2014-01-31 16

„Kiekvienas žmogus turi kažkokį talentą, atranda veiklą, kuri jį traukia. Mano mama buvo šokėja, galbūt iš jos paveldėjau pomėgį šokti ir gabumus“, – sako 95-mečio sulaukęs P. Gedminas.
Asmeninio albumo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių miesto kultūros centre – dviguba šventė. Folkloro ansamblis „Sidabrinė gija“ šiais metais pasitinka 30-ies metų jubiliejų. Nuo pat „Sidabrinės gijos“ susikūrimo pradžios aktyviai dalyvaujantis ansamblio veikloje Petras Gedminas šiais metais taip pat švenčia, tik kur kas didesnį jubiliejų – jam sausio ketvirtąją sukako 95-eri metai.
Ansamblio vadovė Vita Taučienė P. Gedminą vadina vienu iš miesto žiburėlių, kuris turi itin gerą atmintį, kone geresnę už jaunuolio: jis noriai dalijasi tautosakos išmintimi – patarlėmis ir mįslėmis, sugeba papuošti kiekvieną koncertinį renginį.
P. Gedminas juokaudamas kalba, kad šiais metais pasitiko keturis jubiliejus – šventė drauge su savo ansambliu, kitais kultūros centro kolektyvais, Šv. Jurgio bažnyčios choru ir bendradarbiais.
Su Šiaulių miesto šokių kolektyvu „Jovaras“ jis dalyvavo visose Lietuvos dainų šventėse ir jau yra pakviestas į šių metų dainų šventę. „Sidabrinės gijos“ vadovė stebisi, kad tokiame amžiuje žmogus gali šokti ir sunkius šokius – krakoviaką ir subotą sutrypti. „Manau, kad Lietuvoje tokių žmonių pasitaiko retai“ – nuoširdžiai stebisi V. Taučienė.
–Kokiomis nuotaikomis pasitikote tokį gražų jubiliejų?
– Toks didelis amžius, kad net baisu, tikrai nesitikėjau sulaukti tiek metų ir dar šitaip puikiai jaustis – galiu šokti, dainuoti ir bendrauti. Sveikata vis dar leidžia keliauti – paskaičiavau, kad praėjusiais metais daugiau nei dvidešimtyje kelionių dalyvavau. Visą Lietuvą su kolektyvais apvažiavom. Ir koncertuoju, ir ekskursijose dalyvauju. Esu Šv. Jurgio bažnyčios choro narys, tai sveikino ir bažnyčios choras. Nežinau, už kokius nuopelnus man teko toks įdomus gyvenimas.
– Girdėjau, kad esate tikras keliauninkas.
– Tarybiniais laikais aplankiau net Kubą ir Indiją. Dirbau geležinkelio statistikos skyriaus viršininku, tai tuomet Tarybų Sąjungoje traukiniu keliavau nemokamai – per keturiasdešimt metų išvažinėjau visą Tarybų Sąjungą, kad net sunku viską išpasakoti. O išėjęs į užtarnautą poilsį dešimt metų dirbau ekskursijų vadovu. Graikija, Šveicarija, Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija – kone visas Europos valstybes aplankiau. Žodžiu, gyvenimas labai įdomus.
– Visi tik sveikina ir sveikina, ar nenusibosta? Kaip jaučiatės viduje?
– Bendraudamas su žmonėmis jaučiu didelį džiaugsmą. Man visi žmonės malonūs tiek kolektyvuose, tiek kitur. Visą gyvenimą nei gėriau, nei rūkiau – nemėgau. Nuo pat vaikystės laikų dainuodavome, susirinkęs draugėn jaunimas mokėdavo gražiai pabūti. Žinote, Smetonos laikais nebuvo tų girtuokliavimų. Tai susitikdavome ant Šušvės tilto Šiaulėnuose ir visi prašo: „Petrai, dainą!“ Vakaronėse moteriškės: „Petrai, dainą!“ Kadangi turėjau neblogą balsą, tai galėjau tiek vyrus, tiek moteris užvesti dainuoti. Kur tik gyvenau – ten ir giedojau. Sekėsi man visas gyvenimas, ir nežinau kodėl. Žmoną gerą turiu, pragyvenom penkiasdešimt metų. Abu dainuojam, abu šokam ir ir gražiai gyvenam.
– Jūs vienas tų žmonių, kuris gali papasakoti, kaip pasaulis pasikeitė.
– Tikriausiai mane labiausiai stebina šių dienų žmonijos išradimai – kiekvieną dieną vis kažkas naujo atsiranda. Labiausiai mane liūdina šiuolaikinis jaunimas. Štai mano kieme už kampo renkasi jaunuoliai ir susirinkę savo gražiausią jaunystės laiką leidžia gerdami, rūkydami. Mes gyvenom visai kitomis nuotaikomis – šokiai, dainos, o pasilinksminti mokėjom be alkoholio. Šiuolaikinis jaunimas juk lietuviškų dainų, tokių, kurias mes dainuojam, nemėgsta. Dabar naujos dainos, naujas gyvenimas ir nauji pasiekimai. Mums kompiuteris nežinomas – neturėjom jokių reikalų su tokia technika. Dabar gyvenimas pažengęs į priekį, o mums, senesnio amžiaus žmonėms, reikia prisitaikyti ir atrasti sau įdomių dalykų. Aš moku prisitaikyti – atradau savo veiklą, kolektyvus, kuriuose man gera. Man patinka mano veikla. Turiu sąsiuvinį, kuriame užsirašau visas girdėtas dainas ir taip po truputį gyvenu, gyvenimas tęsiasi. Dar pasižiūriu televizorių, paskaitau laikraštį, tik tiesa, rimtesniam skaitymui B. Brazdžionį mėgstu, na o vakarais juk laukia repeticijos.
– Kaip manote, kur slypi žmogaus laimė?
– Nereikia tiek daug reikalauti iš aplinkos, žmogus turi stengtis pats viso siekti. Reikia pačiam orientuotis – ką sugebi, ko ne. Nereikia kitam pavydėti, kad jis, pavyzdžiui, daugiau uždirba, arba yra turtingesnis. Gyvenk kaip sugebi ir būsi laimingas. Ne piniguose laimė. Mes su žmona laimingi – mokam taupiai gyventi, mokame tvarkytis ir mums jokių problemų nekyla. Susėdam su žmona, sutariam, kokia tarme dainuoti – ir taip mokame džiaugtis vienas kitu. Ant svetimų griuvėsių sau laimės neturėsi.
– Kaip susipažinote su savo žmona?
– Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja – atvažiavo į Šiaulius mokytojauti. Man buvo maždaug 37 metai. „Jovaro“ ansamblyje man moteris piršo vieną po kitos, o aš galvojau, ko čia man skubėti. Viena Šv. Jurgio bažnyčios choristė man pasakė, kad pas ją gyvena lietuvių kalbos mokytoja iš Dzūkijos. Papasakojo, kad neblogai atrodo – sako „Pasižiūrėk“. Na ir pasikvietė mane į svečius pietų – nuėjau, susipažinom ir „susilipdėm“. O žmona už mane jaunesnė – jai bus 88 metai. Bet aš už ją gerokai stipresnis (juokiasi).
– Kodėl šokti ir dainuoti? O gal iš Jūsų būtų buvęs labai geras dailininkas.
– Kiekvienas žmogus turi kažkokį talentą, atranda veiklą, kuri jį traukia. Mano mama buvo šokėja, galbūt iš jos paveldėjau pomėgį ir gabumus. Nuo vaikystės šoku, o ir šiandien per repeticiją kokius šešis šokius sušoksiu. Balso giminėje tai niekas neturėjo, matyt, tokią laimę man jau pasiuntė Dievas. Atsimenu vieną pirmųjų pasirodymų scenoje. Baigiau keturis pagrindinės mokyklos skyrius, auklėtoja surengė vakaronę tėveliams ir vaikams. Scenoje – šešios mergaitės su tautiniais rūbais, vainikėliais. O man įteikia pirštines ir dagilių puokštę, išeinu į sceną ir dainuoju – „Dagilis aš piktas, baduoklis aštrus, visiems pakeleiviams labai įkyrus“. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvenime teks tiek dainuoti, šokti, kalbėti ir kitus mokyti. Štai kolektyve pasirodo naujokė – tai tenka mokyti, o naujokių šiuo metu kolektyve labai daug.
– Kokių kuriozų yra nutikę dalyvaujant ansamblio veikloje?
– Prieš porą metų prekybos folklorininkai surengė dviejų valandų koncertą. Iš vakaro skambinu vadovei ir klausiu – ką dainuosim. O vadovė ir pasakė: „Kai ateisite į koncertą, tai ir sužinosite“. Be jokių repeticijų teko dainuoti, paduoti tinkamą tonaciją ir žodžius prisiminti. Taip prisidainavau, taip prisišokau, kad po koncerto vos namus susiradau. Tame centre rūbinė yra požemyje, tai aš dar ir ten esančioje automobilių aikštelėje pasiklydau (juokiasi).
– Iš kur ta Jūsų energija ir sveikata?
– Niekas iš mano tėvų, protėvių nesulaukė tokio amžiaus. Seserys nesulaukė, o brolis žuvo kare. Aš slapčiausi – į kariuomenę nėjau. Aštuoniolikos metų tuomet buvo privaloma. Namuose pasidariau slėptuvę, o jeigu į lauką reikia išeiti – apsirengiu moteriškais rūbais. Slapčiausi maždaug metus. Vėliau Tytuvėnuose pas gimines persikrausčiau ir įsidarbinau geležinkelyje. Taip ir neteko dalyvauti kare. 1952 m. baigiau vidurinę, vėliau perkėlė mane į Šiaulius dirbti. Dirbau vakarais, o rytais mokiausi mokytojų institute – gavau istorijos mokytojo diplomą. Dar dirbau ir Gargžduose suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi. Kai dirbau ekskursijų vadovu, istorijos žinios labai pravertė, nes prireikdavo atrasti įdomių temų ir sudominti ekskursantus, papasakoti istorijų, pritaikyti literatūros žinias.
– Ko riekia, kad vyras ir žmona gyventų ilgai ir gražiai?
– Supratau, kad reikia kartais nusileisti. Mano žmona Julija griežtesnė, jos kitokie reikalavimai – dzūkiški. Tiesiog prisitaikydavau. Norint gražiai gyventi reikia stengtis suprasti vienas kitą, jeigu kas ne taip buvo – mokėti atleisti. Niekada nereikia kerštauti, nesileisti į ginčus. O mes niekada ir nesiginčydavome, gerai su žmona sutarėme. Sugebėjome gražiai sugyventi ir iki šiol esame laimingi. Dabar galvojame kaip gražiai užbaigti gyvenimo kelionę.

2014-01-31 17

P. Gedminas „Sidabrinės gijos“ kolektyve ypač mėgsta šokti krakoviaką ir subotą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų