2013-01-04 14

Vladas Bagdonas: „Esu suvaidinęs daug didelių vaidmenų, esu visko turėjęs, visko gavęs – ir įvairios šlovės, ir įvairios garbės, todėl dabar norėtųsi šiek tiek pasimuliuoti“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Į „Laiptų“ galerijoje vykusį susitikimą su Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, teatro, kino ir televizijos aktoriumi, režisieriumi, dainininku Vladu Bagdonu ir Rūtos Oginskaitės knygos „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ pristatymą atskubėję šiauliečiai buvo sužavėti.
Sužavėti malonaus bendravimo su aktoriumi ir knygos autore. Sužavėti tuo, kaip meistriškai V. Bagdonas suvaidino visą sceną iš spektaklio „Maskva–Petuški“, kurį, kaip paaiškėjo, pamatyti galima tik viename Sankt Peterburgo teatre. Sužavėti iš paties aktoriaus išgirdę, kad jis jau porą metų gyvena trikampyje Vilnius–Maskva–Sankt Peterburgas...
Šiauliečiai, V. Bagdono talento gerbėjai, su palengvėjimu atsiduso – pasirodo, aktorius niekur nedingo, visam laikui iš Lietuvos neišvyko, nes kaip kitaip būtų apie jį knyga parašyta.
O Vladas Bagdonas ir interviu „Šiaulių naujienoms“ pradėjo nuo pasakojimo, kaip gimė knyga:
- Rūta Oginskaitė yra mano prietelė ir, pasakyčiau, net viena iš pirmųjų mano teatrinių bandymų žiūrovių. Mes esame seniai pažįstami, todėl manau, kad nemažai ką ji žinojo iš mano gyvenimo.
Mūsų pokalbiai buvo tete a tete – rasdavome kažkokią erdvę, aš pasakodavau savo vaikystės, jaunystės ir visokius kitokius įspūdžius, Rūta į diktofoną įsirašydavo mano žodžius, o paskui mėgindavo juos sugrupuoti.
Atvirai pasakius, toje knygoje nieko nėra prigalvota. Šiuo atveju nebuvau kūrėjas – tiesiog dalijausi savo atsiminimais, ir tiek.
Man sakė, kad Rūtai pavyko tuos atsiminimus gerai įrėminti ir kad knyga lengvai skaitosi. Ir aš nesunkiai ją perskaičiau.
- Ir kaip pasijutote perskaitęs šią knygą?
- Vienaip ar kitaip, esu šiek tiek pagyvenęs, turiu jau ką prisiminti, pagaliau esu vienas iš nedaugelio vilniečių, kurie žino Vilniaus pakraščių gyvenimą. Tiksliau – žinančių yra nemažai, bet viešai apie tai nebuvo daug skelbta. Todėl pažintine prasme, man atrodo, ta knyga gali būti ir įdomi kaip vilniečio pasakojimas apie save, apie savo praeitį, apie miestą, apie miestelėnus, apie draugus, apie mokymąsi. Tie periodai buvo savaip smagūs, nepaisant visų tų sunkumų ir nepriteklių.
Dėl knygos aš neturiu didelių pretenzijų sau, nors kai kas sako, kad galėjau labiau atverti savo sielos kertes ir panašiai. Taip, buvo dar apie ką pakalbėti. Tačiau man atrodė, kad ne viskas turi būti išdėstyta taip, kaip kad buvo gyvenime. Tai, kas man atrodė įdomiausia, aš ir pasakojau Rūtai.
Rūta nemažai darbo įdėjo – daug knygoje jos apibendrinimų ir jie labai gražūs, šarmingi, netikėti. Todėl kartais skaitydamas matydavau save jos akimis ir kartais nustebdavau – matai, koksai aš buvau ar esu.
Tačiau nebuvo taip, kad staiga išpūsčiau akis ir pasakyčiau: nesąmonė – aš to negalėjau sakyti ar apskritai neteisingai interpretuoti mano žodžiai.
Viskas ten sąžiningai parašyta, sąžiningai apibendrinta, sąžiningai, gražia forma ir stilingai pateikta.
Nors manau, kad blogas žodis yra „skaitalas“, bet visai neblogas skaitalas.
- O ką jūs dabar veikiate?
- Dabar mano gyvenimas susietas su trimis miestais – su Vilniumi, Sankt Peterburgu ir Maskva. Tokiame trikampy gyvenu ir dirbu.
Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, aš turiu trečdalį profesoriaus etato – dirbu su studentais magistrantais. Sankt Peterburge kaip kviestinis aktorius vaidinu trijuose spektakliuose, kurie dar iki šiol rodomi – du rečiau, o V. Jerofejevo inscenizacija „Maskva–Petuški“ pakankamai intensyviai – kas mėnesį. Šį spektaklį pastatė Andrejus Žoldakas, ukrainiečių režisierius teatre festivalyje „Baltijskij dom“ (taip vadinasi teatras, kuriame dirbu).
Maskvoje taip pat kaip kviestinis aktorius vaidinu akademiniame Mossoveto“ teatre Čebutykiną A. Čechovo „Trijose seseryse“ (režisierius Andrejus Končialovskis) ir kur dar būsiu įvestas Serebriakovo vaidmeniui A. Čechovo „Dėdėje Vanioje“, kurį jau yra pastatęs A. Končialovskis.
Dabar yra pakankamai madinga ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje kviestiniai aktoriai.
- Kaip tampama kviestiniu aktoriumi?
- Viskas prasidėjo, ko gero, Lenkijoje, kai prieš kokius šešerius metus buvau pakviestas į Torunės teatrą vaidinti spektaklyje „Jungtuvės“ pagal V. Gombrovičių. Kai šis spektaklis buvo parodytas Sankt Peterburgo festivalyje, ten nusprendė, kad jei aš galiu vaidinti lenkiškai, tai rusiškai – tuo labiau, ir mane pakvietė į tą, vadinkime, tarptautinį projektą, kuriame šalia vietinių artistų vaidinu aš, lietuvis, o jį statė režisierius iš Ukrainos. Taip ir prasidėjo mano kelionė į Rusiją ir buvimas joje.
O su Andrejumi Sergejevičiumi Končialovskiu mes pažįstami nuo kino filmo „Kvailių namai“ (2002 metai), tai jis man paskambino ir paklausė, ar negalėčiau dalyvauti naujai statomame spektaklyje. Man tai pasirodė įdomu, tuo labiau, kad aš A. Čechovo „Trijose seseryse“ jau ne vieną vaidmenį esu kūręs ar vaidinęs. (Na, dar liko vienas – tarno – vaidmuo, kad jau būčiau visus suvaidinęs.)
Nežinau, kiek tai, jog buvau pakviestas vaidinti į šiuos Rusijos teatrus, lėmė asmeninės pažintys, kiek lėmė kalbos mokėjimas – man to nesakė kviesdami. Tiesiog pasakė: tu mums šiuo metu esi reikalingas. O aš, jei esu kviečiamas, nors ne visur einu, bet jei sąlygos suteikiamos normalios, tai ir sutinku.
- Sutartys su minėtais teatrais – ilgalaikės?
- Su „Mossoveto“ teatru yra sutartis yra iki liepos 31-osios, bet jau žinau, kad ji bus pratęsta. O sutartyje su teatru „Baltijskij dom“ iš viso joks terminas neįrašytas – vaidinsiu, kol spektakliai bus rodomi.
Tiesiog nebuvo darbo Lietuvoje, bet atsirado užsienyje. Gal čia kam atrodo: ai, Rusija - geriau būtų Anglija ar koks kitas kraštas. Tačiau anglų kalbos aš nemoku, o Rusijos kultūrinis gyvenimas yra labai intensyvus ir įdomus, o tokiuose didmiesčiuose dirbti yra pakankamai garbinga. Juk ten ne tik susipažįsti su vietiniais artistais, bet ir tampi kažkokiu objektu, kuris yra stebimas.
- Ar labai skiriasi Rusijos teatrai nuo Lietuvos teatrų?
- Maskvoje ir Sankt Peterburge yra pakankamai daug teatrų, tik visi yra nevienodai lankomi. Tačiau jau nuo seno teatras Rusijoje yra ne tik vieta pasisemti įspūdžių, bet ir kultūrinio susibūrimo vieta. Eiti į teatrą maskviečiui, peterburgiečiui yra būtinybė, o būti žiūrovu, pakviestu į spektaklį, – tai jau nepaprastai didelė garbė.
Nors į teatro meną ir į teatro aktorius žiūrima jau nuo seno pagarbiai, be abejo, televizija ir serialai daro savo: tie, kurie dažnai šmėkščioja televizorių ekranuose, turi daugiau gerbėjų.
Tačiau iš esmės Rusijoje kiek kitoks požiūris į kultūrą, į teatrą – tam skiriama daug lėšų. Na, bet mes – maža valstybė, mes turime kuo rūpintis ir be teatrų.
Iš Rusijos teatrų aktoriai neišprašomi dėl pensinio amžiaus ar etatų mažinimo. Jei artistas neturi noro išeiti ir dirbti pagal kontraktą, tai jis taip ir lieka gerbiamu etatiniu teatro darbuotoju kad ir iki šimto metų.
Todėl ten teatruose yra įvairaus amžiaus artistų, o atmosfera yra akivaizdžiai šeimyniška.
Be to, aktoriai sulaukia labai didelio pagalbinio personalo rūpestingumo ir dėmesingumo – kartais gal net perdėto tam tikras garbinimo tų artistų, kurie pasirodo scenoje.
Bent jau aš tai ten pastebiu. Ir nebūtinai tai mane tiesiogiai liečia, bet Rusijoje žvaigždės yra palydimos, sutinkamos ir priimamos labai jau šventai.
- Ar neskausminga būna grįžti į Lietuvą?
- Ne, grįžti į Lietuvą yra gerai. Kodėl turėtų būti skausminga? Lietuvoje kol kas nevaidinu, bet gal dar vaidinsiu.
Ne, nėra skausminga – aš neimu labai giliai į širdį. Tuo labiau, kad esu pakankamai čia nuveikęs, gal net ir nusibodęs kai kuriems žiūrovams, todėl šiek tiek išnykti iš akiračio, tai dar nereiškia, kad tapti pamirštam. Gal man reikėjo truputėlį pasislėpti ir pasirodyti kitur. Nuo to man nė kiek neblogiau.
Jau pora metų taip yra.
Na, dar kokius metus pasislapstysiu, paskui gal vėl sugrįšiu. Yra čia, Lietuvoje, visokių planų.
Tačiau dabar esu jau atsargesnis, o ir pagaliau man yra suteikiamos galimybės pasirinkti.
Kita vertus, esu suvaidinęs daug didelių vaidmenų, esu visko turėjęs, visko gavęs – ir įvairios šlovės, ir įvairios garbės, todėl dabar norėtųsi šiek tiek pasimuliuoti.
Bet simuliuoti artistams niekada nišeina – vis tiek jie nori save pateikti kuo iš geresnės pusės. Tad jei jau dirbi, tai ir dirbi.

Į viršų