Į šiandienos skyrelio klausimus ryžosi atsakyti gydytojas psichiatras bei psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius. Palinkėkime sėkmės klausimų labirintuose.

- Hermano Hesės romano herojė teigė, kad žmoguje vienu metu gali gyventi net keletas ir labai skirtingų asmenybių. Kaip pakomentuosite šį teiginį?

- H. Hesė yra vienas mėgiamiausių mano profesoriaus Algirdo Dembinsko rašytojų, kuris mus, savo mokinius, versdavo skaityti įvairią literatūrą, atkreipiant dėmesį į H. Hesės „Stepių vilką”. Kultinis romanas. Galima sakyti, jog dar nuo vaikystės žmoguje pradeda formuotis daug asmenybių. Atėjus brandai šitas asmenybes užsidedame kaip kaukes. Tai garantuoja saugumą. Mūsų, psichoterapeutų uždavinys yra įrodyti žmogui, kad jame gyvena ne vien neigiami, bet esama ir pozityvios asmenybės bruožų.

- Pozityvus mąstymas... Patamsiuose iš manęs atėmė piniginę, o aš džiaugiuosi, kad nesumušė ir nepapjovė?

- Galbūt grįžtant namo nereikėtų galvoti, kad tave kažkas užpuls. Ir mes, psichoterapeutai, mąstome, kad jeigu tu bijai, galbūt siunti signalus ir prisišauki nelaimę? Dažniausiai taip ir būna: jeigu eisiu drąsiai pro būrelį išgėrusių jaunuolių, praeisiu be nuotykių. Bet jeigu imsiu abejoti ir gręžiotis, be abejo, atkreipsiu jų dėmesį. Pozityvus mąstymas... Viena mano pažįstama profesorė Visbadeno akademijoje sakydavo: „Jeigu pamatau stovintį neaiškų, įtartiną žmogų, prieinu ir jam sakau: „Atleiskite, ar kartais jūs ne banditas?” Tas sutrinka. „Jeigu nesate banditas, palydėkite mane namo”. Taip žmogus „nuginkluojamas”. Jam neleidžiama pasinaudoti savo pranašumu, galia ar pan. Jis turi vaidinti iš esmės jam primestą vaidmenį, ir palydėti, kur prašoma.

- Dažnas yra rašęs dienoraštį. Kokia iš to nauda suaugusiam žmogui? Be to, dienoraštį gali rasti ir perskaityti kiti?

- Turintiems elgesio ir nuotaikos sutrikimų rekomenduoju tas mintis, kurių negali išsakyti kitam, išdėstyti laiške. Tarkime, mirė mama ar tėtis, žmogus kenčia, kad per mažai bendravo ir t. t. Parašo laišką, atsiprašo, o laišką sudegina. Arba vyksta skyrybos... Laiške išsakomos mintys, visa, ko galbūt nepasakysi tikrovėje. O paskui laiškas sudeginamas. Ir tai padeda.

- Kodėl Lietuvoje kreiptis į psichologą arba psichiatrą vis dar laikoma „silpnumo” požymiu?

- Pagalbos reikėtų daugeliui, bet neretai toji pagalba nėra labai kvalifikuota. Kvalifikuotų psichoterapeutų nėra daug. Tam reikia 7-10 metų, ir daugiau. Kitas klausimas, kodėl nori būti psichoterapeutu? Padėti sau per kitų žmonių patirtis bei kančias, ar iš tikrųjų nori padėti jiems? 

- Teko girdėti nuomonių, esą hiperseksualios asmenybės, „donžuanai” kasdieniame gyvenime yra laimingesni negu kiti vyrai?

- Paprastai tokie žmonės, „donžuanai”, jaučiasi nevisaverčiai, nešioja kaukes. Jie turi būti nuolat išsitempę, besišypsantys ir t. t., tai vidujai yra nemaža kančia. Labai dažnai po kurio laiko jie palūžta. Žiūrėk, gyvena verslininkas, viską turi, viskas sekasi, o po kurio laiko jo ir nebėra... Niekas net neįtarė, kad žmogus viduje išgyvena didžiulę tragediją.

- Kalbant apie kaupimo maniją, dažnai įsivaizduojami žmonės, renkantys ir kaupiantys namuose menkaverčius daiktus: sugedusius žadintuvus, radijo imtuvus, senus batus... O troškimas turėti daugiau pinigų arba, tarkime, senų automobilių kolekciją – argi nėra tas pats kaupimas?

- Automobiliai - „aukštesnis” tos pačios kaupimo manijos laiptelis. Panaši manija yra pirkimas. Vakarų pasaulis buvo pamišęs dėl pirkinių, moterys pirkdavo drapanėles net nesimatuodamos – svarbu, kad pagal paskutinę madą! Atėjus krizei pirkimas kiek sumažėjo, dabar vėl viskas grįžta į įprastas vėžes. Taip, pirkimas yra manija, priklausomybės forma.

- Esama visokiausių baimių – fobijų. Kuri iš jų yra būdingiausia šiandienos žmogui?

- Mirties baimė. Atvirai pasakius ši baimė yra pagrįsta. Mūsų visuomenėje nepriimta apie tai kalbėti atvirai. Žmogus yra mirtingas, tačiau įsivaizduoja, kad gyvens 120 metų ir daugiau. O kai pamato artimą, palyginti dar jauną žmogų gulintį mirties patale, nebežino ką ir bedaryti...

- Kalbant technine terminologija, susidaro įspūdis, kad kiekviename mūsų yra įmontuota „mikroschema”, neleidžianti realiai priimti mirties egzistavimo fakto? Sąmonė tarsi blokuojama...

- Galbūt kalta mūsų samprata? Pažiūrėkite, Rytų filosofija... Jie gi nekaupia jokių turtų. Nors dabar ir Azijoje jaučiamos permainos, „suamerikonėjimas”. Dvasinės vertybės... Mes su jomis labai dažnai prasilenkiame. Ateina paskutinioji, žinai turįs daug dvarų ir kitokio gero, bet visko su savimi nenusineši... Vadinasi, visa tai reikia priimti kaip yra. Vieniems reikės išeiti anksčiau, kitiems vėliau. Tai suvokdamas žmogus nusiramina. (Vis tiek reikės.) Tada ir į gyvenimą imama žiūrėti kitaip. Atsiranda daugiau pozityvo.

- Grįžkime prie labiau mums įprastų dalykų... Ar mėgstate sukiotis virtuvėje?

- (Šypsosi.) Mėgstu žiūrėti, kaip žmona ruošia valgį.

- Kaip atrodo, ar vadinamieji „linksmų plaučių” žmonės gyvena sveikiau ir ilgiau?

- Tiesa. Paniuręs graužia save, jo sieloje – disharmonija. O džiaugsmingi žmonės lengviau perneša visokius išgyvenimus, ir kitam galbūt šito neparodo. Paniurėlių gi niekas nemėgsta.

- Esate gerai žinomas savo srities specialistas. Palaima tai ar našta?

- Sakyčiau, ir palaima, ir našta. Palaima, nes kiti vertina tai, ką darai, ir šitaip galbūt atsiveria didesnės galimybės profesinei karjerai. Našta, todėl, kad tu turi išlaikyti šitą statusą, norėti tobulėti, siekti būti naudingas savo pacientams.

- Kokių dalykų niekada negalėtumėte atleisti kitam?

- Nėra tokių. Žmogui būdinga klysti. Neatleisdamas kitam užsidėtumei didelę naštą. Teigiama, kad prieš mirtį žmogus turi atleisti visiems... Tai geriau visa tai padaryti anksčiau, ir nelaukti paskutiniosios.

- Dažnai girdime terminą „dvasingumas”. Kaip atrodo, ar gali dvasingumas egzistuoti atskirai, be religinės pasaulėjautos?

- Įdomus klausimas. Tarp mano pacientų būna visokių, taip pat ir tokių, kurie netiki, tačiau turi kažkokias savo aukštesniąsias vertybes. Toks užjaučia kitą, prireikus gali atskubėti į pagalbą, paremti savo uždirbtais pinigais, ir pan. Kita vertus, negalima teigti, jog visi, kurie lankosi bažnyčioje, yra dvasingi...

Augau religingoje šeimoje, o mano krikštatėvis buvo žemaičių vyskupas, tėvo dėdė. Aš tuos dalykus mačiau visiškai kitaip, jis man buvo „žemiškas”... O jo gyvenimas buvo toks, kokį aš ir  įsivaizduoju tikinčio žmogaus gyvenimą.

- Vyrams derėtų pakalbėti ir apie moteris... Išskirkite svarbiausią bruožą, būdingą „idealiai moteriai”.
 
- Man atrodo, kad idealios moters gal ir nėra, nors mes kartais siekiame tobulumo... Sakyčiau, kad tai būtų (vyrą) suprantanti moteris.

Žmogus atkreipia dėmesį į jaunystę, į grožį, tačiau grožis su laiku keičiasi. Keičiasi ir jo supratimas. Man labai patinka prezidento V. Adamkaus ir jo žmonos Almos pora. Pasižiūri, ir taip gera pasidaro. Gali būti į tai orientuotas, ir tau bus saugu.

- Žmonės skundžiasi dėl įvairių dalykų: nėra sveikatos, trūksta pinigų... Kodėl gi niekas nesiskundžia, kad jam trūksta proto?

- (Juokiasi.) Labai puikus klausimas. Dažnai tenka bendrauti su tais, kurie nesiskundžia... Negaliu įvardyti, kad tai yra mūsų pacientai, bet... Bet su polinkiu į tą pusę (šypsosi).

- Ką norėtumėte, kad apie jus žmonės kalbėtų jūsų paskutiniąją dieną?

- Norėčiau, kad jie nekalbėtų nieko, bet stovėtų šalia manęs.

Pašnekovui klausimų kokteilį pažėrė Romualdas BALIUTAVIČIUS, įamžino Vadimas SIMUTKINAS

Į viršų