„Nebūtų mėšlo, nebūtų šedevrų, nebūtų kičo, nebūtų profesionalaus meno, nebūtų popkultūros, nesuprastume, kas yra elitas“, – sako R. Venckus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus paroda „Tušti ekranai“ – eksperimentinių fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“ nauji kūriniai – šiauliečių buvo priimta nevienareikšmiškai.
Besidomintiems medijomis „Tušti ekranai“ buvo proga pamatyti, kaip kinta Šiaulių universiteto absolvento ir buvusio dėstytojo R. Venckaus kūryba jam atsidūrus kitoje aplinkoje, suvokti jo naujausių darbų niuansus, kitiems „Tušti ekranai“ tebuvo tik tuščios plokštumos.
Apie tai ir kalbėjomės su parodos autoriumi.
– Metai tik prasidėjo, o jūs surengiate jau antrąją savo kūrybos parodą – Liubline ir Šiaulių „Laiptų galerijoje“.
– Nors didžiausias mano darbas yra universitete, bet menai, kūryba yra malonumas ir džiaugsmas – čia esu pats sau šeimininkas, pats sau nuodėmingas ir kartu dievas pats sau.
Tiesiog visada galvoji apie kažkokį meno kūrinį, visada tau dėliojasi kažkokie archyvai, kurie kombinuojasi į tam tikras grupes. Ir kai tuos archyvus sukaupi, tada lieka viena problema – parodos parengimas, tai yra, spaudai.
Aš jau seniai buvau domėjęsis, kada galėsiu Liubline surengti parodą, ir gavęs pažadą, kad apie tai ten pagalvos. Iš pradžių buvo manoma, kad parodą būtų galima surengti pavasarį, bet paskui labai staiga gruodžio viduryje man pasakė – sausio pradžioje.
Aš ir sutikau, nes kai kurie darbai iš ciklo „Aš esu kitas“ (paroda taip ir vadinosi) jau buvo eksponuoti Vilniuje šią vasarą. Buvo labai gerai – visi sukomponuoti vienoje salėje, o kiti darbai buvo eksperimentiniai. Dirbi režisūrinėje fotografijoje – visiškas atsipalaidavimas: aktai tekančioje buityje. Net yra kadrų iš ciklo „Virtuvės antrolopogija“: pozuojama tiesiog virtuvėje neslepiant nei apšvietimo lempų, nei viso kito.
Man tiesiog taip išeina: nuotraukos – tarsi dokumentika, o kartu ir netikra dokumentika, nes kūnas yra pozuojantis – nėra pagautas netyčia. Visa tai, kas buvo sukurta nuo 2005-ųjų iki 2013 metų pabaigos, ir nuvežiau į Liubliną.
O šiais metais susiklostė taip, kad mane parėmė dantų priežiūros centras – asmenys, kurie jam vadovauja, labai mėgsta menus ir kartais ryžtasi paremti menininkus tiesiog nupirkdami meno kūrinius. Aš pasakiau, kad norėčiau kitokios paramos – surengti parodą. Tai jie labai man palengvino gyvenimą, nes ėmėsi spausdinti mano 2013 metų didžiąsias parodas.
Todėl dabar didžioji dalis parodos yra jų dėka, nes galėjau sau leisti gerą brangią spaudą, negalvodamas apie tai, kiek ji kainuoja.
Jau sakiau, kad turiu daug tokių prikauptų atspausdintų darbų, kurie susideda, susikombinuoja – nėra taip, kad tu sėdi tarp plikų sienų ir viskas yra tik kompiuteryje.
Apskritai man būna keista peržiūrinėti savo darbus ir matyti, kokį kelią nuėjau, koks jis skirtingas ar kaip šakojasi, suvokti, ką sugebu padaryti geriau, o ko nebesugebu. Tai padeda suprasti, kaip viskas keičiasi, sudėtingėja arba lengvėja – labai normalus kelias savikritiškai į savo kūrybą pažiūrėti.
Tai taip ir komponuojasi tos parodos.
– Paroda „Tušti ekranai“ „Laiptų galerijoje“ yra ten vasarą vykusios parodos „Amnezija“ tęsinys?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad startavau su „Amnezija“ Lietuvos dailės akademijos Telšių galerijoje. Kolekcijoje buvo nuo 2002 iki 2012 metų iš sukauptų archyvų nuskanuoti kadrai ir iš jų sudėliotos, sudarytos istorijos.
Istorijos, kurių neatsimeni. Aš vis pagalvoju, kad iš esmės visos istorijos, kurias fotografuoji, arba išsitrina, arba susikomponuoja kitaip – kaip Rubiko kubas. Tik dar sudėtingiau, nes turi daugiau kampų, daugiau spalvų, daugiau galimybių.
Kartais žiūriu į kai kurias fotografijas ir atsimenu pavadinimus, bet neatsimenu, kaip nufotografavau, kodėl tai pamačiau. O kartais pagalvoju, ar tai buvo ten, ar ten... Manau, kad žmogaus atmintis yra pakankamai siaura: atsimename, užmirštame, vėl prisimename ir vėl užmirštame arba išvis užmirštame ir niekada nebeprisimename.
Jei koks psichoanalitikas pradėtų tame kapstytis, pasirodytų, kad užmiršti ir užblokuoji savyje tokius dalykus... Yra daug mąstytojų, filosofų ir psichoanalitikų, sakančių, kad neduokdie turėti amžinąją atmintį – tai kažkas tragiška ir košmariška.
Tai štai mes esame pasmerkti užmiršti, o amnezija yra tokia liga, kai atmintis tai pašviesėja, tai patamsėja. Kūryboje, žinoma, tie atminties šviesėjimai ir tamsėjimai vyksta ne taip baisiai radikaliai, nes būdamas kūrėju tarsi turi savo programą ir todėl viskas kitaip dėliojasi.
Man atrodo, kad kartais kūryboje suveikia amnezijos paradoksas, kai norėdamas prisiminti imi ir prikuri. Aš net tai pavadinau „amnezuoti“ – tai yra įrankis mene žaisti su atmintimi, ja manipuliuoti, atkurti, prikurti, pridurti.
Kai dariau kolekciją „Amnezija“, man pasirodė labai įdomu, kaip ji dėliojasi, nes buvo labai gražūs neaiškios juostos kadrai, kurie šiugžda kaip vaikystėje, ir tai kiek daug ten yra istorijos. Juos ir pavadinau tuščiais ekranais, kurie yra tikras paradoksas: vienu metu tai yra tuščia ir tuo pačiu metu pilna – labai ribinė situacija „tuščia–pilna“.
Kai parodą „Amnezija“ parodžiau Telšiuose, tai iš tenykščių dėstytojų susilaukiau komplimentų būtent dėl tų minimalių kadrų, ko visai nesitikėjau. Net Šiauliuose tuos kadrus, kuriuos nukišau į patį kampą, įvertino Jurgis Dieliautas ir Ričardas Jakutis – esą čia ir yra pati stiprioji pasakojimo apie pasakojimą dalis. Tada aš ir pasisiūliau „Laiptuose“ surengti parodą „Tušti ekranai“.
Taigi ši paroda – kažkoks visiškas atsitiktinumas.
– O kokie darbai šioje parodoje eksponuojami?
– Prie tų kadrų dirbau net labai intensyviai praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje, kol padariau 65 kadrus. Tačiau eksponuoju 40 – visų nerodau, nes visada kai kurie darbai yra silpnesni, kai kurie stipresni ir jie tik kolekcijoje įgauna bendrą kvėpavimą.
Fotografijoje negali būti kitaip, nes menas turi banguoti, pasakojimas turi banguoti, o kūrėjas nebūtinai kuria tik šedevrus. Štai Pablas Pikasas ar Salvadoras Dali kūrė ne tik šedevrus – jie buvo labai produktyvūs ir prikūrė ne ką mažiau mėšlo nei ne tokie garsūs menininkai.
Ir tai nėra blogai, nes tas mėšlas rodo kūrybos virpesius, judėjimą, progresą – nebūtų mėšlo, nebūtų šedevrų, nebūtų kičo, nebūtų profesionalaus meno, nebūtų popkultūros, nesuprastume, kas yra elitas.
Gintariniai paveikslai, mano galva, turi būti pardavinėjami ir žmonės turi juos pirkti, nes jei taip nebus, nebus ir diferenciacijos tarp prasto ir aukšto skonio. Manau, kad ir mene viskas turi būti organiška kaip gamtoje yra. Apskritai man atrodo, kad menas turi būti labiausiai gamtiškas iš visų žmonijos kultūros objektų.
Akstinas surengti tokią parodą atsirado dar 2013 metų pabaigoje, kai dalyvaudamas radijo laidoje aš labai daug kalbėjau apie šiuolaikinį meną ir jo šokiravimą, o kalbėdamas apie komunikaciją pareiškiau, kad man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio, nuo visos tos vaizdinės informacijos. Nors kita vertus, ji dar mūsų neužkniso – Tokijuje, Niujorke, Paryžiuje ar Romoje tų vaizdų yra begalę kartų daugiau.
Tačiau ir čia, Lietuvoje, aš noriu nuo jų vemti – toks mano organiškas atsakas į tai. Ar neužteks kurti vaizdų, nes man atrodo, kad šiandien mes labai daug siunčiame tų vizualinių žinučių, bet nebėra kam jų skaityti – žinutė vardan žinutės visuose tuose „YouTube“, „Facebook“...
O ir aš pats tai darau, pats matau, kaip jas konvertuoju, ir pats suprantu, kad tai yra dabartinio marketingo, dabartinės popkultūros, dabartinės technologizuotos visuomenės gestas: tu tai turi daryti.
Bet norisi sustoti ir todėl „Laiptų galerijoje“ yra tokie kvėpavimų spalviniai tonai, tuščios plokštumos, kuriose tarsi nėra pasakojimo. Nėra pasakojimo paprastam žmogui, nes tai pasakojimas žmogui, kuris nori jį skaityti. Juk ir pradėjus skaityti gerą romaną, parašytą kokio Nobelio premijos laureato, pirma kyla klausimas: kaip sunku skaityti, nes parašyta abrom kadabrom...
Tačiau kai skaitydamas pamąstai, o ar aš taip jaučiuosi, ar aš kažką panašaus patyriau, ar pasaulis buvo man kažką panašaus pranešęs, pradedi visai kitaip skaityti.
Todėl ir noriu, kad mano „Tuščius ekranus“ žmonės skaitytų įkvėpdami. Bet įkvėptų ne pilvu, kur nėra nieko kita išskyrus žarnas, bet krūtine, kur yra širdis ir kažkokia sąsaja su protu.