti pateikiamų užduočių dažniausiai negali – jam reikia įgūdžių, reikia paaiškinimo. Bet taip neturėtų būti – įgijęs specialybę žmogus turėtų žinoti pats. Nes tada kyla klausimas, ar tikrai žmogus studijavo tai, kas jam įdomu. Nes mokytis tik tai, kas pateikiama per paskaitas, tikrai nepakanka. Tad ieškant informacinių technologijų specialisto, tenka egzaminuoti patiems. Tam sudaromas reikalingų kompetencijų sąrašas: parengiami teoriniai klausimai,  pateikiamos minimalios praktinės užduotys. Taip darbuotojus renkasi dauguma programinės įrangos gamintojų.
 
- Kada supratai, kad vos įsijungęs kompiuterį gali tapti „hakerio” taikiniu? Ar teko kada aiškintis su įsilaužėliu?
 
- Programišių baimė – reali, tačiau, mano manymu, yra kiek perspausta žiniasklaidos bei filmų. Taip, nereikia abejoti, kompiuteriu besinaudojantys žmonės privalo imtis informacijos saugumą užtikrinančių priemonių, tačiau, esu įsitikinęs, jog nė vienas netaps potencialia programišių auka vien dėl to, kad įsigijo kompiuterį. Dažniausiai „hakerių” taikiniais tampa didesni objektai - korporacijos, valstybinės įstaigos. Paprasti vartotojai dažniausiai nukenčia nuo vadinamųjų „Script Kiddie“ - tai nėra programišius. Tai įsilaužėlis, naudojantis jau parengtas programas, skirtas sutrikdyti kompiuterio veiklą ar išgauti privačią informaciją. Nuostolių lengva išvengti, naudojantis antivirusine programine įranga bei elementariai atnaujinant operacinę sistemą. Man pakanka antivirusinės programinės įrangos, kuri patikimai apsaugo nuo „hakerių”.
 
- Ir vis dėlto, ar saugumo spragų internete labai daug. Kokios saugumo sistemos patikimiausios?
 
- Mano patarimai būtų paprasti: būtina naudoti antivirusinę programinę įrangą bei nepamiršti jos atnaujinti. Sena antivirusinė programa - tai tas pats, kaip nesinaudoti jokia antivirusine programa. Patariu visada atsinaujinti operacinę sistemą. Windows operacinėje sistemoje naudoti windows update. Saugumo spragos būna operatyviai ištaisomos OS kūrėjų, gaila, kad dažnas vartotojas nemato tikslo atnaujinti savo sistemos. Būtina naudotis routeriu arba programine ugniasiene. Tinka ir standartinė Windows ugniasienė, ypač Windows 7, kuri dirba sklandžiai ir kuo puikiausiai atlieka savo paskirtį. Naršyti internete geriausia tik atnaujintomis interneto naršyklėmis. Geras pavyzdys yra Internet Explorer (versijos 6-8), tai viena iš dažniausiai naudojamų ir nesaugiausių naršyklių. Internet Explorer 9 jau nenusileidžia saugumu savo konkurentams (Opera, Chrome, FireFox). Ir, aišku, nesisiųsti neaiškių failų, nevaikščioti po nepatikimus puslapius internete neturint patikimos antivirusinės programinės įrangos.
 
- Ypač žmogų baugina, kai, jungiantis į elektroninę bankininkystę, „hakeris” gali įsilaužti į sąskaitas. Kaip apsiginti bei apsaugoti savo sąskaitą banke?
 
- Esu tikras, jog internetinė bankininkystė yra visiškai saugi. Net jei programišiui pavyktų sužinoti pasijungimo vardą ir slaptažodį, jis neturėtų galimybės gauti kodų kortelės. Individualiems vartotojams bankai suteikia plastikinę kodų kortelę, kurioje iki 100 kodų. Jungiantis prie internetinės bankininkystės atsitiktine tvarka paprašoma surinkti nurodyto numerio kodą. Manau, labiau reikėtų bijoti vagies ir nelaikyti savo prisijungimo numerio, slaptažodžio ar kodų kortelės lengvai prieinamoje vietoje. Internetinių bankų slaptažodžiai nėra populiaru. Reikia saugoti kreditinių kortelių numerius. Su jais bet kas gali apsipirkti internete jų savininko vardu. Turint kreditinę kortelę reikia būti budriems ir visada pravartu sekti savo banko sąskaitos išklotines.
 
- Ar saugus elektroninis paštas?
 
- Įvairūs asmeniniai duomenys, tokie kaip kredito istorija, sveikatos būklė, dažniausiai lankomi interneto puslapiai, pirkimo įpročiai turi savo vertę. Net paprastos elektroninio pašto adresų duomenų bazės gali būti parduotos masinės reklamos elektroniniu paštu „spamo” siuntėjams. Tačiau čia tiktų ir posakis: „bijai vilko - neik į mišką“. Vienintelis tikrai saugus elektroninis paštas yra pačio sukurtas pašto serveris, prie kurio priėjimą turi tik vienas arba labai mažas vartotojų ratas. Toks populiarus elektroninio pašto tiekėjas kaip Google irgi nėra visiškai saugus: jeigu norėtų, jie patys galėtų perskaityti jūsų laiškus. Šiuo metu Google suteikia gausybę paslaugų nemokamai, bet tai daro tikslingai - visada žino, ko tu ieškai (Google), ką mėgsti žiūrėti laisvalaikiu (Youtube), žino, su kuo susirašinėji (Gmail) - visa ši informacija gali būti panaudota reklamai.
 
- Kaip apsaugoti elektronines žinutes, kad jų neperskaitytų ne tas, kam jos adresuotos?
 
- Užtikrinti elektroninių žinučių saugumą galima. Jas reikėtų siųsti koduotais kanalais arba mėginti apsaugoti slaptažodžiais. Patikrinti, ar elektroninis paštas saugus, tikrai nesunku. Siūlyčiau kartais nusiųsti žinutę, kurioje nurodote svarbaus internetinio puslapio adresą, kuriame neva saugoma slapta informacija. Po tokios žinutės reikia stebėti, kas bando prisijungti, kas šiame puslapyje ieško informacijos. Jei tokių yra, galite būti tikri, kad elektronines žinutes skaito ne tik tie, kam jos skirtos.
 
- Ar labai rizikuoja žmonės, naudojantys „torrentus” filmams parsisiųsti. Teko girdėti, kad įsidiegusiam šią programą visa kompiuterio informacija tampa neapsaugota?
 
- „Torrent” yra duomenų apsikeitimo internetu protokolas. Šis protokolas nėra nelegalus ir dažnai naudojamas įvairiausiems failams platinti. Kompiuterio saugumui šis protokolas taip pat nekenkia. Nuo paprasto atsisiuntimo jis skiriasi tik tuo, kad siunčiamas ne iš vieno vartotojo, o iš kelių, kurie tuo metu irgi yra įjungę „torrent” atsisiuntimo programą. Failai, kurie nėra nurodyti „torrent” programoje kitiems vartotojams bus neprieinami.
 
- Kokios yra galimybės palengvinti ir pagreitinti saugumo skylių lopymą?
 
- Dažniausiai antivirusinės ar anti-spam programos turi galimybę pačios automatiškai rinkti ir perduoti naujai atsiradusias grėsmes, taigi reikėtų patikrinti jų nustatymus ir įjungti tokią galimybę.
 
- Ar patys „hakeriai” nepalieka pastebimų veiklos požymių? Ar įmanoma juos aptikti?
 
- Priklauso nuo to, kokia programinė įranga naudojama. Gera antivirusinė programa ar ugniasienė visada praneš apie sustabdytą ataką.
 
- Ar įmanoma apgauti pačius „hakerius”?
 
- Jeigu interneto vartotojas supranta, ką daro, tai galima „hakerį” „patampyti už ūsų“. Juk dauguma „hakerių” naudojasi standartiniais įsilaužimo metodais, tad jie palieka pakankamai gerai žinomus pėdsakus, kuriuos įmanoma aptikti. Tačiau tam, kad tokios sistemos gerai veiktų, jos visą laiką turi turėti naujausią informaciją apie įsilaužimo metodus ir jų parašus. Vartotojui, kuris neturi specialių žinių, siūlyčiau tiesiog ignoruoti sustabdytas atakas, nes visą darbą jau atliko apsaugos programa.
 
- Kaip manai, ar įmonės pakankamą dėmesį skiria savo duomenų saugumui?
 
Dauguma įmanių tikrai rūpinasi savo informacijos saugumu. Tačiau netikėtumų išvengti nepavyksta. Plačiai nuskambėjo „Sony” korporacijos skandalas. Šių metų liepos mėnesį buvo nulaužtas „Sony” tinklas ir pasisavinta per milijoną vartotojų duomenų: slaptažodžių, adresų, gimimo datų. Tokių atvejų daugėja ir nieko keisto, kad aktyvėja informacinių technologijų sprendimus siūlančių įmonių veikla ir pas mus. Tačiau ir tai aiškinama dvejopai: ne tik augančiu poreikiu ginti savo informacines sistemas, jose saugomą informaciją, bet ir... atsiradusia galimybe uždirbti iš tų, kurie baiminasi dėl savo informacijos saugumo. Labai dažnai, kaip jau sakiau, tos baimės akys yra per didelės. Suprantama, nes gyvename tokiu laikmečiu, kai informacijos reikšmė visuomenės gyvenimui tapo gyvybiškai svarbi. Šiuolaikinės modernios kompanijos daug investuoja į informacines sistemas, informacijos technologijas. Jos investuoja ir į informacijos apsaugą. Man pakanka antivirusinės programinės įrangos, kuri patikimai apsaugo nuo „hakerių”.
Į viršų