G. Beržinis: „Kiekvieną laidą įmanoma padaryti įdomią, tiesiog reikia ilgiau pagalvoti kaip tai padaryti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Minint Pasaulinę televizijos dieną, norisi daugiau sužinoti apie prodiuserio ir žurnalisto darbo subtilybes ir žiniasklaidos priemones. Apie tai plačiau papasakoti sutiko šiaulietis menininkas, žurnalistas, televizijos laidų prodiuseris bei laidų vedėjas Gediminas Beržinis.
– Ką manote apie šiuolaikinę žiniasklaidą?
– Žurnalistinis darbas tapo amatu. Dabartiniai žurnalistai, įvaldę tam tikrą techniką, mano, kad kūrybos nebereikia. Operatoriai filmuoja tais pačiais kampais, korespondentai rašo šabloniškus tekstus ir visi galvoja, kad puikiai atlieka savo darbą. Anksčiau žurnalistikoje kūrybos ir meno buvo daugiau. Man visada žymiai įdomiau žiūrėti tuos reportažus, kuriuose, koks nors kadras yra nelauktas, kai akį patraukia kažkokia įdomi detalė, tačiau taip nutinka retai. Apie žurnalistų moralumą jau nešneku. Man gėda žiūrėti, kaip jie viešoje erdvėje vienas kitą ,,kolioja“ ir keikiasi. Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad pamatysiu tokį bendravimą tarp aukščiausio lygio žurnalistų. Tokie dalykai man yra nepriimtini, visa tai turėtų keistis. Esame ne gyvuliai, bet mąstantys žmonės. Turėtumėme gerbti vienas kitą, kad mūsų gyvenimas netaptų jovalu. Šiuolaikinėje žiniasklaidoje viskas perkama ir parduodama. Ne paslaptis, kad žurnalistai, siekdami daugiau užsidirbti, ateina pas žmogų ir sako: jeigu neužsakysite pas mus straipsnio, mes jus aprašysime blogai arba padarysime blogą reportažą, susimokėkit ir mes jus pareklamuosime. Tik ar rinktis tokį būdą siekiant užsidirbti ar ne, yra kiekvieno sąžinės reikalas.
– Ar apsimoka žurnalistui būti sąžiningam?
– Žurnalisto sąžiningumas priklauso nuo jo vidinės drąsos. Iš vadovo gavęs užduotį apie įvykį parašyti taip, kaip jam atrodo yra neteisinga, žurnalistas turėtų nebijoti argumentuotai pasakyti, ką iš tiesų apie tai galvoja. Tokiu būdu jis velnio įsakymą peradresuoja ir visą atsakomybę perduoda savo vadovui. Žinoma, dėl to jis gali būti atleistas iš darbo, bet už tai, kad elgėsi teisingai, jam gali būti atlyginta kitais būdais. Tereikia tuo labai tikėti.
– Ar stengiatės įtikti primityviam žiūrovui?
– Nekuriu tokių laidų, kurios man nepatiktų ar prasilenktų su mano moralės normomis. Man daug maloniau kalbėti su nuoširdžiu žmogumi, kuris sako ne tai, ką, jo nuomone, turėtų sakyti, bet tai, ką iš tiesų galvoja. Jeigu žmogus pradeda meluoti, aš iš karto tokį asmenį stabdau ir sakau, kad daugiau to nebedarytų. Melo niekam nereikia. Nelinkiu nė vienam dirbti darbą tik todėl, kad užsidirbtum pinigų, o paskui pareiti namo ir jaustis nepatogiai. Tai pats blogiausias sprendimas, koks begali būti. Pinigų visada galima užsidirbti sąžiningu būdu, tiesiog reikia ilgiau paieškoti ir rasti tokį darbą, kuris tau būtų malonus.
– Svarbesnis sąžiningumas ar dirbtinė intriga?
– Sąžiningumas priverčia aplinkinius tave gerbti. Laikantis tam tikrų principų, žmonėms nebelieka nieko kito kaip tik juos priimti. Žinoma, kartais kuriant laidą labai norisi padaryti kokią nors intrigą, bet ją galima sukurti nebūtinai tik apeliuojant į negerus dalykus: nuogumą, keiksmažodžius ir panašiai. Suintriguoti galima ir kitais būdais. Kiekvieną laidą įmanoma padaryti įdomią, tiesiog reikia ilgiau pagalvoti kaip tai padaryti. Manau, kad tos žiniasklaidos priemonės, per kurias skleidžiama daug melo ir netiesos, ilgai neišsilaikys ir ilgainiui bankrutuos. Netiesa, kad dabartinė visuomenė yra ištroškusi sensacijų ir neigiamų naujienų. Tai tėra tik mitas. Dabartiniai prodiuseriai tiesiog tingi sukurti kitokią laidą. Iš pradžių galbūt tokia laida nebus labai populiari, bet ilgainiui žmonės ją pamėgs.
– Ar bandote pašnekovus provokuoti?
– Dirbdamas žurnalistinį darbą užduodu klausimus, kurie man pačiam yra įdomūs. Taip pat sąmoningai ieškau kažkokių provokacijų ir žiūriu, kaip visuomenė į jas reaguoja. Pavyzdžiui, visai neseniai parodžiau, kaip mušasi dvi tamsiaodės moterys - nepabijojau to parodyti, nes tai jų kultūros dalis. Kartais klaidingai galvojama, kad viskas, kas vyksta aplink mus: muštynės, karai, baisūs nužudymai, yra kažkur toli nuo mūsų. Tačiau realiai jie yra šalia ir tu gali įvairiai juos traktuoti. Globalioji kultūra užima vis aukštesnes pozicijas, greitai pas mus atvažiuos daugiau tamsiaodžių, atsiras daugiau vyrų, besibučiuojančių gatvėje. Kuo dažniau žmonės matys kaip gyvena kitos kultūros žmonės, tuo greičiau apsipras su ta mintimi, kad mes globalėjame. Tokius kadrus įdedu ne dėl to, kad turiu kažką parodyti, bet todėl, kad mes susivoktumėme ir aiškiau reikštumėme savo pilietines pozicijas.
– Kokiu savo projektu didžiuojatės labiausiai?
– Labiausiai didžiuojuosi laida „Purenimai“. Ją kurdamas ieškojau atsakymo, ar Dievas iš tiesų egzistuoja. Kalbėjau su įvairių religijų atstovais ir ieškojau atsakymų į rūpimus klausimus. Tuomet išgirdau labai daug įvairių nuomonių ir įdomių istorijų. Labiausiai į atmintį įstrigo vieno žmogaus istorija, kurią jis man papasakojo paklausus jo nuomonės apie Dievą. Pašnekovas sielojosi, kad būdamas namuose elgiasi neadekvačiai, dėl niekų pyksta ant žmonos, tampa nervingas, nieko nenori. Jo nuotaika pasikeičia tik tada, kai pasimeldžia, tik tada jis jaučia palengvėjimą ir vėl kitaip pradeda žvelgti į gyvenimą. Man tokios istorijos labai įdomios.
– Ką manote apie rusiškų laidų, filmų transliavimą per komercinius kanalus?
– Kiekvienoje televizijoje, nesvarbu rusiškoje ar lietuviškoje, įžvelgiu ne politiką, bet tai, kas man patinka. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nepatinka ,,Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“. Aš augau toje aplinkoje, kai tokie filmai buvo populiarūs. Todėl natūralu, kad šiandien jie man šildo širdį. Jei juos uždraustų žiūrėti, jausčiausi nevertinamas, nes man nebūtų palikta galimybė pačiam būti recenzoriumi ir nuspręsti ką norėčiau žiūrėti. Rusišką televiziją ginu ne todėl, kad man patinka šiandieninė Putino politika, bet dėl to, kad mano prigimtis yra ginti tuos, kurie puolami neargumentuotai. Nenorėčiau, kad ateitų diena, kada apie rusus būtų galima kalbėti tik blogai. Nuo to nebūtų geriau ne tik man, bet ir visiems aplinkiniams. Kuo daugiau valstybėje bus spaudimo ir draudimų, tuo greičiau mes susiskaldysime ar net sulauksime pilietinio karo.
– Ką manote apie lietuviškų komercinių laidų kokybę?
– Komercinės laidos yra skirtos pinigams užsidirbti. Tokias laidas leidžia transliuoti, tik galvojantys apie šiandieną, o ne amžinas vertybes. Jose dalyvaujantys asmenys tiesiog siekia pasireklamuoti. Ateina, sudalyvauja, susirenka bonusus ir nuo to vėliau susilaukia daugiau užsakymų, ir jam visai nesvarbu ką kalba, ką iš tiesų apie tai galvoja.
– Ar laidos vedėju gali tapti tik fiziškai patrauklus žmogus?
– Svarbiausia, kad vedėjas būtų ne tiek gražus, kiek charizmatiškas. Kad pats suprastų, žinotų apie ką kalba, bei tai darytų įtaigiai. Norint tapti vedėju nebūtina būti grožio karaliene ar karalaičiu. Juo gali būti ir keistokai atrodantis žmogus su kalbos trūkumu, dėl tokio asmens lengviau įsiminti laidą ir kanalą, per kurį ji transliuojama. Prodiuseriams, organizuojantiems vedėjų atranką, siūlyčiau padaryti konkursą ir leisti patiems žiūrovams nuspręsti, kurį asmenį išsirinkti.
– Ar auditorija gali daryti įtaką žiniasklaidos kokybei?
– Didžioji dalis žmonių nežino, ko nori. Jie leidžiasi manipuliuojami, tiki gandais ir sąmokslo teorijomis. Lietuviai nedrąsūs, bijo reikšti savo nuomonę, mano, kad ją atskleidę, nukentės. Situacija pasikeistų, jei auditorija būtų geriau informuojama. Jei žiniasklaidos priemonės ne tik informuotų, bet ir plačiau paanalizuotų tam tikrą įvykį ar naujieną. Būtų idealu, jei jiems viskas būtų aiškinama paprasta žmonių kalba, kad jie lengviau suprastų, kas vyksta aplinkui, ir dėl to turėtų aiškią poziciją.
– Galbūt jaunųjų žurnalistų dėka žiniasklaida taps profesionalesnė?
– Taip. Dirbdamas su vaikais pastebiu, kad jie yra daug sąžiningesni už suaugusius. Jie niekada nepasakys, kad šiame pasaulyje svarbiausi tik pinigai. Vaikai yra imlūs, greitai mokosi, neturi kažkokių nusistatymų ir nuolat kažko siekia. Dirbdamas su vaiku aš iš karto pastebiu, ar jis tinkamas šiai profesijai. Tada stengiuosi kiek įmanydamas jam daugiau padėti, o vėliau nukreipiu į kitas televizijas. Pasaulyje yra labai daug neatrastų talentų ir tam, kad jie atsiskleistų, užtenka tiesiog palaikymo ir papildomo paskatinimo.
